Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Viskas gerai, tai ne mina. Tas garsas atsklido lyg iš išminuotos zonos.

— Apversk plokštelę, Kipai. O dabar išgirsit How Long Has This Been Going On , parašytą...

Jis suteikė progą anglui ligoniui, bet tas, pilna burna vyno, šypsodamas papurtė galvą.

— Tas alkoholis veikiausiai mane pribaigs.

— Niekas jūsų nepribaigs, drauguži. Jūs kiaurai suanglėjęs kaip nuodėgulys.

— Karavadžai!

— Džordžas ir Ira Geršvinai. Klausykit.

Jiedu su Hana nusliuogė saksofono liūdesiu. Jis visiškai teisus. Frazė buvo tokia lėta, tokia ištęsta, kad ji veik juste juto, jog muzikantas visiškai nenori palikti jaukios įžangos ir eiti prie dainos, tarytum geidė būti čia, kur dar neprasidėjusi istorija, lyg įžangos metu būtų įsimylėjęs merginą. Anglas sumurmėjo, kad šitokio pobūdžio dainų įžangos vadinamos „tema“.

Jos skruostas glaudėsi prie raumeningo Karavadžo peties. Ji jautė šiurpius randus ant jo nugaros po švaria palaidine. Jiedu judėjo ankštumoje, tarp lovos ir sienos, tarp lovos ir durų, tarp lovos ir lango nišos, kur sėdėjo Kipas. Kiekvienąsyk, kai jiedu pasisukdavo, ji matydavo jo veidą. Sėdėjo parietęs kojas, rankas susidėjęs ant kelių. Arba spoksojo pro langą tamson.

— Ar jūsų kuris žino tokį šokį, vadinamą „Bosforo glėbyje“? — paklausė anglas.

— Nieko panašaus.

Kipas stebėjo ilgus šešėlius sliuogiant lubomis, tapytomis sienomis. Sunkiai pasikėlė, žengė prie anglo pripildyti tuščios stiklinės ir susidauždamas skimbtelėjo buteliu į kraštą. Į kambarį įsiveržė vakarų vėjas. Staiga jis atsisuko nepatenkintas. Užuodė silpną bedūmio parako kvapą, vos vos jaučiamą ore, ir, mostu rodydamas esąs pavargęs, išslinko iš kambario palikdamas Haną Karavadžo glėbyje.

Nedegdamas šviesos, jis nubėgo tamsiu koridorium. Sugrobė savo daiktmaišį, išpuolė iš namų, nusirito trisdešimt šešiais koplyčios laipteliais iki kelio ir nubėgo toliau gindamas iš savo kūno net menkiausią mintį apie nuovargį.

Ar tai buvo pionierius, ar civilis? Gėlių ir žolių kvapas palei mūrinę pakelės tvorą, staigus dieglys šone. Nelaimė arba riktas. Pionieriai beveik visad laikėsi drauge. Keisti tai buvo žmonės, šiek tiek panašūs į juvelyrus, deimantų ir brangakmenių meistrus, nepaprastai užsispyrę ir blaivūs, savo sprendimais gąsdinantys net kitus to paties amato žmones. Kipas buvo pastebėjęs, jog tas bruožas būdingas brangakmenių raižytojams, tik nieku gyvu ne jam, nors žinojo, kad ne visi su juo sutiks. Pionieriai niekad artimai nebendrauja. Jie kalba tik norėdami duoti kokią žinią, supažindinti su nauja technika, priešo įpročiais. Jis įeidavo į merijos pastatą, jo akys pastebėdavo tris veidus ir konstatuodavo, jog trūksta ketvirto. Arba jie būdavo keturi, o kažkur netoliese laukuose dryksodavo senio ar merginos lavonas.

Pašauktas kariuomenėn, jis išmoko skaityti diagramas, vis painesnes schemas, lyg kokius mazgus ar partitūras. Jis susivokė esąs apdovanotas trimačiu regėjimu, vylinga akimi, sugebančia stebėti kokį daiktą ar duomenų pilną lapą, mintyse juos surikiuoti ir įžvelgti neatitikimus. Iš prigimties apdairus, vis dėlto sugebėdavo įsivaizduoti tai, kas blogiausia, nelaimės galimybes kambaryje: ant stalo slyva, prieina vaikas ir suvalgo nuodingą kauliuką; per tamsų miegamąjį eidamas prie lovoje gulinčios žmonos, vyriškis netyčia užkliudo aliejinę lempelę ir nuverčia ją ant grindų. Kiekvienas kambarys, jo akimis žiūrint, buvo tokio pobūdžio spektaklio scena. Vylinga akis galėjo įžiūrėti užkastą liniją, neregimą mazgą. Detektyviniai romanai jį siutino: jam buvo vieni juokai įminti piktadarius. Smagiausia jam buvo bendrauti su žmonėmis, apsėstais savamoksliams savitos abstrahavimo manijos, tokiais kaip jo mokytojas lordas Safolkas. Kaip anglas ligonis.

Tačiau jis nepasitikėjo nė knygomis. Hana stebėjo jį pastarosiomis dienomis besėdintį prie anglo ligonio, ir jis pasirodė jai kaip Kimo priešingybė. Jaunasis mokinys dabar buvo indas, o išminčius mokytojas — anglas. Bet naktimis ne kas kitas, o Hana budėdavo šalia senio, per kalnus vesdavo jį prie šventosios upės. Jiedu drauge net skaitydavo knygą, Hanos balsas sulėtėdavo, kai, vėjo gūsiui priplojus žvakės liepsnelę, akimirkai aptemdavo puslapis.

Jis atsitūpė triukšmingo laukiamojo kamputyje, atsiribojęs nuo visų kitų minčių, rankas susinėręs ant kelių, susiaurėjusiais, didumo sulig aguonos grūdeliu vyzdžiais. Po minutės — ir dar po pusės sekundės — jis pasijuto įminęs baisingą mįslę...

Vienaip ar kitaip, tomis ilgomis skaitymo ir klausymosi naktimis, jos manymu, jiedu pasiruošė sutikti jaunąjį kareivį, tą anksti subrendusį vaikiną, kada nors turintį pas juos ateiti. Bet tos istorijos vaikinas buvo Hana. Ir jeigu Kipas buvo kas kitas, jis buvo karininkas Kraitonas.

Knyga, schema, detonatorius, kambarys su keturiais žmonėmis apleistoje viloje, apšviečiamas tik žvakės, kartais, audrai pakilus, žaibų, o retkarčiais sprogimo tvyksnio. Kalnai, kalvos, Florencija, akli, be elektros. Žvakės šviesa matoma ne toliau kaip per pusšimtį žingsnių. Toliau nebuvo nė menkiausio ženklo, bylojančio esant išorinį pasaulį. Tą vakarą šokdami anglo ligonio kambaryje, visi šventė kokį nors savo nuotykį: Hana — miegą, Karavadžas — gramofono „prasimanymą“, o Kipas — keblų išminavimą, kad ir beveik pamirštą. Jis buvo iš tų, kuriems nesmagu dalyvauti iškilmėse, švęsti pergales.

Per pusšimtį metrų pasaulis nieko apie juos nežinojo, slėnio ausys ir akys negirdėjo nė menkiausio garso, nematė jų nė ženklo tuo metu, kai Hanos ir Karavadžo šešėliai sliuogė sienomis, Kipas sėdėjo patogiai įsitaisęs lango nišoje, o anglas ligonis siurbčiojo vyną jausdamas, kaip alkoholis geriasi į nenaudojamą kūną, tad veikiai jis apgirto, ir jo balsas skambėjo kaip dykumų lapės švokštimas, Anglijos miškų strazdo sparnų šiugždėjimas, — strazdo, kuris, pasak jo, gyvenąs tik Esekse, nes jam patinkanti levandų ir metėlių kaimynystė. Visus geismus ir troškimus apdegęs žmogus puoselėja protu, kalbėjo sau pionierius, sėdėdamas akmeninėje nišoje. Staiga jis pasisuko: garsas, kurį neseniai girdėjo, buvo pažįstamas, jis negalėjo apsirikti. Atsigręžė į juos ir pirmąsyk gyvenime pamelavo: „Viskas gerai, tai ne mina. Ten išminuota zona“, — laukdamas, kada pagaliau jį pasieks bedūmio parako kvapas.

Po kelių valandų Kipas vėl atsisėdo lango nišoje. Jei būtų galėjęs nueiti tuos septynis žingsnius skersai anglo kambario ir ją paliesti, būtų išsaugojęs sveiką nuovoką. Bet kambarys buvo taip šykščiai apšviestas, tik žvakės, stovinčios ant stalo, prie kurio ji sėdėjo, tą vakarą neskaitydama; ir jis tarė sau, jog ji veikiausiai kauštelėjusi.

Grįžęs iš tos vietos, kur sprogo mina, pamatė, jog Karavadžas miega bibliotekoje ant sofos, apsikabinęs šunį. Šuo sužiuro į jį, stabtelėjusį tarpduryje, pasimuistė, kad atėjūnas suprastų, jog jis nemiega ir saugo namus. Jo romus urzgimas buvo garsesnis už Karavadžo knarkimą.

Kipas nusiavė batus, susirišo draugėn ir, persimetęs per petį, ėmė kopti laiptais. Ką tik buvo pradėję lyti, jam reikėjo neperšlampamo brezento savo palapinei aptraukti. Koridoriuje jis pastebėjo, kad anglo ligonio kambaryje vis dar spingsi šviesa.

Ji sėdėjo krėsle atlošusi galvą, alkūne pasirėmusi į stalą, apšviestą mirguliuojančios žvakigalio liepsnelės. Jis pasidėjo batus ant grindą ir tyliai įėjo į kambarį, kur jie šventė prieš trejetą valandų. Ore dar buvo justi alkoholio kvapas. Pamačiusi jį įeinant, ji prisidėjo pirštą prie lūpų ir parodė į anglą. Šis negirdėjo tokių tylių Kipo žingsnių. Kipas vėl atsisėdo lango nišoje. Jei būtų galėjęs pereiti kambarį ir ją paliesti, būtų išsaugojęs sveiką nuovoką. Bet juos skyrė painus, vylių pilnas kelias. Ir toks platus pasaulis. Ir anglas budo nuo menkiausio garso, mat prieš užmigdamas saugumo sumetimais klausos aparatą pasukdavo visu garsu. Merginos akys ėmė lakstyti po kambarį, paskui nurimo, kai ji pamatė Kipą atsisėdant priešais lango ketvirtainyje.