Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Ji mane tyrė. Kaip paprasta! O aš stengiausi jos žvilgsnyje, primenančiame statulos žvilgsnį, įžiūrėti kokį ženklą, kuris ją išduotų.

Duok man žemėlapį, ir aš pastatysiu tau miestą. Duok man pieštuką, ir aš nupiešiu tau kambarį Kairo pietiniame pakrašty dykumos žemėlapiais nukabinėtomis sienomis. Tarp mūsų visados būdavo dykuma. Atsibudęs pakeldavau akis ir priešais matydavau Viduržemio pajūrio senųjų kolonijų žemėlapį: Gazala, Tobrukas, Mersa Matruhas, piečiau — ranka pieštos vorupės, ir visur aplink — geltoni plotai, kur mes traukėme trokšdami juose pasiklysti. „Mano uždavinys — trumpai aprašyti visas tas ekspedicijas, kurios turėjo tikslą užkariauti Džilf Kebirą. Daktaras Bermanas vėliau mus nusives į tokią dykumą, kokia ji buvo prieš tūkstančius metų...“

Tokiais žodžiais Medoksas kreipėsi į kitus geografus Kensington Gore. Tačiau svetimavimas nepaminėtas Geografų draugijos protokoluose. Mūsų kambario nėra nė vienoje tų nuodugnių ataskaitų, kuriose aprašytas kiekvienas kalnelis ir kiekvienas istorinis įvykis.

Kaire, atvežtinių papūgų kvartale, vienoje gatvėje tie plepūs paukščiai jaučiasi kaip šeimininkai ir užkabinėja kiekvieną praeivį. Virtinės paukščių spiegia ir švilpia, tikra plunksnuota alėja. Žinojau, kuri gentis keliavo tokiu ir tokiu šilko ar kupranugarių keliu, gabendama juos per dykumą mažais palankinais. Keturiasdešimties dienų kelionė, o prieš tai paukščiai būna vergų sugaudomi arba nuskinami kaip gėlės pusiaujo soduose, paskui sutupdomi bambukiniuose narvuose ir patenka į prekyba vadinamą srautą. Tos papūgos buvo lyg merginamos viduramžių nuotakos.

Paukščiai supo mudu iš visų pusių. Rodžiau nežinomą jai miestą.

Ji palietė mano riešą.

— Jeigu atiduočiau jums savo gyvenimą, jūs jo atsisakytumėte, ar ne?

Aš neatsakiau.

V Keterina

Pirmąsyk jį susapnavusi, jinai pabudo šalia vyro, klykdama per miegus.

Vis dar išsižiojusi įsistebeilijo į paklodę išplėstomis akimis. Vyras uždėjo jai ant peties ranką.

— Košmaras. Neimk į galvą.

— Aha.

— Gal atnešti vandens?

— Aha.

Bijojo pajudėti. Bijojo vėl atsidurti toje vietoje, kur gulėjo jiedu.

Viskas vyko štai šitame kambaryje, ji dar jautė jo rankos prisilietimą (ji palietė sau kaklą), jo pyktį, kurį ji pajuto pirmosiomis susitikimo akimirkomis. Ne, ne pyktį, veikiau abejingumą, savotišką apmaudą, jog tarp jų atsirado ištekėjusi moteris. Jiedu ropojo keturpėsti kaip žvėrys, ir vienu tarpu jis taip stipriai suspaudė jai kaklą, jog ji, jausdama didžiausią lytinį pasitenkinimą, kone užduso.

Vyras atnešė stiklą vandens ant lėkštutės, bet ji negalėjo pakelti rankų, jos drebėjo išsekusios. Jis šiaip ne taip prikišo stiklą jai prie lūpų, nemikliai palenkė, kad ji nurytų gurkšnį, bet vanduo nutekėjo per smakrą ant pilvo. Kai ji vėl išsitiesė aukštielninka, jau nebeturėjo laiko svarstyti, ką buvo susapnavusi, — staiga kietai užmigo.

Šitaip ji pirmąsyk dar kartą išgyveno anas akimirkas. Rytojaus dieną keliskart prisiminė sapną, bet buvo labai užsiėmusi ir, nenorėdama per daug gilintis į jo prasmę, stačiai išmetė jį iš galvos: atsitiktinė sueitis audringą naktį, ir tiek.

Po metų prasidėjo kitokie, daug pavojingesni, ramūs sapnai. Per pirmąjį prisiminė rankas, kadaise suspaudusias jai kaklą, trokšdama, kad jųdviejų santykių pobūdis pasikeistų ir toji ramybė virstų smurtu.

Kas gundė tais malonumų trupiniais? Kas traukė prie to žmogus, kuris niekad jai nerūpėjo? Sapnas. Vėliau virtinės sapnų.

Vėliau jis pasakė, jog tai stačiai suartėjimas. Suartėjimas dykumoje. Šičia taip pasitaiko, tarė jis. Jam patiko tas žodis: artėjimas, artumas, artumas vandens, artumas dviejų ar trijų kūnų automobilyje, šešias valandas riedančiame Smėlio jūra. Jos prakaituotas kelis šalia sunkvežimio greičių dėžės, čia nulinkstantis, čia pašokantis automobiliui kratant. Dykumoje turi marias laiko žiopsoti aplink, samprotauti apie aplinkinių daiktų choreografiją.

Šitaip jam bepostringaujant, ji imdavo jo neapkęsti, nors žvilgsniu neišsiduodavo, trokšdavo kirsti jam antausį. Jai dažnai norėdavosi kirsti antausį, ir ji net įsivaizdavo, jog tai seksualu. Jo nuomone, bet kokį bendravimą esą galima priskirti kokiai nors rūšiai. Arba suartėjama, arba nutolstama. Lygiai taip, jo žodžiais tariant, Herodoto „Istorijose“ apibūdinamos įvairios visuomenių formos. Jis tarėsi puikiai išmanąs pasaulį, kurį paliko prieš daugelį metų pasinešęs tirti pusiau pramanytą dykumos pasaulį.

Kairo aerouoste jie pasikrovė įrangą į tris sunkvežimius, tuo tarpu jos vyras tikrino „Drugio“ degalų tiekimo sistema, nes rytojaus dieną turėjo skristi kartu su kitais dviem ekspedicijos dalyviais. Medoksas nuskubėjo į vieną kurią ambasadą išsiųsti telegramos. O jis važiuosiąs kur nors į miestą nusilakti, kaip paprastai paskutinį vakarą Kaire: iš pradžių pagers Madame Baden Opera Casino, o paskui dings siaurose gatvelėse greta Pašos viešbučio. Tad pirmiausia jis susidėsiąs daiktus, kad rytojaus rytą, kai braškės pagiriomis galva, reikėtų tik įsiropšti į sunkvežimį ir važiuoti.

Taigi jis nuvežė ją į miestą. Tokiu metu oras buvo drėgnas, gatvės sausakimšos, ir jie vos vos stūmėsi.

— Pašėlusiai karšta. Mielai išgerčiau alaus. O tu?

— Ne. Turiu tik kelias valandas, o reikia sutvarkyt tiek reikalų. Atleisk, negaliu.

— Puiku, — tarė ji. — Netrukdysiu.

— Išgersim butelį, kai grįšiu.

— Po trijų savaičių, ar ne?

— Daugmaž.

— Baisiai norėčiau važiuot drauge.

Jis neatsakė. Jiedu pervažiavo Bulako tiltą ir suvis įstrigo. Devynios galybės vežimaičių, pėsčiųjų, įsivaizduojančių, kad gatvės priklauso tik jiems. Jis pasuko trumpesniu keliu į pietus Nilo pakrante link Semiramidės viešbučio, kur ji buvo apsistojusi, kaip tik už kareivinių.

— Šįkart tikrai surasi Zerzurą, ar ne?

— Šįkart tikrai surasiu.

Kitoks jis nė negalėjo būti: tokia prigimtis. Vairuodamas į ją beveik nežiūrėjo. Nepažvelgdavo net tada, kai jie stovėdavo vienoje vietoje po penketą minučių.

Atvykus viešbutin, jis buvo perdėtai mandagus. Kai jis imdavo šitaip elgtis, ji dar labiau jo nekęsdavo. Visi jie mano, jog toks elgesys galantiškas, gražus. Lyg šuo su fraku, sakydavo ji sau. Kad tu prasmegtum! Jeigu jos vyrui nereikėtų su juo dirbti, nebenorėtų jo daugiau akyse matyti.

Jis iškėlė jos mantą iš kėbulo ir buvo benešąs į viešbutį.

— Duokš, pati nusinešiu.

Kai ji pasikėlė nuo sėdynės, palaidinukės nugara buvo sudrėkusi nuo prakaito.

Durininkas puolė paimti jos daiktų, bet jis tarė: „Nereikia, ji pati nori nešti“, ir sulig tais žodžiais jai vėl pašoko pyktis. Durininkas pasitraukė į šalį. Jinai pasisuko į jį ir, kai jis padavė jai daiktus, atsidūrė priešais, abiem rankomis nerangiai laikydama sunkią dėžę.

— Na, viso. Sėkmės.

— Aha. Aš visais jais rūpinsiuos. Nieko bloga jiems neatsitiks.

Ji linktelėjo. Stovėjo paunksnėje, o jis, lyg nejausdamas karštos saulės, stypsojo saulėkaitoje.

Tuomet jis žengė prie jos arčiau, ir jai staiga dingtelėjo, kad jis nori ją apkabinti. Bet jis tik atkišo dešinę, paskui ūmai atitraukė, prakaituotu dilbiu perbraukdamas per jos nuogą kaklą.

— Iki.

Ir nuėjo prie sunkvežimio. Jai pasirodė, kad jo prakaitas — tai kraujas, ištryškęs brūkštelėjus peiliu. Tokį įspūdį padarė jo rankos mostas.

Ji ima priegalvį, prisidengia juo pilvą — nelyginant skydu. „Jei mylėsies su manimi, negalėsiu tau meluot. Jei mylėsiuos su tavimi, negalėsiu meluot“.