Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Karavadžas įeina bibliotekon. Čia jis dažniausiai praleidžia visas popietes. Kaip paprastai knygos jam — mistinės būtybės. Išpeša knygą, atsiverčia pirmą puslapį. Daugmaž po penkių minučių išgirsta kambary tylią dejonę.

Jis grįžtelėja. Ant sofos miega Hana. Jis užverčia knygą ir pusiausėda atsiremia į konsolę lentynos apačioje. Hana guli susirietusi, kairiu skruostu prigludusi prie dulkėto brokato, dešinę ranką sugniaužusi į kumštelį ir pasikišusi po smakru. Jos antakiai virpčioja, veidas susikaupęs bemiegant.

Iš naujo susitikus po tiek laiko ji pasirodė jam sulysusi, tokia išsekusi, veik bejėgė grumtis su sunkumais. Jos kūnas perėjo karą ir lygiai kaip meilėje patyrė jį kiekviena dalele.

Jis garsiai nusičiaudėjo ir kai pažvelgė jos pusėn pakėlęs galvą, ji buvo atsibudusi ir žiūrėjo į jį plačiai atsimerkusi.

— Spėk, kiek dabar laiko?

— Daugmaž penkios penktos. Ne, pala, septynios penktos, — tarė ji.

Tai buvo senas žaidimas, įprastas suaugusiam ir vaikui. Jis išsmuko iš kambario pažiūrėti laiko, ir iš jo tvirtų žingsnių ir ryžtingų mostų ji suprato, kad jis ką tik susileido morfijaus: buvo pagyvėjęs, tikslių judesių, pasitikintis savimi kaip paprastai. Ji atsisėdo ir nusišypsojo, kai jis grįžo linksėdamas galvą ir žavėdamasis jos nuovokumu.

— Gimiau su saulės laikrodžiu galvoje, ar ne?

— O naktį?

— Ar nėra mėnulio laikrodžių? Ar niekas tokio neišgalvojo? Ko gera, projektuodamas vilą, kiekvienas architektas paslepia mėnulio laikrodį vagims, sakytum privalomą dešimtinę.

— Turčiams sveika turėti rūpesčių.

— Susitikim pagal mėnulio laikrodį, Deividai. Ten, kur silpnasis gali įeit į stiprųjį.

— Kaip judu su anglu ligoniu?

— Prieš metus vos nesusilaukiau kūdikėlio.

Dabar, kai narkotikai padarė jo protą aiškų ir tikslų, jis sugeba sekti jos minčių vingiais, mąstyti lygiai kaip ji. Ir Hana kalba atvirai, iš tikrųjų nelabai suvokdama, jog nebemiega, jog kalbasi, lyg vis dar kalbėtų per miegus, lyg būtų susapnavusi, kad jis nusičiaudėjo.

Karavadžui puikiai žinoma tokia būsena. Jis dažnai susitinka žmonių pagal mėnulio laikrodį. Prikelia juos antrą valandą nakties, netyčia parversdamas miegamojo spintą. Vėliau jis suvokė, jog nuo tokio šoko jie pabunda nėmaž neišsigandę ir visai neagresyvūs. Užkluptas apvagiamo namo šeimininkų, jis imdavo ploti delnais ir pašėlusiai šnekėti, žongliruoti itin vertingu laikrodžiu ir drauge karštligiškai klausinėti, kur kas padėta.

— Netekau vaiko. Atseit buvau priversta jo netekt. Tėvas žuvo. Buvo karas.

— Buvai Italijoje?

— Sicilijoje, daugmaž tuo metu tai ir atsitiko. Visą tą laiką, kai mes sekėm paskui Adrijos pakrante šiaurėn žygiuojančią kariuomenę, jis nėjo man iš galvos. Aš be perstojo kalbėjausi su vaikeliu. Iš paskutiniųjų dirbau ligoninėse ir visų vengiau. Bendravau tik su vaikeliu, viskuo su juo dalijausi. Mintimis. Kalbėdavau su juo maudydama ir slaugydama sužeistuosius. Buvau mažumą kvanktelėjusi.

— O paskui žuvo tavo tėvas.

— Taip. Paskui Patrikas. Buvau Pizoje, kai gavau žinią.

Ji visai atsibudo. Atsisėdo.

— Tu žinojai, ką?

— Gavau laišką iš namų.

— Todėl ir atvažiavai čionai, kad sužinojai?

— Ne.

— Tuo geriau. Nemanau, jog Patrikas tikėjo visais tais šermenimis ir panašiais dalykais. Visad sakydavo, jog norėtų, kad per jo budynes grotų moterų duetas. Akordeonas ir smuikas. Viskas. Buvo pasiutusiai sentimentalus.

— Taip. Galėjai bet ką jam pakišt. Surandi kenčiančią moterį, ir jis žuvęs.

Vėjas pūtė iš slėnio į kalvą laužydamas kiparisus, augančius palei trisdešimt šešis koplyčios laiptelius. Per paskutinę liūtį susitvenkęs vanduo vėjo varomas siūbčiojo, lašai tiksėjo aplink juos abu, sėdinčius ant baliustrados prie laiptelių. Buvo seniai po vidurnakčio. Ji gulėjo ant cementinės atbrailos, jis vaikštinėjo šen bei ten, retkarčiais persisverdamas pažiūrėti apačion į slėnį. Nė garso, vien išguito lietaus šnarėjimas.

— Kada nustojai kalbėt su vaiku?

— Staiga, buvo tiek darbo, nors persiplėšk. Kariuomenė kovėsi prie Moro tilto, paskui Urbine. Ko gera, Urbine nustojau. Buvo toks įspūdis, jog kas akimirką gali būt nušautas, nesvarbu, kas tu esi: kareivis, kunigas ar gailestingoji seselė. Tos stačios gatvelės buvo tikri pelėkautai. Kareiviai patekdavo lazaretan sukapoti į gabalėlius, per valandą įsimylėdavo mane ir mirdavo. Buvo svarbu įsiminti jų pavardes. Bet, jiems mirštant, aš vis dar matydavau vaikelį. Vis tolstantį. Kai kurie sėsdavosi, plėšdavo nuo savęs tvarsčius vildamiesi, jog būsią lengviau alsuoti. Kiti mirdami rūpindavosi mažyčiu įbrėžimu rankoje. Ir dar tas burbulas burnoje. Silpnas šnypštimas. Prisilenkiu užspausti mirusiam kareiviui akių, o jis atsimerkia ir sukarkia: „Negali palaukt, kol nusibaigsiu? Kekše!“ Atsisėda ir nušluoja viską žemėn nuo mano padėklo. Toks įtūžęs. Kas norėtų va šitaip mirt? Mirt sprogstant iš įsiūčio. Kekše! Vėliau aš visad stebėdavau, ar burnoje yra burbulas. Dabar aš pažįstu mirtį, Deividai. Iš kvapo pažįstu. Žinau, ką reikia daryt, kad jie nesuvoktų merdėją. Žinau, kada reikia staigiai suleist venon porciją morfijaus, kaip botagu perliet. O kada fiziologinio skysčio. Kad prieš mirdami išsituštintų vidurius. Visi tie šunsnukiai generolai turėtų dirbt mano darbą. Taip, visi tie šunsnukiai generolai. Tik su ta sąlyga jie galėtų duot įsakymą forsuot upę. O kas gi, velniai griebtų, buvom mes, kad turėjom užsikraut šitokią atsakomybę? Iš mūsų reikalauta išminties kaip iš senų kunigų, sugebėjimo vest žmones ten, kur niekas nenorėjo eiti, ir žiūrėti, kad visi gerai jaustųsi. Aš niekad netikėjau visomis tomis mišiomis, kurias jie laiko už mirusius. Vulgari retorika, ir tiek! Kaip jie drįsta? Kaip jie drįsta va šitaip kalbėt apie mirštantį žmogų?

Šviesos nebuvo, nedegė nė viena lempa, dangų beveik ištisai traukė debesys. Buvo saugiau neišsiduoti, jog vila gyvenama. Ilgainiui jie įprato vaikščioti aplink vilą tamsoje.

— Ar žinai, kodėl kariuomenė nenorėjo, kad viena liktum šičia su anglu ligoniu? Žinai?

— Nepatogi santuoka? Edipo kompleksas? — atsiliepė ji šypsodama.

— Kaip jis laikosi?

— Vis dar negali atsigaut po to nutikimo su šunim.

— Pasakyk, kad šuo atsekė mane.

— Jis nėra tikras, kad tu čia ilgiau užsibusi. Mano, jog veikiai dingsi drauge su porceliano servizu.

— Kaip tu manai, ar jam nebūtų malonu trūktelėt vyno? Šiandien man pavyko nugvelbt butelėlį.

— Iš ko?

— Nori ar ne?

— Išgeriam tuoj pat. Pamirškim jį.

— Aha! Pirmas žingsnis!

— Ne, ne pirmas. Man velnioniškai norisi kaip reikiant nusigert.

— Dvidešimt metų! Kai man buvo dvidešimt...

— Taigi, taigi. O kodėl gi tau kurią dieną nenudžiovus gramofono? Beje, man regis, tai vadinama plėšikavimu.

— Mane viso to išmokė mano šalis. Šitaip aš jai tarnavau per karą.

Per subombarduotą koplyčią jis nuėjo į vilą.

Hana atsisėdo apdujusi, vargais negalais tvardydamasi. „Tik pažiūrėk, ką jis tau padarė!“ — tarė ji sau viena.

Per karą ji retai kalbėdavo net su artimiausiais bendradarbiais. Jai reikėjo dėdės, artimo žmogaus, giminaičio. Jai reikėjo vaiko tėvo, tame ant kalvų išsidėsčiusiame mieste belaukiant pirmo rimto nugėrimo gyvenime, apdegusiam vyrui antrame aukšte kietai miegant įprastas keturias valandas, o senam tėvo draugui slapčia šeimininkaujant jos vaistų spintelėje: nudaužiant ampulės gurklelį, timpa susiveržiant ranką ir skubiai susileidžiant morfijaus. Susileidžiant ir akimoju grįžtant.