Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Vadi el Melike pamatome nežinomos rūšies paukščių.

Gegužės penktą lipu uoline siena ir einu kitu keliu Uveinato plokščiakalnio link. Atsiduriu plačioje, akacijų prižėlusioje vorupėje.

Vienu tarpu, keliaudami per neištirtas vietoves, kartografai pavadindavo jas ne savo, bet mylimųjų vardais. Kartais įkvėpdavo tuo pačiu karavanu keliaujanti moteris, kurią pastebėdavo maudantis vidury dykumos ir viena ranka muslinu dangstantis nuogą kūną. Kartais kokio seno arabų poeto žmona, kurios baltutėliai kaip balandėlės pečiai paskatindavo oazę pavadinti gražuolės vardu. Vanduo iš odmaišio trykšta ant jos kūno, ji dangstosi muslinu, ir senas raštininkas, aprašinėdamas Zerzurą, nusuka akis į šalį.

Taigi žmogui dykumoje pasitaiko susigundyti vardu kaip atrastu šuliniu ir panūsti niekados nepalikti tos vėsios ūksmės. Nieko daugiau netroškau, tik gyventi tarp tų akacijų. Vaikščiojau žeme, kur žmogus dar nebuvo kėlęs kojos, nebent prieš šimtmečius čia netikėtai pasirodydavo ir tuoj pradingdavo žmonių būriai: keturioliktojo amžiaus kariauna, tebų karavanas, o 1915-aisiais — karingų senusių tuntai. O šiaip — nė gyvos dvasios. Kai užeidavo sausros, akacijos nugeibdavo, vorupės išdžiūdavo... kol pagaliau, praslinkus penkiasdešimčiai ar šimtui metų, vėl sušniokšdavo vanduo. Gyvybė atsiranda ir dingsta sporadiškai, kaip mitai ir padavimai istorijos bėgyje.

Dykumoje vanduo, branginamas visomis širdies galiomis kaip mylimosios vardas, mėliu srovena tavo rankomis, kūnu, gerkle. Perima ilgesys. Išsilenkdama grakščiu baltutėliu liemeniu, moteris Kaire keliasi iš lovos ir, išsisvėrusi pro langą, nuogu kūnu pasitinka liūtį.

Suvokusi, kad jis ima klejoti, Hana palinksta priekin, įsmeigia į jį akis, bet nesako nė žodžio. Kas ji, toji moteris?

Ištirtų žemių ribos žemėlapyje niekad nebūna kliūtis kolonizatoriams, plečiantiems savo įtakos sferą. Pirmiausia tarnai ir vergai, vis naujos pajėgos ir susirašinėjimas su Geografų draugija. Paskiau pirmas baltojo žingsnis kitapus didžiosios upės, pirmas baltojo žvilgsnis į kalną, dunksantį tenai nuo amžių.

Jauni būdami, niekad nežiūrime į veidrodį. Imame žvilgčioti, įtrenkę į metus, kai susirūpiname savo vardu, savo legenda, tuo, kaip mūsų gyvenimą vertins būsimos kartos. Imame tuščiai puikuotis savo vardu, garsintis pirmieji matę kokį dalyką, stipriausią kariauną, apsukriausią prekiją. Tik įtrenkęs į metus Narcizas panoro turėti savo nukaltą atvaizdą.

Bet mums nerūpėjo, kas sieja mūsų gyvenimą su praeitimi. Mes klajojome po praeitį. Buvome jauni. Buvome įsitikinę, jog pinigai ir galia — laikinas dalykas. Mes guldavome ir keldavome su Herodotu. „Nes miestai, kitados buvę dideli, dabar nebeturi ankstesnės didybės, o tie, kurie dideli mano laikais, anksčiau buvo menki. (...) Žmogaus gerovė niekad nebūna pastov i.

1936-aisiais jaunuolis, vardu Džefris Kliftonas, Oksforde susitiko bičiulį, ir tas jam trumpai papasakojo, ką mes darome. Jis susisiekė su manimi, rytojaus dieną vedė, o po dviejų savaičių su žmona išskrido į Kairą.

Taip jaunavedžiai atsidūrė mūsų pasaulyje, tarp mūsų keturių: princo Kemalio el Dino, Belo, Almasio ir Medokso. Nuo mūsų lūpų nėjo vienas vardas: Džilf Kebiras. Kažkur ten, Džilf Kebiro plotuose, glūdėjo Zerzura, kurios vardas aptinkamas tryliktojo amžiaus arabų rankraščiuose. Kai leidžiatės tokion tolimon kelionėn laiku, jums būtinai reikia lėktuvo. Jaunasis Kliftonas buvo turtingas, mokėjo skraidyti ir turėjo lėktuvą.

Kliftonas mus susitiko el Džofe, šiauriau Uveinato. Nutūpęs šalia stovyklos, laukė mūsų prieinant sėdėdamas savo dviviečiame lėktuve. Atsistojo neišlipdamas iš kabinos, paėmė butelį ir įsipylė vandens. Jaunoji žmona sėdėjo greta.

— Krikštiju šią vietovę Bir Mesaha Užmiesčio Klubo vardu, — paskelbė jis.

Pastebėjau staiga nuoširdžiai sutrikusį jo žmonos veidą, vešlius it liūto karčiai plaukus, jai nusimovus odinį šalmą.

Jie buvo jauni ir jautėsi kaip mūsų vaikai. Išlipo iš lėktuvo ir paspaudė mums rankas.

Buvo 1936-ieji, mūsų istorijos pradžia...

Jiedu nušoko nuo „Drugio“ sparno. Kliftonas žengė mums priešais su buteliu rankoje, ir mes visi gurkštelėjome šilto alkoholio. Jam patiko visokios ceremonijos. Savo lėktuvą buvo pakrikštijęs Lokio Ruperto vardu. Nemanau, kad jam patiko dykuma, veikiau žavėjosi ja iš baimingos pagarbos mūsų atšiauriam ordinui, prie kurio troško pritapti, — taip nenuorama moksleivis trokšta pasinerti į skaityklos tylą. Mes nesitikėjome, kad jis gali atsivežti savo žmoną, bet, man regis, mandagiai to neparodėme. Ji stovėjo ten kurį laiką, kol jai pripustė pilnus karčius smėlio.

Kas buvome mes tiems jaunavedžiams? Kai kurie mūsų buvo parašę veikalų apie kopų susidarymą, oazių atsiradimą ir išnykimą, prarastą dykumų kultūrą. Mes, rodos, domėjomės tik tokiais dalykais, kurių neįmanoma pirkti nei parduoti, dalykais, kurie nė kiek neįdomūs visam likusiam pasauliui. Mes ginčydavomės dėl geografinės platumos, dėl įvykių, nutikusių prieš septynis šimtus metų. Dėl tyrinėjimo teoremų. Dėl to, ar Abd el Melikas Ibrahimas el Zvaja, kupranugarių piemuo, gyvenęs Žuko oazėje, visose tose gentyse buvo pirmas žmogus, perpratęs fotografijos principus.

Kliftonų medaus mėnuo ėjo į pabaigą. Palikęs juos su kitais, išvykau į Kufrą susitikti su vienu žmogum ir pasitikrinti tam tikrų spėjimų, kuriuos slėpiau nuo visos ekspedicijos. Į el Džofo stovyklą grįžau po trijų parų.

Mes sėdėjome aplink dykumos laužą. Kliftonai, Medoksas, Belas ir aš. Jei kuris atsilošdavo kelis centimetrus atgal, iškart dingdavo tamsoje. Keterina Klifton ėmė kažką deklamuoti, ir mano galva išnyko iš dykumos laužo apšviesto rato.

Sprendžiant iš jos veido, jos gyslomis tekėjo taurus kraujas. Jos tėvai lyg priklausė teisės istorijos sferai. Buvau iš tų žmonių, kurie nelabai vertina poeziją, kol išgirsta ją deklamuojant moterį. O štai ji perkėlė dykumon savo studijų laikų prisiminimus, panūdusi nupiešti mums žvaigždes tokiomis žaviomis metaforomis, kokiomis Adomas mokė moterį.

Tos žvaigždės, kad ir neregimos aky nakties,

Ne veltui spindi, nemanyk, jei ir nėra žmonių nė dvasios,

Žiūrovų niekados nestinga Dangui.

Viešpačiui giedokim šlovę;

Milijonai Dvasių vaikščioja Žeme

Nematomos, kai miegame ar budime:

Nepaliauja šlovinti giesmėm Jo darbus

Dieną naktį. Retkarčiais Aidžioj kalvoj, giraitėje išgirstam

Naktovidžiu nežemiškus garsus,

Vienus arba atliepiančius vieni kitus,

Didžiam Kūrėjui liaupsę giedant...

Tą naktį aš įsimylėjau jos balsą. Vien tiktai balsą. Nenorėjau girdėti nieko kito. Pasikėliau ir nuėjau šalin.

Ji buvo gluosnis. Kokia ji bus žiemą, sulaukusi mano amžiaus? Lyg dabar matau ją, matau visados ją Adomo žvilgsniu. Būdavo tokia nerangi lipdama iš lėktuvo, mūsų būrelyje lenkdamasi pakurstyti laužo, gerdama iš bidono mano pusėn atkišusi alkūnę.

Po mėnesio ji šoko su manim valsą, kai visu būriu buvom nuvažiavę į Kairą pašokti. Netgi truputį apsvaigusi, ji atrodė nepasiekiama. Man regis, niekad jos veidas nebuvo toks iškalbingas kaip tąsyk, kai abudu buvome kauštelėję, bet dar nebuvome meilužiai.

Metų metus stengiuosi suvokti, kokiu žvilgsniu ji žiūrėjo į mane. Lyg su panieka. Bent taip man pasirodė. Dabar manau, jog žiūrėjo tiriamu žvilgsniu. Kažkuo stebinau ją, jos naivią sielą. Elgiausi, kaip paprastai elgiuosi baruose, bet tąsyk buvau pasirinkęs ne tą draugiją. Esu iš tų, kurie laikosi atitinkamų elgesio taisyklių. Tąsyk paprasčiausiai pamiršau, kad ji gerokai jaunesnė už mane.