Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jis neatsako nė žodžio. Jau net nebeketina jos prisitraukti.

Po valandos jiedu eina per troškią naktį. Tolumoje girdėti gramofono muzika, trenkianti pro „Muzikos visiems“ kino teatro langus, plačiai atlapotus per karštį. Jiems reikia išsiskirti prieš uždarant teatrą, prieš pradedant skirstytis žmonėms, tarp kurių gali pasitaikyti jos pažįstamų.

Jiedu eina per Botanikos sodą, netoli Visų Šventųjų katedros. Ji pastebi ašarą, palinksta priekin, lužtelėja, išgeria. Taip nulaižė jam nuo rankos kraują, kai jisai įsipjovė gamindamas jai valgį. Kraujas. Ašara. Jis jaučia, kad jo kūnas netenka visko, toks įspūdis, jog jis nuaustas iš dūmų. Gyva tik mintis, jog niekad neužges geismas ir visada jos trūks. To, kas jam guli ant širdies, jis negalėtų pasakyti tai moteriai, kurios atvirumas primena žaizdą, o jaunatvė dar nežada vysti. Jis negalėtų paveikti tų jos savybių, kurios jam labiausiai patinka: nenoro eiti į kompromisus, įsitikinimo, jog poezijos romantiškumas visiškai suderinamas su tikrove. Jis supranta, jog pasaulyje įsiviešpatautų chaosas, jei nebūtų šitų savybių.

Tai jos apsisprendimo naktis. Rugsėjo dvidešimt aštuntoji. Kaitri mėnesiena jau nudžiovino lietaus sudrėkintus medžius. Nė vienas vėsus lašas nenutikš ant jo nelyginant ašara. Išsiskyrimas Gropio parke. Jis nepaklausė, ar jos vyras namie, ten, aukštai, tame šviesos kvadrate anapus gatvės.

Jis mato virš galvos virtinę išlakių palmių, lyg sukibusių rankomis. Taip virš jo siūbuodavo jos galva ir plaukai, kai jiedu dar buvo meilužiai.

Jokių bučinių. Jiedu tik apsikabina. Jis atšlyja, eina šalin, paskui atsigręžia. Ji tebestovi vietoje. Jis grįžta paėjęs vos kelis žingsnius, iškelia pirštą — tars žodį.

— Noriu, kad žinotum: dar tavęs nesiilgiu.

Jai šiurpus tas veidas, valios pastangomis iškreiptas šypsenos. Ji loštelėja nusisukdama ir susitrenkia galvą į vartų stulpą. Jis mato, kad jai skauda, pastebi jos grimasą. Bet kiekvienas jau įlindęs į savo kiautą, kaip ji to norėjo, kiekvienas atsitvėręs neperžengiama siena. Ji susitrenkė netyčia, krūptelėjo iš skausmo sąmoningai. Ji kelia ranką prie smilkinio.

— Pasiilgsi, — sako jam.

Dabar, nuo šios gyvenimo akimirkos, mudu arba amžinai pražudysime savo sielas, arba išganysime, truputį anksčiau sukuždėjo ji.

Kaip tai atsitinka? Žmogus įsimyli ir išsiskaido?

Buvau jos glėbyje. Užverčiau jos palaidinukės rankovę ir petyje pamačiau skiepų randelį. Man jis patinka, pasakiau. Ta blyški aureolė jos petyje. Matau, kaip instrumentas įbrėžia, paskum suleidžia serumą ir išlenda iš po odos. Tai buvo prieš daugelį metų, kai ji buvo devynerių, mokyklos sporto salėje.

VI Palaidotas lėktuvas

Jis žiūri, ir jo žvilgsnis sliuogia įprastu keliu išilgai plačios lovos, kurios gale — Hana. Išmaudžiusi anglą, ji nulaužia ampulės galelį ir atsisuka į jį su švirkštu morfijaus. Atvaizdas. Lova. Jis plaukia morfijaus laivu. Morfijus teka venomis, sutraukdamas laiką ir erdvę, panašiai kaip žemėlapiai sutalpina pasaulį dvimačiame popieriaus lakšte.

Ilgi Kairo vakarai. Naktinio dangaus jūra, voromis išsirikiavę pesliai laukia, kol prieblanda paleis juos laisvėn ir jie puslankiu švystelės paskutiniųjų dykumos atšvaitų link. Visi kaip vienas, darniai, lyg sėjėjo paskleista sauja grūdų.

1936-aisiais tame mieste galėjai nusipirkti viską: šunį, paukštį, kuris atlekia vos švilptelėjus, netgi tuos šiurpius pasaitėlius, kurie užmaunami moterims ant mažylio piršto, kad galėtum jas vedžiotis po žmonių pilną turgų.

Kairo šiaurės rytuose buvo didysis islamo studentų vidinis kiemas, o už jo — Chano el Chalilio turgus. Siaurose gatvelėse, pakėlę akis, matydavome kates ant banguotos skardos stogų, iš trijų metrų aukščio stebinčias gatvę ir krautuvėles apačioje. Mūsų kambarys buvo aukščiau viso to. Langai žvelgė į minaretus, felukas, kates, triukšmą. Ji pasakodavo man apie vaikystės sodus. Kai jai užeidavo nemiga, ji piešdavo man žodis po žodžio, lysvę po lysvės, gruodžio ledą ant žuvų tvenkinio, rožių krūmų brazdėjimą. Imdavo man už riešo toje vietoje, kur sueina venos, ir nuvairuodavo jį savo kaklo duobutėn.

1936-ųjų kovas. Uveinatas. Orui praretėjus, Medoksas darosi irzlus. Netgi tokiame nedideliame — trijų šimtų metrų aukščiau jūros lygio — aukštyje jis prastai jaučiasi. Tai dykumos žmogus. Palikęs gimtinę, Morston Magną Somerseto grafystėje, jis atsižadėjo senų papročių ir tradicijų, kad galėtų gyventi jūros lygyje, sausame klimate.

— Sakyk, Medoksai, kaip vadinasi ta duobutė, žemiau moters kaklo? Priešais. Štai čia . Na, kaip? Moksliškai? Ta duobutė, didumo daugmaž su tavo nykščio atspaudu?

Medoksas akimirką žiūri į mane, spiginant vidurdienio saulei.

— Atsipeikėk, — suniurzgia jis.

Pasakosiu tau vieną atsitikimą, — sako Karavadžas. — Gyveno kartą vengras, pavarde Almasis, per karą dirbęs vokiečiams. Truputį skraidė lydėdamas Afrikos korpusą, bet turėjo didesnių nuopelnų kitoje srityje. Žinojo kiekvieną šulinį ir prisidėjo braižant Smėlio jūros žemėlapį. Žinojo dykumą kaip savo kišenę. Kalbėjo visais dialektais. Ar nieko tau neprimena? Tarpukario metais dalyvavo visose ekspedicijose, vykusiose iš Kairo. Viena jų turėjo tikslą atrasti Zerzurą, dingusią oazę. Karui prasidėjus, perėjo pas vokiečius. 1941-aisiais buvo šnipų vedlys, per dykumą vedžiojo juos į Kairą. Trumpai tariant, noriu tau pasakyti, jog, mano nuomone, anglas ligonis — anaiptol ne anglas.

— Aišku, kad anglas. O ką tu pasakysi apie visas tas gėlių lysves Glosterio grafystėje?

— Kaip tik dėl to. Puiki legenda akims apdumt. Užvakar, kai rinkom vardą šuniui. Pameni?

— Taip.

— Ką jis siūlė?

— Tą vakarą jis buvo keistas.

— Buvo keistas paprasčiausiai todėl, kad padvigubinau morfijaus dozę. Prisimeni vardus? Jis siūlė aštuonis. Penkis, aišku savaime, juoko dėlei. Ir dar tris. Ciceroną. Zerzurą. Dalilą.

— Na ir kas?

— Ciceronas buvo vieno šnipo slapyvardis. Jį demaskavo anglai. Tai buvo dvigubas agentas, vėliau trigubas. Jis paspruko. Zerzuros painesnis atvejis.

— Esu girdėjusi apie Zerzurą. Jis pasakojo. Taip pat pasakojo apie sodus.

— O dabar jis kalba daugiausia apie dykumą. Anglų sodai nuėjo praeitin. Jis merdi. Man regis, žmogus, kurį slaugai viršuje, — Almasis, šnipų pagalbininkas.

Susėdę skalbykloje ant sukiužusių gluosnio pintinių, jiedu žiuri vienas į kitą. Karavadžas trauko pečiais.

— Galimas daiktas.

— Mano galva, jis anglas, — sako ji, įtraukdama skruostus, kaip daro paprastai, kai svarsto ką nors ar dvejoja.

— Žinau, kad tu jį myli, bet jis ne anglas. Karo pradžioje dirbau Kaire... Tripolio ašis. Rommelio šnipas Rebeka...

— Ką reiškia Rebeka?

— 1942-aisiais, prieš mūšį prie Alameino, vokiečiai į Kairą nusiuntė šnipą, vardu Epleris. Jis naudojosi „Rebeka“, Daphne du Maurier romanu, Rommeliui perduodamas šifruotus pranešimus apie kariuomenės judėjimą. Žinai, ta knyga anglų kontržvalgyboje buvo labiausiai skaitoma. Aš irgi ją skaičiau.

— Tu skaitei knygą?

— Ačiū. Žmogus, asmeniniu Rommelio įsakymu Kairan vedęs Eplerį per dykumą, buvo grafas Ladislaus de Almasis. Per tą dykumos rajoną, kaip manoma, niekam nebuvo pavykę pereit. Tarpukario metais Almasis turėjo draugų anglų. Garsių tyrinėtojų. Bet, vos karui prasidėjus, jis perbėgo pas vokiečius. Rommelis jam įsakė per dykumą nuvest Eplerį į Kairą, nes būtų buvę pavojinga nugabent jį lėktuvu ar nuleist su parašiutu. Taigi jis pervedė tą vaikiną per dykumą ir Nilo deltoje įdavė į patikimas rankas.