Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Ji prisispaudžia priegalvį prie širdies, lyg norėdama užslopinti tą laisvėn ištrūkusią kūno dalį.

— Ko tu labiausiai nepakenti?

— Melo. O tu?

— Savininkiškumo, — atsako jis. — Kai mane pamesi, pamiršk mane.

Ji užsimoja ir stipriai kerta jam į skruostą, truputį žemiau akies.

Paskui apsirengia ir išeina.

Kasdien, grįždamas namo, jis žiūri veidrodin į mėlynę paakyje. Jam darosi įdomu žiūrėti — ne tiek į mėlynę, kiek į veido bruožus. Anksčiau dar niekad nebuvo pastebėjęs, kokie vešlūs jo antakiai, kaip pamažu ima žilti rusvi plaukai. Jau seniai nebuvo taip įdėmiai žiūrėjęs į veidrodį. Tas plaukas antaky tikrai per ilgas.

Jiedu negali gyventi atstu vienas nuo kito.

Kai jis nebūna išvykęs dykumon su Medoksu arba nebėgioja po arabų bibliotekas su Bermanu, jiedu susitinka Gropio parke, prie sodriai laistomų slyvynų. Ten ji jaučiasi laimingiausia. Ji yra iš tų moterų, kurios ilgisi drėgmės, visados mėgsta žemas gyvatvores ir paparčius. Tuo tarpu jam tokia gausybė žalumynų primena karnavalą.

Iš Gropio parko jiedu puslankiu apeina senamiestį, Pietų Kairą, turgavietes, kur užklysta nebent vienas kitas europietis. Jo kambario sienos nukabinėtos žemėlapiais. Nors ir kaip jis stengiasi apstatyti savo namus, juose visad jautiesi nelyginant karo stovykloje.

Jiedu guli apsikabinę, gaivinami ventiliatoriaus dvelkimo ir dangstomi jo šešėlio. Visą rytmetį jis su Bermanu dirbo archeologijos muziejuje, lygino arabų tekstus su Europos istorikų raštais, stengėsi pagauti bent kokį atgarsį, atitikimą, vardus — nuo Herodoto lig Kitab e l Kanuzo , kur sakoma, jog Zerzura pavadinta besimaudant užkluptos vilkstine keliavusios gražuolės vardu. Ten irgi iš lėto šmėžuoja ventiliatoriaus šešėliai. Čia irgi draugiški pokalbiai, vaikystės dienų, randų, bučinių prisiminimai.

„Nebežinau, ką daryti. Nebežinau, ką daryti! Kaip galiu būti tavo meilužė? Jis išprotės“.

Žaizdų aprašas.

Mėlynės spalvų paletė: nuo skaudžiai rausvos iki rudos. Pilna lėkštė, kurią ji nešėsi per kambarį, apsivertusi ore, trenkėsi į jo galvą perkirsdama odą, ir trykštelėjo kraujas užliedamas šiaudų gelsvumo plaukus. Jam į petį įsmigo šakutė, palikdama žymes, kurias gydytojas palaikė lapės dantų pėdsakais.

Prieš ją apsikabindamas, jis pirma mesdavo žvilgsnį, ar aplink nėra kokių svaidomų daiktų. Susitikęs su ja žmonėse aptvarstyta galva ar mėlynėmis nusėtu veidu, aiškindavosi, jog taksistas stabdęs taip staigiai, kad jis trenkęsis į durelių stiklą. Arba sumuštu petim, sodriai nuteptu jodu, kad nesimatytų mėlynės. Medoksas susirūpino, staiga užgriuvus tokiai gausybei nelaimių. O ji tyliai šaipydavosi iš jo naivių pasiaiškinimų. Gal jau tokio amžiaus sulaukęs, kai verkiant reikia akinių, alkūne kumšėdamas Medoksui, sakydavo jos vyras. O gal kokią moterį įsitaisęs, sakydavo ji. Žiū, ar nepanašu, kad būtų moteris subraižiusi ar įkandusi.

Ne moteris, bet skorpionas, atsiliepdavo jis. Androctonus australis.

Atvirlaiškis. Dailia rašysena primargintas popieriaus ketvirtainis.

Kartais negaliu tverti tavęs nepalietęs. Kartais sakau sau: man vis viena, ar pamatysiu tave, ar ne. Dvasios stiprybė čia niekuo dėta, man tik įdomu, ar ilgai tau užteks kantrybės.

Nei datos. Nei parašo.

Kartais, kai ji įsimiklina praleisti su juo naktį, juos pažadina maldos, paryčiais atsklindančios iš trijų miesto minaretų aukštybės. Jis lydi ją per indigo turgavietes, nusidriekusias nuo Pietų Kairo iki pat jos namų. Nuostabios tikėjimo giesmės skrodžia orą nelyginant strėlės, minaretai atsiliepia vienas kitam, lyg apšnekėdami juos, einančius vėsų rytmetį. Kvepia medžio anglimis ir kanapėmis, tad oras atrodo dar grynesnis. Nusidėjėliai šventajame mieste...

Restorane atgalia ranka jis nubraukia nuo stalo lėkštes ir stiklines, idant ji kitame miesto gale išgirstų dūžtant indus ir imtų žvalgytis aplink spėliodama, kas čia darosi. Kai jis nemato jos šalia. Jis, niekad nesijautęs vienišas begalybėje, skiriančioje dykumos miestus vieną nuo kito. Dykumoje žmogus gali laikyti nebūtį rieškutėse, žinodamas, jog esama to, kas teikia jėgų daugiau nei vanduo. El Tadžo apylinkėse jis pažįsta augalą, kuris, išpjovus šerdį, prisipildo gydomųjų syvų. Kas rytą gali atsigerti syvų, kurių pritvinksta tuščiaviduris augalas. Netekęs to, kas sudaro jo gyvenimo esmę, jis žydi dar visus metus, kol pagaliau sudžiūva.

Jis guli savo kambaryje, iš visų pusių supamas nublukusių žemėlapių. Vienas, be Keterinos. Jo geismas galėtų savo liepsna sunaikinti visus sąlyginumus, visas gero elgesio taisykles.

Jam nerūpi jos gyvenimas su kitais. Jis geidžia tik jos didingo grožio, jos išraiškų teatro. Jis geidžia veik neregimo, slapto, draugėn susiliejusio jųdviejų atspindžio, minimalaus jėgų lauko, nepriklausomo artumo, koks esti tarp dviejų užverstos knygos lapų.

Ji kalta, kad jis išsiskaidė.

Jeigu jinai sugebėjo šitaip jį paveikti, kaip jisai bus ją paveikęs?

Kai ji atsitveria savo kastos siena, o jis būna šalia tarp žmonių, jis krečia juokus, bet pats nesijuokia. Su neįprastu užsispyrimu įgula į tyrinėjimų istoriją. Taip daro, kai jaučiasi nelaimingas. Tik Medoksui žinomas tas jo būdo bruožas. Bet jos pusėn nė nepažvelgia. Ji šypso visiems, šypso daiktams kambaryje, grožisi gėlių puokštėmis, beverčiais beasmeniais daiktais. Jo elgesio suklaidinta, ji mano, kad jis kaip tik to siekia, ir gindamasi atsitveria dar storesne siena.

Bet dabar jis nebegali pakęsti tos sienos. Tu irgi atsitveri siena, sako ji, tad aš atsitveriu savąja. Ji kalba spinduliuodama grožiu, kuris jam nebepakeliamas. Elegantiškai apsirengusi, pablyškusi, pašaipa atsakanti į kitų šypsenas, nedrąsiu šypsniu atsiliepia į jo tulžingus pokštavimus. Jis nesiliauja šiurpinęs kolegų komentuodamas vieną ar kitą kokios ekspedicijos epizodą, beje, visiems puikiai žinomą.

Tą akimirką, kai, jam pasisveikinus Gropio bare, ji nusisuka, jis stačiai pasiunta. Jis žino, jog sutiktų jos netekti tik tuo atveju, jeigu jis arba ji laikytų vienas kitą už rankos. Jeigu jiedu padėtų vienas kitam išsigydyti. Neatsitverdami sienomis.

Saulės šviesa tvindo jo kambarį Kaire. Jo ranka guli suglebusi ant Herodoto dienoraščio, visa įtampa susitvenkusi kūne, tad jis vos kraiglioja žodžius, plunksna lankstosi lyg perlaužtu stuburu. Tik vargais negalais parašo žodžius saulės šviesa . Žodį įsimylėjęs.

Kambaryje šviesu tik nuo upės ir dykumos atspindžių. Jie glamonėja jos kaklą, kojas, tokį mielą jam skiepų randelį dešiniajame petyje. Ji sėdi lovoje, apsisiautusi savo nuogumu. Jis glosto delnu jos petį. Tas petys priklauso man, ne jos vyrui, sako jis sau. Jis mano. Meilužiai dosniai dovanoja dalimis vienas kitam savo kūną. Va šitaip. Šitame kambaryje, upės pakrantėje.

Per tas kelias valandas, kurios jiems skirtos šiandien, kambaryje pamažu įsivyravo prieblanda. Tik tiek šviesos, kiek atsispindi nuo upės ir dykumos. Tik suteškenus retiems lašams, jiedu pripuola prie lango ir iškiša rankas, išsisveria kiek įmanydami, kad permerktų lietus. Gatvė skardi nuo šauksmų, sveikinančių trumpą liūties šuorą.

— Daugiau mudu nebesimylėsim. Nebegalėsim susitikinėti.

— Žinau, — sako jis.

Galutinio jos apsisprendimo skirtis vakaras.

Ji sėdi užsisklendusi savyje, apsišarvavusi savo baisinga sąžine. Neprieinama. Tik jųdviejų kūnai vienas šalia kito.

— Daugiau niekad. Nors ir kas atsitiktų.

— Taip.

— Man rodos, jis išprotės. Supranti?