Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Здесь есть возможность читать онлайн «Майкл Ондатже - Anglas ligonis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Anglas ligonis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Anglas ligonis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Anglas ligonis“ – kupinas poetinio įkvėpimo kūrinys, alsuojantis meile gyvenimui, žmonių jausmams, baugiai puoselėjamiems ir saugomiems širdies gilumoje ir tik svaigulio (savaiminio ar morfijui veikiant) akimirkomis išsiveržiantiems į paviršių. Šiaurės Italijos kalvose, netoli Toskanos, karo ligonine paverstoje viduramžių viloje, jauna gailestingoji seselė Hana slaugo vienintelį ligonį – anglų lakūną, baisiai apdegusį, jo lėktuvui nukritus Sacharoje. Anglas ligonis – pats mįslingiausias romano personažas – apdujęs nuo morfijaus, kamuojamas dykumos ilgesio, tolydžio klejojantis apie pragarišką aistrą moteriai, sutiktai Kaire karo išvakarėse. Kas jis iš tikrųjų? Mokslininkas? Nuotykių ieškotojas? Vokiečių šnipas?..

Anglas ligonis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Anglas ligonis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Nuvalė dulkes nuo planšetės, ant kurios gulėjo laidai.

Šeši juodi laidai. Vaikystėje tėvas kartą suspaudė pirštus, kad būtų matyti vien galai, ir liepė įminti, kuris yra didysis. Mažyliu jis palietė tą, kurį pasirinko. Tėvo pirštai išsiskleidė lyg gėlės pumpuras, ir jis pamatė, jog apsiriko. Žinoma, galima padaryti taip, kad raudonas laidas būtų neigiamas. Tačiau jo priešininkas ne tik betonu užliejo miną, bet ir juodai nudažė visus laidus, kad būtų neįmanoma orientuotis. Kipas pasijuto įtrauktas į psichologinį verpetą. Peiliu ėmė skusti dažus ir pamatė tris laidus: raudoną, mėlyną ir žalią. Ar priešininkas bus ir juos sukeitęs? Reikėjo prijungti savo juodą laidą, sakytum išsekusią upės atšaką, ir tada patikrinti grandinę, ar srovė teigiama, ar neigiama. Paskutinįsyk patikrinęs, pagaliau sužinos, kur gresia pavojus.

Hana ėjo koridorium, nešina dideliu veidrodžiu. Stabtelėjo, nes veidrodis buvo sunkus, ir vėl nuėjo toliau. Veidrody atsispindėjo seniai dažytos rusvos lubos.

Anglas norėjo pasižiūrėti, kaip atrodo. Prieš įeidama į kambarį, ji atsuko veidrodį į save, kad lango šviesa atsispindėjusi nekristų anglui į akis.

Jis gulėjo visas juodas, tik blyškiai bolavo klausos aparatas ir tarytum švietė pagalvė. Jis pats nusiklojo paklodę. „Padėkit“, — tarė nusiklodamas, kiek į mane, ir Hana nutraukė paklodę iki galo.

Ji užlipo ant kėdės lovos kojūgaly ir iš lėto palenkė veidrodį jo pusėn. Ji stovėjo tokia poza, atkišusi priekin rankas ir tuo metu išgirdo silpnus šauksmus.

Iš pradžių nekreipė į juos dėmesio. Namus dažnai pasiekdavo triukšmas iš slėnio. Minuotojai nuolat rėkaudavo per savo megafonus, ir jų rėkavimas vesdavo ją iš kantrybės, kai ji gyveno viena su anglu ligoniu.

— Nekraipyk veidrodžio, mieloji, — tarė jis.

— Man regis, ten kažkas šaukia. Girdit?

Kaire ranka jis sustiprino klausos aparato garsą.

— Tai vaikinas. Būtų ne pro šalį nueit jums pažiūrėti.

Ji pastatė veidrodį prie sienos ir puolė į koridorių. Lauke stabtelėjo klausydamasi, ar neišgirs vėl šaukiant. Išgirdusi nudūmė per sodą, paskui per lauką už namo.

Jis stovėjo iškėlęs rankas, lyg laikydamas didžiulį voratinklį. Purtė galvą norėdamas nusimesti ausines. Pamatęs ją bėgant tiesiai prie jo, suriko, kad duotų lankstą kairėn, visas tas plotas esąs pridaigstytas minų. Ji stabtelėjo. Šimtus kartų buvo čia vaikščiojusi nė nenumanydama, koks pavojus jai gresia. Ji kilstelėjo sijoną ir, žiūrėdama po kojomis, žengė per aukštas žoles.

Kai ji priėjo, jisai vis dar stovėjo iškėlęs rankas. Įkliuvęs: laikąs du atvirus laidus, negalįs jų padėti neapvyniojęs izoliacine juosta. Jam reikią trečios rankos vienam laidui įžeminti, o paskui vėl grįžti prie detonatoriaus. Atsargiai įdavė jai abu laidus ir nuleido nutirpusias rankas; kraujas vėl ėmė tekėti gyslomis.

— Tuoj paimsiu.

— Nieko baisaus.

— Tik nejudėk.

Jis praskleidė maišą, išsiėmė Geigerio skaitiklį ir magnetą. Prikišo skalę prie jos laikomų laidų. Rodyklė nepasisuko prie neigiamo poliaus. Jokio ženklo. Nieko. Jis atšlijo svarstydamas, kur šuo pakastas.

— Pririšiu juos prie medžio, o tu eik.

— Ne. Aš laikysiu. Jie per trumpi, nesiekia medžio.

— Ne.

— Kipai... Juk aš galiu juos laikyt.

— Padėtis be išeities. Čia kokie nors spąstai. Nebežinau ką daryt. Nenumanau, kas tai per gudrybė.

Jis nubėgo ten, kur pirmąsyk aptiko laidą. Pakėlė jį nuo žemės ir šįkart iki pat galo patikrino Geigerio skaitikliu. Paskui atsitūpė per dešimtį žingsnių nuo Hanos ir susimąstė, retkarčiais kilstelėdamas galvą ir žiūrėdamas jos pusėn, bet matydamas tik du jos laikomus laidus. Nieko nesuprantu , garsiai, iš lėto tarė, garbės žodis, nieko nesuprantu. Man regis, reikia nukirpt laidą, kurį laikai kairėje. Eik iš čia. Jis pasitaisė ausines ant galvos, kad girdėtų aiškų, ryškų garsą. Įsivaizdavo įvairias laido padėtis, mintimis sekdamas galimus mazgus, netikėtus sūkius, užkastus jungiklius, sukeičiančius srovės polius. Skiltuvas. Galvon atėjo šuo dideliausiomis it lėkštutės akimis. Jis bėgiojo palei laidus, klausydamasis muzikos ir nenuleisdamas akių nuo tvirtai juos laikančių jaunosios moters rankų.

— Būtų geriau, jei eitum sau.

— Tau reikia dar vienos rankos nukirpt laidui, ar ne?

— Galiu pririšt jį prie medžio.

— Aš palaikysiu.

Jis paėmė laidą it gyvatę iš jos kairės rankos. Paskui kitą. Ji nekrustelėjo. Jis nepasakė nė žodžio, dabar turėjo galvoti kaip galima aiškiau, lyg būtų buvęs vienas. Hana žengė prie jo, vėl paėmė vieną laidą. Jis nieko nesuvokė, lyg jos nė būti nebuvo. Mindamas, kaip veikė protas, surežisavęs tą spektaklį, dar sykį nuėjo iki detonatoriaus, liesdamas kiekvieną mazgą, akimis lyg rentgenu kiaurai matydamas grandinę, negirdėdamas visą esybę pripildančios muzikos.

Priėjo prie jos ir, prieš išblėstant galvoje susidariusiai schemai, nukirpo laidą žemiau jos dešinio kumščio. Garsas buvo toks, tarytum kas būtų dantimis kaukštelėjęs. Akimirksniu pamatė tamsius rumbus, nuo suknelės įsispaudusius kakle, rankose aukščiau alkūnių. Bomba buvo nebegyva. Numetęs žnyples, jis uždėjo ranką jai ant peties: turėjo būtinai paliesti kokį nors žmogų. Hana kažką kalbėjo, bet jis nieko negirdėjo, ji palinko priekin, nuėmė jam nuo galvos ausines, stojo tyla. Vėjelio dvelksmas, šnarėjimas. Jis susivokė, jog nebuvo girdėjęs žnyplių klektelėjimo kerpant vielą, tik pajutęs spragtelėjimą, lyg triušio kauliukui lūžtant. Vis tebestovėdamas greta, jis perbraukė pirštais per jos ranką ir ištraukė iš sugniaužto kumščio apie penkiolika centimetrų laido.

Ji klausiamai žiūrėjo į jį laukdama atsakymo į ankstesnį klausimą, bet jis atrodė taip, lyg būtų negirdėjęs. Ji papurtė galvą ir atsisėdo. Jis ėmė rankioti aplink išmėtytus daiktus ir dėtis į maišą. Ji žvilgtelėjo aukštyn į medį, paskui netyčia nuleido akis ir pastebėjo, kad jo rankos, įsitempusios ir sustingusios nelyginant epileptiko, dreba, kad jis tankiai kvėpuoja. Stovėjo sulinkęs, įgūžęs galvą į pečius.

— Girdėjai, ką sakiau?

— Ne. Ką?

— Man pasirodė, jog mirštu. Man norėjosi mirti. Ir pagalvojau, kad jeigu mirsiu, mirsiu drauge su tavim. Pastaraisiais metais esu mačiusi šalia mirštant nemaža tokių kaip tu, tokių pat jaunų kaip aš. Bijot nebijojau. Šįkart dievaž nepasirodžiau itin drąsi. Kalbėjau sau viena: štai mūsų vila, žolė, būtų gera pirma atsigult mudviem, apsikabint, o tada jau numirt. Man norėjosi paliest štai šitą kauliuką tau prie kaklo, raktikaulį, tokį panašų į standų sparniuką po oda. Man norėjosi paspaudyt jį pirštų galiukais. Man visad patikdavo upių ir uolų spalvos kūnas, toks kaip rusmenės žiedas. Ar žinai tą gėlę? Esi kada nors ją matęs? Aš tokia pavargusi, Kipai, noriu miego. Noriu miegot po štai šitų medžiu, akimi prisiglaust prie tavo raktikaulio, noriu tik užsimerkt ir nebegalvot apie kitus, noriu surast uoksą medyje, įsirangyt į vidų ir miegot. Koks tu protingas! Žinojai, kurį laidą nukirpti Kaip tu galėjai žinot? Kartojai: nieko nesuprantu , nieko nesuprantu , bet ėmei ir nukirpai. Tiesa? Nedrebėk, leisk man prisiglaust prie tavęs, lyg būtum geras senelis, kurį galiu apkabint, man patinka žodis „prisiglaust“, toks lėtas, nerangus, jo nepaspartinsi...

Jos lūpos glaudėsi prie jo marškinių. Jis gulėjo šalia toks ramus, koks ir turėjo būti, vaiskiomis akimis žvelgdamas aukštyn į šaką. Girdėjo gilų jos alsavimą. Kai apkabino ją per pečius, ji jau miegojo, bet nutvėrė jo ranką, prispaudė prie savęs. Dirstelėjęs jis pamatė, kad ji vis dar laiko rankoje laidą, tikriausiai vėl jį pakėlusi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Anglas ligonis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Anglas ligonis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Anglas ligonis»

Обсуждение, отзывы о книге «Anglas ligonis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x