Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Pirmąjį vakarą apsistojome nakvynei dvidešimt mylių į pietus. Rytojaus rytą išlindome iš palapinių penktą valandą. Miegoti buvo per šalta. Tamsos siaučiami, susėdome laužų šviesoje. Virš galvų mirgėjo paskutinės žvaigždės. Saulė turėjo tekėti tik po dviejų valandų. Mes gėrėme karštą arbatą, ratu leisdami puodelius. Tuo metu buvo šeriami kupranugariai, apsnūdę jie gromuliavo datules su kauliukais. Mes papusryčiavome ir išgėrėme dar po tris puodelius arbatos.

Po kelių valandų, išaušus gražiam rytui, staiga kilo smėlio audra, užgriuvo mus iš niekur. Gaivus vėjelis pamažu stiprėjo, kol galiausiai virto vėtra. Mes nuleidome akis, dykumos paviršius buvo pasikeitęs. Duokite šen knygą... Štai. Šit kaip nuostabiai Bėjus Hasaneinas aprašo tokias audras:

Atrodo, jog paviršiuje, po plonu smėlio sluoksniu, nutiesta begalė vamzdžių, išvarpytų tūkstančių skylučių, pro kurias laibutėmis srovelėmis švirkščia garas. Smėlis muša su pertrūkiais ir sūkuriuoja. Stiprėjant vėjui, perturbacija po truputį plečiasi, apima vis didesnį plotą. Atrodo, jog, keliamas kokios požeminės jėgos, pučiasi visas dykumos paviršius. Akmenukai kapoja blauzdas, kelius, šlaunis. Smėlio grūdeliai kūnu kyla vis aukščiau, siekia veidą, švilpia virš galvos. Dangus apsitraukia, viskas dingsta iš akių, matyti tik tai, kas šalia pat. Pasaulis aklinai užkimštas.

Turėjome eiti be paliovos. Jei sustoji, aplink tave pripusto smėlio kaip aplink bet kokį nejudamą daiktą, smėlis virsta mūru. Tuomet sveikas žuvęs. Smėlio audra kartais trunka penkias valandas. Paskutiniais metais, kai saugiai sėdėdavome sunkvežimių kabinose, turėdavome važiuoti nesustodami, kad ir nieko nematydami. Baisiausia būdavo naktį. Kartą šiauriau Kufros audra mus užklupo tamsoje. Trečią valandą nakties. Švidras nušlavė mūsų palapines, mes ritomės įsinarplioję į jas, grimzdami smėlin, kaip skęstantis laivas kad grimzta jūron, dusdami, kol galiausiai mus išvadavo kupranugarių varovas.

Per devynias dienas mus triskart užgriuvo smėlio audros. Nepastebėję pravažiavome pro dykumos kaimus, kuriuose tikėjomės pasipildyti atsargas. Dingo mūsų arklys. Žuvo trys kupranugariai. Paskutines dvi dienas nebeturėjome maisto, tik arbatos. Paskutinis ryšys, siejantis mus su pasauliu, buvo juodai apdegusio arbatinio, ilgo samčio ir puoduko skimbčiojimas rytmečio tamsoje. Po trečios nakties mes nustojome kalbėti. Nieko mums daugiau nebereikėjo, tik ugnies ir trupučio rudo skystimo.

Visai iš netyčių atsikliuvome dykumos miestelyje el Tadže. Pavaikščiojau po turgų, perėjau mušančių laikrodžių alėją, barometrų gatvę, apėjau krautuvėles, kur prekiaujama šoviniais, itališkais pomidorų padažais ir kitokiais iš Bengazio atvežamais konservais, egiptiečių kartūnais, stručio plunksnų papuošalais, apžiūrėjau gatvės dantistus, knygų pardavėjus. Mes dar buvome bežadžiai, kiekvienas ėjo savo keliu. Į tą naują pasaulį žengėme iš lėto, kaip žmonės, išsigelbėję laivui sudužus, kapstosi į krantą. Susėdę el Tadžo didžiojoje aikštėje, valgėme ėrienos, ryžių, badawi tešlainių ir gėrėme migdolų pieno. Visa tai po trijų stiklinių ambra ir mėtomis kvepiančios arbatos, ilgai laukus patiektos pagal visas etiketo taisykles.

1931-aisiais prisijungiau prie beduinų karavano ir sužinojau, jog drauge su jais keliauja vienas mūsiškių. Tai buvo Fenelonas Barnas. Nuėjau į jo palapinę. Jis buvo išvykęs visai dienai aprašinėti suakmenėjusių medžių. Dirstelėjęs į vidų, pamačiau pluoštą žemėlapių, kelias šeimos nuotraukas, kurias visada vežiodavosi su savimi, ir taip toliau. Išeidamas pastebėjau palubėje prie odinės sienelės prikabintą veidrodį, pažvelgiau ir pamačiau jame atsispindint lovą. Joje po antklode buvo lyg kokia nedidelė kupra, tikriausiai šuo. Nuklojau dželabą ir pamačiau arabę mergaitę: miegojo pririšta prie lovos.

1932-aisiais Benoldas baigė ekspediciją, o Medoksas ir visi mes buvome pasklidę po dykumą. Ieškojome dingusios Kambiso kariuomenės. Ieškojome Zerzuros. 1932,1933,1934-aisiais. Ištisus mėnesius nematydami vieni kitų. Tik mes su beduinais naršėme skersai išilgai Keturiasdešimties dienų kelio. Dykumos gentys buvo nelyginant upės, patys gražiausi žmonės, kokius man teko susitikti. Mes buvome vokiečiai, anglai, vengrai, afrikiečiai, bet tie žodžiai jiems nieko nesakė. Ilgainiui mes pasidarėme betaučiai. Aš ėmiau nebekęsti bet kokios tautybės. Tautybė mus deformuoja. Medokso mirties priežastis buvo jo tautybė.

Dykumos negali nei valdyti, nei reikšti į ją teisių: tai vėjo nešama marška, kurios nesulaikysi prislėgęs akmenimis, kuri buvo vadinama šimtais netvarių vardų gerokai anksčiau, nei radosi Kenterberis, gerokai anksčiau, nei karai ir taikos sutartys sudygsniavo Europos ir Rytų istoriją. Iš jos karavanų, nei šiokių, nei tokių kilnojamųjų kultūros švenčių nebeliko nieko, nė pelenų. Visi mes, net tie, kurie toli Europoje turėjo namus ir vaikus, troško nusimesti savo krašto rūbą. Tai buvo vieta, kur viešpatauja tikėjimas. Mes dingdavome iš kraštovaizdžio. Ugnyje ir smėlynuose.

Palikdavome už savęs oazių uostus. Vandens lyžtelėtas vietoves... Airi, Bir, Wadi, Fogara, Khottara, Shaduf... Nenorėjau, kad mano vardas būtų greta tokių nuostabių vardų. Ištrinkite pavardes! Ištrinkite tautybes! To mane išmokė dykuma.

Šiaip ar taip, būta tokių, kurie norėjo įsiamžinti. Palikti savo žymę štai šitoje išdžiūvusio upelio vagoje, štai šitoje akmenų krūsnyje. Krislas tuštybės šiame šiaurės vakarų Sudano žemės lopinėlyje į pietus nuo Kirenaikos. Fenelonas Barnas norėjo, kad jo atrasti priešistoriniai medžiai vadintųsi jo vardu. Jis norėjo net vienai genčiai primesti savo vardą ir ištisus metus vedė derybas. Tačiau jį pranoko Bonas: jo vardu pavadinta viena kopa. Aš, priešingai, troškau išdildyti savo vardą. Išdildyti iš atminties kraštą, iš kurio buvau kilęs. Karui prasidėjus, buvau nugyvenęs dykumoje dešimt metų, taigi man buvo lengva eiti kiaurai per sienas, nepriklausyti niekam, jokiai valstybei.

1933 ar 1934-aisiais. Gerai nebepamenu. Medoksas, Kasparijus, Bermanas, aš, du vairuotojai sudaniečiai ir virėjas. Važiuojame dengtais Fordo sunkvežimiais, pirmąsyk užmovę storas gumines padangas, vadinamas oriniais ratais. Smėliu jos rieda geriau, tik reikia pažiūrėti, kaip jos laikys važiuojant per akmenynes ir uolų atraižas.

Khargą paliekame kovo dvidešimt antrą. Mudu su Bermanu sukūrėme teoriją, pagal kurią Zerzurą sudaro trys senvagės, Viljamso aprašytos 1938-aisiais.

Į pietus nuo Džilf Kebiro vidury lygumos dunkso trys granitiniai kalnagūbriai: Džebel Arkanas, Džebel Uveinatas ir Džebel Kisas. Jie nutolę per dvidešimt mylių vienas nuo kito. Kai kuriose daubose telkšo geriamas vanduo, tačiau Džebel Arkano šuliniuose vanduo kartus, įmanomas gerti tik ypatingais atvejais. Pasak Viljamsono, Zerzurą sudaro trys senvagės. Vietovės jis nenurodė, todėl manoma, jog jis rėmėsi padavimais. Šiaip ar taip, aptikus bent vieną lietaus drėkinamą kraterio pavidalo oazę, būtų galima suvokti, kaip Kambisas sugebėjo su savo kariauna išsirengti žygin per dykumą arba kaip Didžiojo karo metais senusiai darydavo išpuolius, kaip tie juodieji milžinai perkirsdavo visą dykumą, kurioje, kaip sakyta, neprasimanysi nei vandens, nei maisto.

Abu Balase randame ąsočių, savo forma panašių į graikų amforas. Juos mini Herodotas.

EI Džofo tvirtovėje, menėje akmeninėmis sienomis, kitados garsaus senusių šeicho bibliotekoje, mudu su Bermanu šnekiname paslaptingą senuką, iš pažiūros primenantį gyvatę. Tai tebų genties beduinas, karavanų vadovas, arabiškai kalba šaižiai tardamas kai kuriuos garsus. Vėliau, cituodamas Herodotą, priminė palyginimą: „kaip šikšnosparnių kirkimas“. Kalbamės su juo visą dieną, visą naktį, jis neišduoda nė vienos paslapties. Senusių credo , jų pagrindinis mokymas draudžia svetimšaliams atskleisti dykumos paslaptis.