Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Nakčiai artėjant, aplink kalnuose netgi dešimtą valandą tamsi tik žemė. Dangus šviesiai pilkas, o kalvos žalios.

„Mane pykino iš bado. Pykino žiūrint į geismu degančias vyrų akis. Tuomet atsisakiau visko: pasimatymų, pasivažinėjimų džipu, flirto. Paskutinis šokis prieš mirtį. Pagarsėjau kaip snobė. Dirbau sunkiau nei kiti. Dvi pamainos pagret, priešui apšaudant, dariau jiems viską, naktipuodžius nešiojau. Pasidariau snobė, nes nenorėjau su jais bendraut, leist jų pinigus. Norėjau namo, bet namai buvo tušti. Europa mane pykino. Mane pykino tai, kad esu vertinama ir branginama tik todėl, jog esu moteris. Suvedžiojau vieną vyrą, ir jis žuvo, ir vaikelis žuvo. Veikiau vaikelis žuvo ne šiaip sau, aš jį nužudžiau. Paskui nusišalinau taip toli nuo visų, jog niekas negalėjo prie manęs prisiartint. Nei snobų kalba šnekėdamas. Nei mirdamas. Tuomet susitikau jį, apanglėjusį žmogų. Kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo anglas.

Matai, Deividai, kaip seniai neturėjau minties kuo nors užsiimti su vyrais“.

Po savaitės bendro gyvenimo jie prisitaikė prie valgymo įpročių, įgimtų sikhui pionieriui, klaidžiojančiam aplink vilą. Apie pusę pirmos, nors ir kur jis būtų buvęs, — kalvoje ar kaime, — grįždavo vilon pas Haną ir Karavadžą, iš daiktmaišio, kurį visad nešiodavo ant peties, ištraukdavo melsvą nosinę ir patiesdavo ant stalo šalia savo maisto. Ten būdavo svogūnų ir žalumynų, kurių, Karavadžo manymu, jis prasimanydavo pranciškonų darže ieškodamas minų. Svogūnus lupdavo tuo pačiu peiliu, kuriuo pjaustydavo izoliaciją nuo detonatoriaus laido. Paskui ateidavo vaisių eilė. Pasak Karavadžo, nuo pirmos išsilaipinimo dienos jis nė karto nebuvo valgęs kareivių valgykloje.

Tiesą pasakius, auštant jisai visad jau stovėdavo su puodeliu eilėje laukdamas savo mėgstamos angliškos arbatos, kurią pagardindavo kondensuotu pienu iš savo neliečiamų atsargų. Stovėdavo stačias, saulei tekant, ir siurbčiodavo spoksodamas į tingiai slankiojančius kareivius, kurie devintą ryto jau lošdavo kortomis, jeigu tą dieną nebūdavo numatyta žygiuoti toliau.

Dabar, auštant, po pusiau subombarduotų San Džirolamo sodų sužalotais medžiais, jis susidrėkino burną gurkštelėjęs iš savo gertuvės. Užsibėrė miltelių ant šepetėlio ir pradėjo lėtą dešimties minučių dantų valymosi procedūrą, tuo pat metu žvalgydamasis po miglos vis dar gaubiamą slėnį, apimtas ne tiek baimės, kiek susidomėjimo tuo kraštovaizdžiu, virš kurio likimo jam buvo lemta gyventi. Nuo pat mažens dantis valydavosi visada tik gryname ore.

Kraštovaizdis buvo laikinas reiškinys, neturįs nieko bendra su pastovumu. Jis paprasčiausiai konstatuoja lietaus galimybę, tam tikrą kvapą, dvelkiantį nuo krūmokšnio. Lyg jo protas, net ilsėdamasis, būtų radaras, o akys galėtų aprėpti negyvų daiktų scenografiją trijų šimtų metrų spinduliu, tai yra lengvojo ginklo žudomosios galios atstumu. Jis atidžiai apžiūri du svogūnus, kuriuos atsargiai išrovė iš žemės: žino, jog kariuomenė traukdamasi minuoja ir daržus.

Per pietus Karavadžas dėdės žvilgsniu apžiūri maisto produktus, surištus į nosinę. Tikriausiai esama retų gyvūnėlių, mintančių tais pačiais produktais, kuriuos jaunasis kareivis dešinės rankos pirštais dedasi į burną, taria sau Karavadžas. Jis naudojasi peiliu tik prireikus nulupti svogūną ar supjaustyti vaisių.

Du vyrai vežimėliu leidžiasi slėnin parsivežti maišo miltų. Kareivis taip pat turi nugabenti į San Domenike įsikūrusį štabą išminuotų zonų žemėlapius. Kadangi klausinėti vienas kitą keblu, jiedu kalbasi apie Haną. Tik po gausybės klausimų vyresnysis kareivis prisipažįsta, jog pažinojo Haną prieš karą.

— Kanadoj?

— Taip, ten susipažinom.

Abipus kelio jie mato daugybę laužų, ir Karavadžas pasinaudoja tuo reginiu, kad nukreiptų jaunojo kareivio dėmesį kitur. Pionierių vadino Kipu. „Pašaukit Kipą“. „Antai Kipas ateina“. Ta pravardė jam prilipusi Anglijoje, ir nei šiaip, nei taip. Jo pirmajame raporte apie minų išdėstymą buvusi riebalų dėmė, ir karininkas pastebėjęs ją sušuko: „Kas tai? Ar silkę buvai susivyniojęs?“ Visi prapliupę kvatoti. Jis nieko nesupratęs, bet nuo tos dienos visi ėmę vadinti jį Kipu. Per savaitę pamiršę jo tikrąjį vardą — Kirpalas Singhas. Jam tai buvę vis viena. Lordas Safolkas ir jo pionierių būrys vadinę jį ta pravarde; jam tai buvę maloniau nei anglų paprotys kreiptis į žmogų pavarde.

Tą vasarą anglas ligonis ėmė naudotis klausos aparatu, tad galėjo girdėti viską, kas darosi namuose. Ausyje įtaisyta gintaro spalvos kriauklė sustiprindavo kasdienius garsus: koridoriaus asla stumiamos kėdės girgždesį, šuns nagų caksėjimą kituose kambariuose. Truputį sustiprinęs garsą, jis galėdavo girdėti netgi šuns šnopavimą arba pionieriaus rėkavimą terasoje. Kelioms dienoms praslinkus po jaunojo kareivio atvykimo, anglas ligonis susivokė ir įsitikino, jog tas tebesisukioja apie namus, nors Hana stengėsi laikyti juos atstu, manydama, jog jiedu tikriausiai nepatiksią vienas kitam.

Šiaip ar taip, vieną dieną ji įėjo anglo kambarin ir ten aptiko pionierių. Jis stovėjo lovos kojūgaly, rankas susidėjęs ant šautuvo, kabančio skersai krūtinės. Jai nepatiko toks atsainus šautuvo laikymas, jo tingus gręžimasis durų link, lyg jo kūnas būtų buvęs rato ašis, lyg šautuvas būtų pritvirtintas prie krūtinės, rankų, rudų laibų pirštų.

Anglas pasisuko į ją.

— Mudu puikiai sutariam, — prabilo.

Ją suerzino tai, jog pionierius kaip niekur nieko įsibrovė į šitą namo dalį apeidamas ją ir tarytum parodydamas, kad tuo pat metu gali būti visur. Iš Karavadžo sužinojęs, jog ligonis puikiai išmano ginklus, Kipas įsileido į kalbas apie minų ieškojimą. Atėjo į anglo kambarį norėdamas gauti kaip galima daugiau žinių apie sąjungininkų ir priešo ginkluotę. Anglui buvo ne paslaptis ne tik idiotiški italų detonatoriai, bet ir detali šito Toskanos rajono topografija. Ilgai netrukus jiedu įniko lyginti įvairias minų montavimo schemas ir nagrinėti kiekvieno jungimo ypatybes.

— Regis, itališki detonatoriai visad dedami statmenai. Ir nebūtinai galu.

— Na, nelygu. Tokie būna detonatoriai, gaminami Neapolyje, bet Romos gamyklose laikomasi vokiečių sistemos. Žinoma, jei grįšim į penkioliktą amžių, Neapolyje...

Reikėjo leisti ligoniui kalbėti apylankomis, bet jaunasis kareivis nebuvo pratęs ramiai sėdėti savo kampelyje ir tyliai klausytis. Jis nestygo vietoje, kišo savo grašį kiekvienąsyk, kai anglas pritildavo ir susimąstydavo stengdamasis paspartinti savo minčių bėgimą. Kareivis užversdavo galvą ir įsistebeilydavo į lubas.

— Būtų ne prošal suręst neštuvus ir panešiot jį po namus, — pajuokavo pionierius kreipdamasis į įeinančią Haną.

Ji nužvelgė juodu, patraukė pečiais ir išėjo iš kambario.

Susidūrusi koridoriuje su Karavadžu, nusišypsojo. Jiedu pastovėjo už durų, klausydamiesi, kas šnekama viduje.

— Ar esu jums sakęs, kaip suvokiu Vergilijaus žmogų, Kipai? Tai va...

— Ar jūsų klausos aparatas įjungtas?

— Ką?

— Įjunkit!

— Man regis, jis susirado bičiulį, — tarė ji Karavadžui.

Ji išeina saulėkaiton, į kiemą. Vidurdienį į vilos fontaną iš čiaupų pliūptelėja vanduo, ir per dvidešimt minučių ištrykšta čiurkšlės. Ji nusispiria batelius, įlipa į sausą fontano baseiną ir laukia.

Tuo metu aplink kvepia šienu. Mėlynos musės zuja ore, atsimuša į žmones nelyginant į sieną ir vėl abejingai skrenda šalin. Ji pastebi vandeninių vorų lizdą po viršutine fontano taure, kurios atbraila užstoja jos veidą nuo saulės. Jai patinka sėdėti tame akmeniniame lopšyje, patinka slaptas oro kvapas, vėsus ir tamsus, sklindantis iš dar tuščio vamzdžio šalia, panašus į kvapą, dvelkiantį iš pavasario pabaigoje pirmąsyk atidaryto rūsio, kai laukėjau karšta. Ji nusivalo dulkes nuo rankų, pasitrina batelių suspaustus pirštus ir pasirąžo.