Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Kipas rado žuvimo vietą ir tai, kas buvo likę, ir jie palaidojo Hardį, jo adjutantą. Vėliau jis nenustojo galvoti apie merginą, apie tai, kaip tą popietę staiga persigando dėl jos, įtūžo, kad ji rizikuoja. Kad šitaip be atodairos žaidžia gyvybe. Ji žiūrėjo išplėtusi akis. Paskutinis jos ženklas buvo pirštas prie lūpų. Jis palinko priekin ir nusišluostė skruostą į perpetę.

Jis grįžo per kaimą, lietui merkiant nuo pat karo pradžios nekarpytus aikštės medžius nukapotomis viršūnėmis, pro keistą statulą: du raitelius, spaudžiančius vienas kitam ranką. Ir štai dabar jis čia, plevenant žvakės liepsnelei jaunosios moters bruožai atrodė pasikeitę, ir jis nesugebėjo įminti josios minčių. Išmintis, liūdesys, smalsumas.

Jeigu ji būtų skaičiusi arba palinkusi prie anglo, jis būtų jai linktelėjęs ir veikiausiai išėjęs, bet dabar žiūrėjo į ją kaip į jauną, vienišą moterį. Tą vakarą, žvalgydamas vietą, kur sprogo mina, jis persigando prisiminęs, kaip ji atbėgo popiet jam išminuojant bombą. Reikėjo neprisileisti jos, kitaip ji neatstosianti kiekvienąsyk, kai tik jis aptiksiąs sprogmenį. Dabar niekad jos nebeatsikratysiąs. Jam dirbant, galvoje būdavo aiškumą ir muzika, žmonių pasaulio nebelikdavo nė žymės. O dabar ji būdavo arba jame, arba ant jo peties, kaip ta ožka, kurią vienas karininkas dar gyvą nešė iš užtvindyti numatyto tunelio.

Ne.

Netiesa. Jam reikėjo Hanos peties. Paliesti jį delnu, kaip lietė ją tada, kai ji miegojo saulėkaitoje, o jis gulėjo šalia jausdamasis lygiai taip nejaukiai, kaip jaučiasi pro šautuvo taikiklį stebimas žmogus. Įsivaizduojamo dailininko kraštovaizdyje. Jis nenorėjo jokio dėmesio, bet norėjo parodyti dėmesį merginai, išvesti ją iš to kambario. Iš tolo kratėsi minties apie savo silpnybes ir buvo tikras, kad ji neturi nė vienos, prie kurios jam reikėtų derintis. Nei jis, nei jinai nebuvo nusiteikę suteikti vienas kitam tokią galimybę. Hana ramiai sėdėjo. Žiūrėjo į jį, atrodė kitokia plevenant žvakės liepsnelei. Jis nesusivokė, jog, jos akimis, jis tėra pavidalas, jo kūnas nepastebimas, o oda liejasi draugėn su tamsa.

Anksčiau, pastebėjusi, kad jis dingo iš lango nišos, ji supyko. Žinojo, kad jis saugo juos kaip vaikus nuo minos. Dar labiau prisiglaudė prie Karavadžo. Koks įžeidimas! Vis labiau įsijaudrindama, tą vakarą ji nebesugebėjo skaityti, kai Karavadžas nuėjo gulti, pakeliui pasirausęs jos vaistų dėžėje, o anglas ligonis pliaukštelėjo kaulėtais pirštais ir, jai prisilenkus, pabučiavo į skruostą.

Ji užpūtė visas žvakes, paliko degti vien žvakigalį ant naktinio stalelio ir atsisėdo prieš anglą, nebylų po girtų kalbų protrūkio. „Kartais būsiu arklys, o kartais šuo. Kiaulė, begalvis lokys, o kartais ugnis“. Ji girdėjo, kaip šalia į metalinį padėklą teka vaškas. Pionierius grįžo apvaikščiojęs miestelį, užlipęs kur nors ant kalvos, kur sprogo mina, ir dabar jo tylėjimas dar labiau ją erzino.

Ji negalėjo skaityti. Sėdėjo kambaryje greta savo amžinai merdinčio žmogaus, jausdama silpną skausmą nugaroje, kurią susitrenkė į sieną, bešokdama su Karavadžu.

Jeigu jis išdrįs prieiti, jinai pervers jį žvilgsniu, privers laikytis tos pačios tylos. Įteigs jam tą mintį, paskatins žengti pirmą žingsnį. Jau ne kartą buvo primasinusi kareivių.

O jis štai ką daro. Eina skersai kambario, vidury įkiša ranką iki riešo į daiktmaišį, vis dar kabaliojantį ant peties. Žengia tyliai. Nusigręžia ir stabtelėja prie lovos. Tuo metu, kai anglas ligonis baigia vieną savo ilgų iškvėpimų, Kipas nukerpa žnyplėmis klausos aparato laidą ir įmeta jas į daiktmaišį. Atsisuka ir plačiai jai nusišypso.

— Prijungsiu jį rytoj rytą.

Uždeda kairę ranką jai ant peties.

Deividas Karavadžas — koks kvailas vardas...

— Bent jau turiu vardą.

— Taip.

Karavadžas sėdasi Hanos krėslan. Popiečio saulė užlieja kambarį, nuauksindama kiekvieną ore plaukiojančią dulkelytę. Anglas tamsiu, ištįsusiu veidu ir kumpa nosimi primena nejudrų, į paklodes suvystytą vanagą. Pašarvotas vanagas, sako vienas sau Karavadžas.

Anglas pasisuka į jį.

— Yra toks Karavadžo vėlyvojo laikotarpio paveikslas „Dovydas su Galijoto galva“. Jame vaizduojamas karys, kuris laiko rankoje iškėlęs Galijoto galvą amžiaus paženklintu veidu. Tačiau ne tai kelia liūdesį, bežiūrint į paveikslą. Sakoma, jog Dovydo veidas — tai jauno Karavadžo portretas, o Galijoto — pagyvenusio, tokio, koks jis buvo piešdamas tą paveikslą. Jaunystė, skelbianti nuosprendį rankoje laikomai senatvei. Nuosprendis savo paties mirtingumui. Kai lovos kojūgaly matau Kipą, sakau sau, jog jis — tai mano Dovydas.

Karavadžas sėdi tylėdamas, skendėdamas tarp plaukiojančių dulkelyčių klaidžiojančiose mintyse. Karo išmuštas iš pusiausvyros, jis niekada nesugebės sugrįžti atgal į kitą pasaulį toks, koks yra, dirbtinėmis rankomis, reikalaujančiomis morfijaus. Jis — vidutinio amžiaus vyriškis, niekad neišmokęs priprasti prie šeimos. Visą savo gyvenimą jis vengė prisirišimo. Iki pat karo jis buvo geresnis meilužis nei vyras. Tai buvo nepastebimai dingstantis žmogus, panašus į meilužius, paliekančius paskui save chaosą, ir vagis, sprunkančius iš apkraustytų namų.

Jis žiūri į žmogų lovoje. Jam reikia žinoti, kas tas anglas, atėjęs iš dykumų, jam reikia demaskuoti tą žmogų Hanos labui. Arba išrasti jam odą, ką nors panašaus į tanino rūgštį, dengiančią apdegusio žmogaus gyvmėse virtusį kūną.

Karo pradžioje dirbdamas Kaire, jis mokėsi kurti dvigubus agentus, materializuoti šmėklas. Jis buvo atsakingas už mitinį agentą, pravarde Sūris, ir ištisas savaites kūrė jo biografiją, apdovanodamas tokiomis savybėmis kaip gobšumas, itin didelis polinkis į alkoholį, kad apgautų priešą. Lygiai taip kiti darbavosi Kaire išgalvodami ištisus būrius dykumoje. Jis pergyveno tą karo laikotarpį, kai visa, kas buvo teigiama jam ir kitiems aplinkui, buvo melas. Jis jautėsi kaip žmogus, tamsiame kambaryje mėgdžiojantis paukščių balsus.

Bet šičia jie stengėsi išsinerti iš savo kailio. Galėjo mėgdžioti tik save. Apsiginti galėjo tik stengdamiesi kituose įžvelgti tiesą.

Ji išsitraukia „Kimą“ iš knygų lentynos ir, atsirėmusi į fortepijoną, ima rašyti paskutiniame tuščiame puslapyje:

Jis sako, jog Zam-Zammaho patranka tebėra ten pat, priešais Lahoro muziejų. Ten buvo dvi patrankos, nulietos iš varinių taurių ir vazų, rekvizuotų mieste, kiekviename indų name, vietoj jizya, arba mokesčių. Jas sulydė ir iš to metalo nuliejo patrankas. Aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuje jos buvo naudojamos daugelyje mūšių prieš sikhus. Kita patranka prarasta mūšyje, keliantis per Cenabo upę.

Ji užverčia knygą, pasilipa ant kėdės ir įkiša ją į viršutinę, iš apačios nematomą lentyną.

Ji įeina į ištapytą miegamąjį su nauja knyga rankose ir garsiai skaito pavadinimą.

— Šiuo metu nereikia knygų, Hana.

Ji pažvelgia į jį. Netgi dabar jo akys gražios, sako ji sau viena. Viskas vyksta ten, tose pilkose akyse, žvelgiančiose iš jo gelmių tamsos. Toks įspūdis, jog begalė žvilgsnių mirkčioja jai ir gęsta tolumoje nelyginant švyturiai.

— Gana tų knygų. Tik paduokit man Herodotą.

Ji įspraudžia jam į rankas storą, nučiupinėtą knygą.

— Esu matęs „Istorijų“ leidimų su iškiliu portretu viršelyje. Biustu, aptiktu viename Prancūzijos muziejuje. Kaip gyvas nesu įsivaizdavęs Herodoto tokio. Mano akimis, jis veikiau panašus į vieną tų sudžiūvusių dykumos klajoklių, kurie, keliaudami iš vienos oazės į kitą, mainikauja padavimais, lyg mainikautų grūdais, kurie, nieko blogo neįtardami, renka viską po trupinėlį ir kuria miražą. „Rašydamas šitą savo istoriją, — sako Herodotas, — nuo pat pradžios stengiausi kuo nors papildyti pagrindinę temą“. Kas krinta į akis, skaitant Herodotą, — tai aklavietės istorijos kelyje, pasakojimai, kaip žmonės išduoda vieni kitus dėl valstybės gerovės, kaip įsimyli vieni kitus... Beje, kiek jums metų?