Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Kiek kartų jie būdavo užklumpami vidury upės, pradėjus kristi pirmiesiems sviediniams, sprogimų ugnimi nutvieskiantiems dumblinus krantus, paleidžiantiems druzgais geležį ir plieną. Niekas jų neapsaugodavo, skeveldrų raižoma ruda upė dryksdavo kaip šilkas.

Jis nukreipė mintis kita vaga. Jis mokėjo staigiai numigti šalia tos moters, kuri turėjo savų upių, bet buvo nuo jų nuklydusi.

Taip, Karavadžas jai būtų išaiškinęs, kaip paskęsti meilėje. Ir net kaip skęsti apdairioje meilėje. „Aš noriu nuvežti tave prie Skootamatos upės, Kipai, — kalbėjo ji. — Aš noriu tau parodyti Smouko ežerą. Ten, tų ežerų pakrantėje, gyvena moteris, kurią mylėjo mano tėvas, kanojoje ji jaučiasi daug smagiau negu automobilyje. Aš pasiilgau perkūnijos, kuriai griaudžiant nutrūksta elektros srovė. Aš noriu, kad tu susipažintum su kanojų Klara, vienintele iš mano šeimos. Daugiau nebeturiu nė vieno artimo žmogaus. Tėvas išmainė ją į karą“.

Nenukrypdama į šalį, nė kiek nedvejodama ji eina tiesiai prie palapinės, kur jis praleidžia naktį. Medžiai sijoja mėnesieną, atrodo, kad ji pokylių salėje, pagauta į rutulio svaidomų blyksnių tinklą. Ji žengia į palapinę, priglaudžia ausį prie jo miegančios krūtinės ir klausosi širdies plakimo, kaip jis kad klausosi minos laikrodinio mechanizmo tiksėjimo. Antra valanda nakties. Visi miega, išskyrus ją.

IV Kairas, Pietų kvartalas, 1930–1938

Pasak Herodoto, Vakarų pasaulis šimtus metų menkai domėjosi dykuma. Nuo keturi šimtai dvidešimt penktųjų prieš Kristų iki dvidešimtojo amžiaus pradžios — visiškas abejingumas. Tyla. Devynioliktasis šimtmetis — upių ieškotojų amžius. Trečiajame dešimtmetyje šiame mūsų žemės kampelyje užrašomas gražus istorijos post scriptum, pridurtas daugiausia privačių asmenų finansuojamų ekspedicijų dėka ir aptartas Londono geografų draugijos Kensington Gore rengiamose kukliose paskaitose. Paskaitininkai — išsekę, saulėje nudegę žmonės, kurie kaip Konrado jūrininkai nelabai smagiai jaučiasi susidurdami su taksi ceremonialu ir staigiu, bet lėkštu autobusų kontrolierių humoru.

Priemiestiniu traukiniu važiuodami į Naitsbridžą, kur vyksta Geografų draugijos sueigos, jie dažnai pameta ar kur nukiša bilietus, saugodami kaip akies vyzdį vien savo senus žemėlapius ir lėtai, vargingai primargintus paskaitų apmatus, sudėtus į kuprines, kurių niekad nepalieka, lyg tos būtų virtusios jų kūno dalimi. Tie žmonės — nors ir kokios tautybės jie būtų, — keliauja vakarop, apie šeštą valandą. Tai vienišių metas. Neįvardijamas metas, kai beveik visas miestas grįžta namo. Gerokai pasiankstinę, tyrinėtojai atvyksta į Kensington Gorą, vakarieniauja Lajenzo užeigoje, paskui eina į Geografų draugiją ir, atsisėdę viršutinio aukšto salėje prie didelės maorių kanojos, peržiūri paskaitos apmatus. Aštuntą valandą prasideda diskusijos.

Paskaitos vyksta kiekvieną savaitę. Vieni pristato prelegentus, kiti padėkoja. Paprastai pastarieji pagrindžia arba aptaria dėstyto dalyko patikimumą, jų kritinės pastabos būna taiklios, bet neužgaulios. Visų nuomone, paskaitininkai dėsto faktus, ir net pačios drąsiausios hipotezės būna pateikiamos labai apdairiai.

Aš keliavau per Libijos dykumą nuo Sokumo Viduržemio jūros pakrantėje iki el Obeido Sudane vienu iš nedaugelio tą kraštą kertančią kelių, geografams įdomių įvairiais atžvilgiais...

Salėse ąžuoliniais paneliais kaltomis sienomis niekad nekalbama apie metų metus, skirtus ekspedicijos rengimui, tyrimams ar netgi lėšų rinkimui. Mokslininkas, skaitęs paskaitą užpraeitą savaitę, paminėjo, kad Antarktikos ledynuose žuvo trisdešimt žmonių. Pranešant tokio pobūdžio nuostolius, susidariusius dėl nepaprastų karščių ar audrų, užuojauta reiškiama kuo paprastesniais žodžiais. Visi klausimai, susiję su žmonėmis ar finansais, nukeliami kaip galima toliau, aptariami tik tokie dalykai kaip žemės paviršius ir „dėmesio vertos geografinės problemos“.

Ar, turint galvoje Nilo deltos irigaciją arba drenažą, galima panaudoti ne tik plačiai aptartą Vadi Rajaną, bet ir kitas to krašto įdubas? Ar oazių aprūpinimas arteziniu vandeniu tolydžio mažėja? Kur mums derėtų ieškoti mįslingosios „Zeizuro“? Ar esama kitų „dingusių“ oazių, kurias privalu atrasti? Kur yra Ptolomėjaus minėtos vėžlių pelkės?

Džonas Belas, Egipto dykumos tyrimų sektoriaus direktorius, kėlė tuos klausimus 1927-aisiais. Nuo ketvirtojo dešimtmečio Geografų draugijos raštuose dar menkiau minima ši tema. „Norėčiau keliais žodžiais aptarti kai kuriuos klausimus, kuriais kalbėta surengus labai įdomią diskusiją apie „Khargos oazės priešistorinę geografiją“. Apie 1935-uosius Zerzuros oazę atrado Ladislaus de Almasis su savo bendražygiais.

1939-aisiais pasibaigė didysis Libijos dykumos ekspedicijų dešimtmetis, ir šis platus ir lygiai toks tylus žemės kraštas tapo vienu iš daugelio karo teatrų.

Kambaryje tapytomis sienomis apdegęs ligonis mato labai toli. Lygiai kaip Ravenos riteris, kurio juodojo marmuro kūnas atrodo gyvas, beveik skystas, guli padėjęs galvą ant akmeninio priegalvio, idant jo žvilgsnis stebėtų perspektyvą toliau kojų. Toliau šitaip Afrikoje trokštamo lietaus. Jų gyvenimą Kaire. Jų darbus ir dienas.

Hana sėdi prie jo lovos, tose kelionėse lydi jį nelyginant ginklanešys.

1930-aisiais, ieškodami dingusios oazės, vadinamos Zerzura, Akacijų miestu, pradėjome braižyti Džilf Kebiro plokščiakalnio didžiosios dalies žemėlapį.

Mes buvome dykumos europiečiai. Džonas Belas aptiko Džilfo plokščiakalnį 1917-aisiais. Paskiau Kemalis el Dinas. Vėliau Benoldas atrado kelią į pietus per Smėlio jūrą. Ir Medoksas, Valpolas iš Dykumos tyrimų instituto, Jo ekscelencija Vasfi Bėjus, fotografas Kasparijus, geologas daktaras Kadaras ir Bermanas. Ir Džilf Kebiras, tas milžiniškas, didumo sulig Šveicarija plokščiakalnis vidury Libijos dykumos, kaip mėgdavo juokauti Medoksas, buvo mūsų širdis. Šiaurėje nuožulnūs, rytuose ir vakaruose jo šlaitai leidosi statmenai žemyn. Jis dunksojo dykumoje per keturis tūkstančius mylių nuo Nilo.

Buvo manoma, jog senovės Egipte nebūta vandens į vakarus nuo miestų oazių. Ten baigėsi pasaulis. Toliau viešpatavo sausra. Tačiau dykumos tuštybėje visad jautiesi siaučiamas dingusios istorijos. Tėbų ir Senusių gentys, klajojančios tuose kraštuose, turėjo šulinių, kuriuos laikė didžiausioje paslaptyje. Sklido gandai apie derlingas žemes tų dykumų glūdumoje. Tryliktojo amžiaus arabų rašytojai minėjo Zerzurą. „Paukštelių oazė“. „Akacijų miestas“. Kitab al Kanuz, „Paslėptų lobių knygoje“, Zerzura minima kaip baltas miestas, „baltas kaip balandis“.

Pažvelkite į Libijos dykumos žemėlapį ir pamatysite vardus. 1925-aisiais Kemalis el Dinas beveik vienas sėkmingai surengė pirmąją modernią ekspediciją. Benoldas – 1930–1932 metais. Almasis ir Medoksas — 1931–1937 metais. Šiek tiek šiauriau Vėžio atogrąžos.

Mūsų ekspedicija buvo tarptautinė, tarpukario metais nusiųsta gauti papildomų duomenų ir braižyti žemėlapių. Mes rinkdavomės Dakhloje arba Kufroje, lyg tai būtų barai ar kavinės. Benoldas vadino mus Oazių draugija. Mes artimai pažinojom vieni kitus, žinojom vienas kito sugebėjimus ir silpnąsias vietas. Mes atleidome Benoldui už tai, ką jis rašė apie kopas. Vagelių ir ribulių išraižyti smėlynai primena šuns kietąjį gomurį. Toks buvo tikrasis Benoldas, žmogus, kuris mokslo labui nebijo įkišti rankos šuniui į gerklę.

1930-ieji. Mūsų pirmoji kelionė į pietus iš Džaghbubos dykumon pas Zvajos ir Madžabros gentis. Septynių dienų kelionė į el Tadžą. Medoksas, Bermanas ir dar keturi. Keli kupranugariai, arklys ir šuo. Mums išvykstant, jie pasakė seną sąmojį: „Iškeliauti per smėlio audrą — laimingas ženklas“.