Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Labai daug žinai.

— Tarnavau Kaire. Sekėm jų pėdsakais. Almasis išvyko iš Džalo, vedinas aštuonių vyrų būriu, ir leidosi per dykumą. Jie turėjo uždavinį kopose atkast smėlio užpustytus sunkvežimius. Jis nuvedė juos Uveinato ir jo granitinio plokščiakalnio link, kad pusiaukelėj jie galėtų apsirūpint geriamu vandeniu ir prisiglaust urvuose. Tuos urvus priešistoriniais piešiniais išmargintomis sienomis jis atrado ketvirtajame dešimtmetyje. Bet plokščiakalnyje knibždėte knibždėjo sąjungininkų, ir jis negalėjo prieit prie tų šulinių. Vėl leidosi per smėlynus. Jie užpuolė anglų degalų bazę ir pasipildė atsargas. Pasiekę Khargos oazę, persirengė anglų uniformomis ir prie sunkvežimių prisikabino anglų karinius numerius. Pastebėti iš oro, slėpdavosi vorupėse ir tūnodavo nejudėdami po tris paras. Gyvi kepdami smėlynuose. Taip varėsi tris savaites, kol nusigavo iki Kairo. Almasis paspaudė ranką Epleriui ir nuėjo sau. Ten ir pametėm jo pėdsakus. Jis vienas grįžo į dykumą. Atrodo, dar sykį perkirto dykumą Tripolio kryptimi. Daugiau niekas jo nebematė. Anglai galiausiai sučiupo Eplerį ir naudojosi „Rebeka“, Rommeliui perduodami klaidingus duomenis.

— Vis tiek netikiu, Deividai.

— Žmogus, Kaire padėjęs sučiupt Eplerį, buvo vardu Samsonas.

— Dalila.

— Taigi.

— O gal jis Samsonas?

— Iš pradžių ir aš taip maniau. Buvo labai panašus į Almasį. Irgi iš proto ėjo dėl dykumos. Vaikystę praleido Levante, pažinojo beduinus. Bet Almasis mokėjo skraidyt. O mes kalbam apie žmogų, nukritusį dykumoj. Štai tau žmogus, apdegęs taip, jog nebeįmanoma atpažint, nežinia kaip atsidūręs Pizoje tarp anglų. Be kita ko, iš tarties jis tikras anglas. O Almasis baigė mokslus Anglijoje. Todėl Kaire buvo vadinamas anglų šnipu.

Ji sėdi ant pintinės ir žiūri į Karavadžą.

— Man regis, duokim jam ramybę, — sako ji. — Bene svarbu, kieno pusėje jis buvo?

— Norėčiau dar su juo pasikalbėt, — sako Karavadžas. — Padauginus morfijaus. Kad liežuvis atsirištų. Būsim tik mudu abu. Sutinki? Pažiūrėsim, kas iš to išeis. Dalila. Zerzura. Dykumoje pradingusi kariauna. Tik gausi padidint dozę.

— Ne, Deividai. Tu stačiai kaip apsėstas. Bene svarbu, kas jis toks. Karas juk pasibaigė.

— Tuomet aš pats viską padarysiu. Sutaisysiu jam Bramptono kokteilį. Morfijus su alkoholiu. Išrasta Bramptono ligoninėje Londone vėžininkams. Nesijaudink, nenumirs. Organizmas labai greit įsisavina. Sutaisysiu iš to, ką turim po ranka. Duosi išgert, o paskui suleisi morfijaus.

Ji žiūrėjo į jį, sėdintį ant pintinės, vaiskiomis akimis, šypsantį. Į karo pabaigą Karavadžas kaip ir daugelis kitų pasidarė morfijaus vagis. Vos atvykęs po kelių valandų iššniukštinėjo visą jos vaistinėlę. Jo atsargas sudarė mažytės tūtelės morfijaus. Lyg žaislinės dantų pastos tūtelės, tarė ji sau, pirmąsyk jas pamačiusi, — labai keistos jos pasirodė. Karavadžas nešiodavosi kas dieną po dvi tris kišenėje, tolydžio susileisdamas į veną.

Kartą ji užtiko jį vemiantį — padaugino dozę ir dabar drebėjo susirietęs, nulindęs į tamsią vilos kertę. Pakėlė galvą, bet vargu ar ją pažino. Ji bandė jį kalbinti, bet jis tik spoksojo išpūtęs akis. Jis surado metalinę vaistų dėžę, išlaužė dievaižin iš kur gavęs jėgų. Kartą, kai pionierius susižeidė delną į kaltinės geležies pinučius, Karavadžas dantimis perkrimto ampulės galelį, iščiulpė morfijų, išspjovė ant rudos Kipo rankos, tam dar nesusivokus, kas tai yra. Kipas jį atstūmė piktai žaibuodamas akimis.

— Duok jam ramybę. Tai mano ligonis.

— Nieko bloga jam nepadarysiu. Morfijus ir alkoholis numalšina skausmą.

Karavadžas ištraukia knygą vyriškiui iš rankų.

— Kai jūsų lėktuvas nukrito į dykumą, iš kur skridot?

— Buvau ką tik pakilęs iš Džilf Kebiro. Buvau ten nuskridęs paimti vieno žmogaus. Rugpjūčio pabaigoje. 1942-aisiais.

— Per patį karą? Ten jau seniai nebuvo nė gyvos dvasios.

— Visiškai teisingai. Ten buvo tik kariuomenė.

— Džilf Kebire?

— Taip.

— Kur jis yra?

— Paduokite man Kiplingo knygą... Štai čia...

Prieštituliniame „Kimo“ puslapyje buvo žemėlapis, o jame punktyru paženklintas jaunuolio ir Šventojo nueitas kelias. Žemėlapyje buvo tik dalis Indijos, užbrūkšniuotas Afganistanas ir kalnų glūdumoje slypintis Kašmyras.

Juoda ranka jis rodo Numio upės vagą iki tos vietos, kur ji įteka į jūrą dvidešimt trys laipsniai trisdešimt minučių platumos. Paskui veda pirštu dešimt centimetrų į vakarus, jau nebe knyga, bet savo krūtine, ir paliečia šoną.

— Šičia. Džilf Kebiras, tiesiai į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos. Egipto ir Libijos pasienyje.

Kas atsitiko 1942-aisiais?

Buvau nukeliavęs į Kairą ir važiavau atgal. Manevravau tarp priešo užkardų, prisimindamas senus žemėlapius, pasipildydamas benzino ir geriamo vandens atsargas slaptose prieškario saugyklose. Taip pasiekiau Uveinatą. Dabar keliauti buvo lengviau, nes buvau vienas. Už kelių mylių nuo Džilf Kebiro sunkvežimis sprogo ir apsivertė, aš automatiškai nusiritau į smėlį, kad, Dieve neduok, neužkristų kokia kibirkštis. Dykumoje visada bijai ugnies.

Sunkvežimis sprogo: tikriausiai buvo užminuotas. Tarp beduinų buvo šnipų, jų karavanai kilnojosi iš vienos vietos į kitą nelyginant miestai, kur galėjai gauti prieskonių, prieglobstį, susitikti vyriausybės pareigūnų. Tais karo metais tarp beduinų pasitaikydavo tiek anglų, tiek vokiečių.

Palikau sunkvežimį ir leidausi Uveinato link: žinojau, kad ten palaidotas lėktuvas.

Pala. Ką turit galvoj sakydamas, jog ten buvo palaidotas lėktuvas?

Kitados Medoksas turėjo seną lėktuvą, iš kurio buvo likę tik griaučiai, — vienintelė „prabanga“ buvo dengta kabina, būtina skrendant per dykumą. Anais laikais jis išmokė mane skraidyti, mudu abu vaikščiodavome aplink tą virvėmis suraišiotą „skraidyklę“, dėstydami teorijas, kaip, oro srovių nešama, ji gali sklęsti ar keisti kryptį.

Kai pasirodė Rupertas, Kliftono lėktuvas, palaikė Medokso „skraidyklė“ buvo palikta vietoje: aptraukta dervuotu brezentu, priraišiota prie žemėn įkaltų mietų, ji liko stovėti vienoje iš grotų į šiaurės rytus nuo Uveinato. Metams bėgant, ją visiškai užpustė smėlis. Niekas mūsų nesitikėjo kada nors vėl ją pamatyti. Dar viena dykumos auka... Po kelių mėnesių, traukdami šiaurės rytų loma, nepastebėdavome jos nė ženklo. Nuo to laiko mūsų istorijon įėjo dešimčia metų modernesnis Kliftono lėktuvas.

Vadinas, ėjot prie to lėktuvo?

Taip. Keturias naktis. Palikau žmogų Kaire ir leidausi atgal į dykumą. Visur buvo karas. Staiga lyg iš po žemių išdygdavo „komandos“. Bermanas, Benoldas, Sietinas Paša, kitados gelbėję vieni kitų gyvybes, dabar buvo pasiskirstę į priešiškas stovyklas ir vadovavo savo „komandoms“.

Traukiau pėsčiomis Uveinato link. Nusigavau ten apie vidurdienį ir ėmiau kopti prie plokščiakalnio grotų. Virš šulinio, vadinamo Ain Dua.

— Karavadžas tariasi žinąs, kas jūs esat, — įsiterpė Hana.

Žmogus lovoje nepasakė nė žodžio.

— Jis tvirtina, kad jūs ne anglas. Kurį laiką jis dirbo žvalgyboje Kaire ir Italijoje. Iki įkliuvo. Mano tėvai buvo pažįstami su Karavadžu prieš karą. Jis buvo vagis. Tikėjo „daiktų judėjimu“. Pasitaiko vagių kolekcionierių, kaip ir kolekcionierių tyrinėtojų, į kuriuos jūs žiūrite iš aukšto. Kai kurie vyrai kolekcionuoja moteris, kai kurios moterys — vyrus. Bet Karavadžas nebuvo iš tokių. Jis pernelyg viskuo domėjosi, buvo per daug dosnus, kad pasidarytų tikras vagis. Namo parsinešdavo vos pusę laimikio. Jis mano, kad jūs ne anglas.