Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jeigu tai kūniškas geismas. Jeigu tai turi ką nors bendra su Kipo meile. Jai patinka veidu prisiglausti prie jo rankos truputį aukščiau alkūnės, prie tos tamsiai rudos upės, ir budi šitaip pasinėrusi į neregimos, jo kūne slypinčios venos tvinksėjimą. Venos, kurią ji turėtų surasti prireikus įšvirkšti druskos tirpalo, jeigu ateitų paskutinioji.

Naktį, apie antrą ar trečią valandą, palikusi anglą, ji eina per sodą link pionieriaus žibinto, pakabinto ant šventojo Kristoforo rankos. Tarp jos ir lempos — akla tamsa, bet ji žino kiekvieną krūmą, menkiausią krūmokšnį savo kelyje. Eina pro laužą, rusenantį rausva šviesa, beveik išblėsusį. Kartais ji sudeda rankas virš stiklinio gaubto ir užpučia šviesą, kartais palieka degančią, susilenkusi neria palapinėn ir priglunda prie jo kūno, prie taip geidžiamos rankos. Jos liežuvis — vatos tamponas, jos dantis — adata, jos burna — kaukė, varvinanti kodeiną, kuris maldo, slopina ir migdo jo nemirtingą, amžinai dirbantį protą. Ji sulanksto savo kašmyrinę suknelę, padeda ant teniso batelių. Žino, jog jam nėmaž nerūpi aplinkinis pasaulis, jam svarbu tik kelios pagrindinės taisyklės. Garu sudrėkinti trinitrotoluolą, paskui pašalinti... Ji žino, jog tos mintys sukasi jo galvoje, kai ji miega šalia skaisti kaip sesuo.

Aplink juos — palapinė ir tamsi giria.

Jiedu artimi tik truputį daugiau, nei ji buvo artima kitiems Ortonos ar Monterekio laikinose lauko ligoninėse. Kūnu paskutinįsyk sušildydavo merdinčiuosius, kuždesiu paguosdavo, adata užmigdydavo. Tačiau pionieriaus kūnas neprisileidžia nieko iš aplinkinio pasaulio. Tas įsimylėjęs vaikinas atsisako maisto, kurį ji gamina, neprašo ir nenori vaistų, kurių galėtų jam suleisti į ranką, kaip susileidžia Karavadžas, nei tų dykumos tepalų, kurių alpsta anglas, nei balzamų ir žiedadulkių sveikatai atgauti, kurių davė jam beduinai. Jam gana tik jausti ją šalia miegančią.

Jis gyvena tarp daiktų, kuriuos vertina. Yra ten lapų, Hanos padovanotų, žvakigalis, o palapinėje — detektorinis imtuvas ir darbo įrankių prigrūsta kuprinė. Jis išnėrė iš mūšių, kupinas ramybės, kuri, net jei ji dirbtinė, jam atstoja tvarką. Jis amžinai budrus, kai pro taikiklio kryptuką stebi virš slėnio sklandantį vanagą, kai ardo miną ir tuo pat metu, neatplėšdamas akių nuo to, ko ieško, prisitraukia termosą, atsuka metalinį dangtelį ir geria.

Visi mes jam tik periferija, sako sau Hana, jo akys krypsta tik ten, kur esama pavojaus, jo klausa pagauna tik tai, kas dedasi Helsinkyje ar Berlyne, kas atsklinda trumposiomis bangomis. Netgi tada, kai jis esti švelnus meilužis ir kai kaire ranka jinai laiko jį aukščiau kara , ten, kur įsitempia žasto raumenys, ji jaučia, kad jos neregi nežinia kur klaidžiojančios akys, kol pagaliau jis suvaitoja ir veidu įsikniaubia jai į kaklą. Visa tai, kas nesusiję su pavojum, — periferija. Jinai troško girdėti jo balsą ir išmokė jį garsiai reikšti jausmus, ir tik šiuo požiūriu jis atrodo atsipalaidavęs, primiršęs karą, pagaliau nusiteikęs išsiduoti tamsoje, balsu reikšti pasitenkinimą.

Mes nežinome, ar stipriai Hana įsimylėjusi Kipą ir ar jis stipriai įsimylėjęs ją. Ar tai tik žaidimas, pagrįstas paslapties saugojimu. Kuo artimesni jie darosi, tuo didesnis atstumas juodu skiria dieną. Jai patinka tas jo tolinimasis, atstumas, į kurį, jo nuomone, jiedu turi teisę. Tai teikia abiem jėgų, sieja juodu nelyginant sutartinis ženklas, kai jis, nė žodžio netardamas, pro jos langą eina susitikti su kitais pionieriais, kurie laukia jo mieste už pusės mylios. Jis paduoda jai lėkštę arba maisto. Ji deda lapą jam ant rudos rankos. Arba jiedu dirba drauge su Karavadžu mūrydami griūvančią sieną. Pionierius dainuoja kaubojų dainas, kurios patinka Karavadžui, nors jis ir dedasi jų nemėgstąs.

— Pensilvanija, šešiasdešimt penki nulis nulis nulis, — šniokštuodamas traukia jaunasis kareivis.

Hana išstudijuoja visus jo tamsiai rudos odos atspalvius. Pavyzdžiui, kuo skiriasi žasto spalva nuo kaklo. Kokio atspalvio delnai, skruostas, galva po tiurbanu. Kokio rudumo pirštai, narpliojantys raudonus laidus nuo juodų arba imantys duoną iš metalinės lėkštės, iš kurios vis dar valgo. Paskui jis stojasi. Jo nepriklausomybė kitiems atrodo grubi, nors, jo akimis, jis elgiasi be galo mandagiai.

Jai ypač patinka drėgni atspalviai, slankiojantys jo sprandu, kai jis maudosi. Jo prakaituota krūtinė, į kurią ji įsikimba būdama apačioje, jo tamsios, raumeningos rankos palapinės tamsoje arba tąsyk jos kambaryje, kai, pagaliau atšaukus komendanto valandą, miesto šviesos pasiekė juodu iš slėnio ir nelyginant vakaro žara uždegė jo kūno spalvas.

Vėliau Hana susivoks, kad jis niekad neleido sau nei jai būti dėkingiems vienas kitam. Ji įsistebeilys į tą žodį, aptikusi jį jo romane, išplėš iš knygos ir nukels į žodyną. Dėkingas. Jaučiantis padėką. Skolingas. Ir jis, ji žino, niekad sau to neleido. Eidama pas jį tuos du šimtus žingsnių per tamsų sodą, ji pati sprendžia, ką jai daryti. Gali rast jį bemiegantį, ir ne todėl, kad jos nemyli, bet stačiai iš reikalo, idant protas būtų blaivas rytojaus dieną susidūrus su pavojingais įtaisais.

Jinai atrodo jam nuostabi. Jis atsibunda ir mato ją žibinto šviesos apskleistą. Ypač jam patinka jos išmintinga išvaizda. Vakare jam patinka jos balsas, kai ji kvailiodama ima ginčytis su Karavadžu. Patinka ir tai, kaip ji ropščiasi ant viršaus ir priglunda prie jo kūno nelyginant šventoji.

Jiedu kalbasi, palapinė pilna jo švelnaus giesmingo balso ir brezento kvapo, ta pati palapinė, kurią jis nešiojasi nuo pat Italijos žygio pradžios ir dabar atsargiai liečia pirštais, lyg tai būtų taip pat jo kūno dalis, liečia maskuojamosios spalvos sparną, į kurį įsisupa naktį. Tai jo pasaulis. Tomis naktimis ji jaučiasi be galo nutolusi nuo Kanados. Jis klausia, kodėl ji nemiega. Ji guli suerzinta jo nepriklausomybės, jo sugebėjimo lyg niekur nieko nusišalinti nuo pasaulio. Ji ilgisi lietaus teškenimo į skardinį stogą, dviejų tuopų, drebančių už lango, garsų, užliūliuojančių lyg lopšinė, snaudžiančių medžių ir stogų, po kuriais augo Toronto rytiniame pakrašty, o vėliau, daugmaž dvejus metus, pas Patriką ir Klarą prie Skootamatos upės, o dar vėliau — prie Jurgio įlankos. Šitame sode, nors ir koks jis tankus, ji nerado nė vieno snaudžiančio medžio.

— Pabučiuok mane. Tyriausiai myliu tavo lūpas. Tavo dantis. — Ir vėliau, kai jo galva pasviro į šalį, palapinės angos link, ji sukuždėjo taip tyliai, kad galėjo girdėti tik pati viena: — Gal reikės pasiklaust Karavadžo. Tėvas kartą man sakė, jog Karavadžas amžinai ką nors įsimylėjęs. Jis ne tik įsimylėjęs, jis amžinai prasmegęs meilėje. Amžinai pasimetęs. Kipai? Girdi? Man taip gera su tavimi. Taip gera būti va šitaip su tavimi.

Labiausiai ji troško upės, kurioje galėtų nardyti drauge su juo. Nardyti, jos galva, buvo ceremonija, prilygstanti šokiams pokylių salėje. Jam upė turėjo kitokią prasmę. Į Morą jis įbrido kaip galima tyliau, prisirišęs prie lyno, kuriuo traukė pontoninį tiltą. Varžtais suveržti plieno paneliai sliuogė įkandin vandeniu it gyva būtybė, paskui dangus suliepsnojo nuo artilerijos ugnies, kažkas skendo greta, vidury upės. Pionieriai nardė ieškodami dugne nuskendusių skriemulių, tvirtindami inkarus, tuo tarpu fosforinės raketos mirgėjo padangėje nutvieksdamos dumblą, upės paviršių ir jų veidus.

Kiaurą naktį jie verkė, plyšojo stengdamiesi padėti vieni kitiems, kad neišprotėtų. Varvėjo išmirkę žiemovidžio upėje drabužiai. Virš galvų tiltas pamažu virto keliu. O po dviejų dienų — kita upė. Visos upės buvo be tiltų, lyg jų pavadinimai būtų buvę ištrinti iš atminties, lyg dangūs būtų likę be žvaigždžių, namai be durų. Pionierių daliniai leisdavosi į jas virvėmis, vilkdavo ant pečių lynus, verždavo riebalais suteptus varžtus, kad nežviegtų metalas, o paskui eidavo kariuomenė. Pontoniniu tiltu riedėdavo mašinos, o pionieriai vis dar mirkdavo vandenyje.