Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Visa jos gyvybė tarytum buvo susitelkusi į kvėpavimą. Ji atrodė tokia lengva, jog turėjo dar į ką nors atsiremti. Ar ilgai jis gulėsiąs va šitaip, negalėdamas nei krustelėti, nei grįžti prie darbo? Svarbiausia, reikėjo nejudėti, kaip nejudėjo tos statulos, rėmusios jį visus tuos įnirtingų grumtynių mėnesius po išsilaipinimo, vieną po kito imant įtvirtintus miestus, galų gale virtusius panašiais kaip du vandens lašai: visur tos pačios siauros, kraujo upeliais tapusios gatvelės, tad kartais jam imdavo dingotis, jog, netyčia paslydęs toje raudonoje tyrėje, jis ritasi pakalnėn ir nuo uolos krinta slėnin. Kiekvieną vakarą, nepaisydamas šalčio, eidavo atkariauton bažnyčion ir pasirinkdavo statulą sargybiniu nakčiai. Kliovėsi tik ta akmenų gimine, iš paskutiniųjų glausdamasis tamsoje prie tų sopulingų angelų, kurių šlaunys atrodydavo lyg tobulos moters šlaunys, o šešėlio gaubiamo kūno linijos tokios švelnios. Jis padėdavo galvą toms būtybėms ant kelių ir nugrimzdavo į miegą.

Staiga jos kūnas pasidarė sunkesnis, alsavimas gilesnis, nelyginant violončelės balsas. Jis nenutraukė akių nuo miegančiosios veido. Jam buvo nesmagu, kad jaunoji moteris liko su juo išminuojant bombą, — toks jausmas, lyg jis būtų staiga pasidaręs jai skolingas ir atsakingas už ją atgaline data, net jei ką tik apie tai nė kalbos negalėjo būti. Lyg tatai būtų paskatinę jį pasirinkti tinkamą metodą minai nukenksminti. Atrodė, jog jis atsidūręs kažkur, gal paveiksle, dievaižin kur matytame pernai. Romi porelė vidury lauko. Kiek tokių porelių buvo jis matęs saldžiai snaudžiant, negalvojant nei apie darbą, nei apie šios žemės pavojus! Šalia buvo Hana, vos pastebimai kilsavo krūtinė, raukėsi antakiai jai ginčijantis, irztant sapne. Jis nukreipė akis į medį ir baltus debesėlius danguje. Jos ranka laikėsi jo įsikibusi, kaip dumblas laikėsi Moro pakrantėje, kai jis suvarė kumštį ištižusion žemėn, kad nenuslystų atgal į vargais negalais įveiktą srautą.

Jeigu jis būtų buvęs paveikslo didvyris, būtų galėjęs reikalauti pelnyto poilsio. Bet, kaip ji pati buvo sakiusi, jis esąs uolos rudumo, dumblinos patvinusios audringos upės rudumo. Širdies gilumoje kažkas kurstė jį netikėti tų žodžių — nors ir kokie naivūs jie atrodytų — nekaltumu. Kas gali būti geresnio romano pabaigai nei bombos išminavimas? Žilaplaukiai baltieji, išmintingi ir tėviški, priprašyti ta ypatinga proga trumpam atsisakyti vienatvės, spaudžia vieni kitiems rankas ir, pripažinus jų talentą, išsiskirsto vilkdami kojas. Bet jis buvo profesionalas. Buvo ir visad bus svetimšalis, sikhas. Vienintelis žmogus, su kuriuo jam teko tiesiogiai bendrauti, buvo tas priešas, kuris padėjo bombą ir nuėjo sau šaka nušluodamas pėdas.

Kodėl jis negalėjo užmigti? Kodėl negalėjo pasisukti į merginą, liautis sau kartojus, jog viskas dar tik įsidega, jog ugnis dar vos vos rusena. Vaizduotės nupieštame paveiksle laukas, supantis apsikabinusią porą, liepsnojo. Kartą pro žiūronus stebėjo, kaip pionierius įeina į užminuotą namą. Matė, kaip tas numeta degtukų dėžutę nuo stalo krašto ir tuoj apsisiaučia liepsna, prieš pat pasigirstant bombos sprogimui. Štai kaip žaibuodavo 1944-aisiais. Kaip galėjo jis pasitikėti gumele, įverta į merginos palaidinukės rankovę? Arba jos trankiu alsavimu, tokiu giliu kaip akmenys upės dugne?

Ji atsibudo, vikšrui ropojant nuo apykaklės ant skruosto, atsimerkė ir pamatė jį tupint šalia. Jis nuėmė vikšrą, nepaliesdamas jos veido, ir padėjo jį ant žolės. Ji pastebėjo, kad jis jau susikrovęs visus įrankius. Jis atšlijo ir atsikolė į medį žiūrėdamas, kaip ji iš lėto verčiasi aukštielninka, paskui rąžosi stengdamasi kaip galima ilgiau nutęsti tą akimirką. Tikriausiai buvo popietė, saulė buvo pasislinkusi vakarop. Atlošusi galvą, ji pažvelgė į jį.

— Manau, kad laikei mane glėbyje!

— Laikiau. Kol atšlijai.

— Ilgai laikei?

— Kol atšlijai. Kol tau prireikė atšlyt.

— Ar piktam nepasinaudojai tokia proga, ką? — ir pridūrė matydama jį raustant: — Juokauju.

— Gal užeisi?

— Gerai. Valgyt norisi.

Ji vos nustovėjo, saulės apakinta, linkstančiomis kojomis. Nenumanė, kiek laiko jiedu praleido sode. Negalėjo pamiršti, koks kietas buvo miegas ir koks lengvas kritimas.

Tą dieną, kai Karavadžas ištraukė kažin kur prasimanytą gramofoną, anglo ligonio kambary buvo šventė.

— Aš grosiu ir mokysiu tave šokt, Hana. Ne tai, ko klausosi tavo jaunasis bičiulis. Nemaža šokių esu atšokęs, o paskui pamiršęs. Bet šitas gabalas, How Long Has This Been Going On , — tai viena pačių gražiausių dainų, nes įžanginė melodija tyresnė už pačią dainą. Tik didieji džiazo muzikantai sugebėjo tai suvokti. O dabar surengsim šventę terasoje, kad galėtume pasikviest ir šunį, arba užgriūsim pas anglą ir tuomet ūžausim viršutiniame aukšte. Tavo jaunasis bičiulis, kuris alkoholio į burną neima, įsimiklinęs vakar San Domenike prasimanė keletą butelių vyno. Ir todėl turėsim ne tik muzikos. Duokš ranką. Ne. Pirmiausia reikia kreida nubrėžt grindyse ženklus ir pasimokyt. Trys pagrindiniai žingsniai — vienas, du, trys, — o dabar duokš ranką. Ką šiandien darei?

— Jis išminavo dideliausią bombą, turėjo daug vargo. Tegu jis pats tau papasakoja.

Pionierius patraukė pečiais, bet ne iš kuklumo — veikiau pernelyg painu buvo viską paaiškinti. Naktis nusileido greitai, užtvindė slėnį, kalnus, ir jie vėl gavo žibinti lempas.

Vilkdami kojas, visi patraukė koridorium anglo ligonio kambario link. Karavadžas nešė gramofoną, viena ranka prilaikydamas kojelę ir adatą.

— O dabar, kol dar neįsivarei į savo istorijas, — prabilo jis kreipdamasis į nejudantį pavidalą lovoje, — supažindinsiu tave su My Romance.

— Parašyta, man regis, pono Lorenco Harto 1932-aisiais, — sumurmėjo anglas.

Kipas sėdėjo ant palangės, ir Hana pareiškė norinti šokt su pionierium.

— Ne anksčiau, nei tave išmokysiu, vikšreli.

Ji perliejo Karavadžą keistu žvilgsniu: tik tėvas šitaip ją vadindavo švelnumo akimirkomis. Jis apglėbė ją stambiomis, žilsvais šeriais apžėlusiomis rankomis ir kartodamas „vikšreli“, pradėjo šokių pamoką.

Ji vilkėjo švaria, bet nelyginta suknele. Kiekvienąsyk, kai jie sukdavosi, ji pastebėdavo pionierių niūniuojant dainelę. Jei būtų buvusi elektra, jie būtų galėję klausytis radijo ir žinių iš fronto. Dabar jie turėjo tik Kipo detektorinį radijo imtuvą, bet šis buvo toks taurus, jog paliko jį savo palapinėje. Anglas ligonis dėstė apie nedalingą Lorenco Harto gyvenimą. Pasak jo, esą sudarkytos kai kurios gražiausios Manhattcmo eilutės, ir jis ėmė dainuoti:

Į Braitoną nuvykę,

Išgąsdinsim žuvytes,

Kai pulsim į bangas,

O tavo maudyklinį

Pamačiusios šilkinį,

Iš laimės jos nuleips.

— Nuostabios eilės, ir ganėtinai erotiškos, bet Ričardas Rodžersas, reikia manyti, norėjo daugiau orumo.

— Žinai, tu turi iš anksto nuspėt mano judesius.

— O kodėl tu nenuspėji manųjų?

— Nuspėsiu, kai tu žinosi, ką reikia daryt. O dabar aš vienintelis žinau.

— Lažinamės, kad ir Kipas žino.

— Gal ir žino, bet to nerodo.

— Norėčiau lašelį vyno, — tarė anglas ligonis. Pionierius paėmė stiklinę vandens, šliūkštelėjo pro langą ir įpylė vyno anglui.

— Pirmas stiklas vyno šiais metais.

Pasigirdo duslus trenksmas, pionierius mikliai atsigręžė ir žvilgtelėjo pro langą į tamsą. Kiti sustingo. Tikriausiai mina. Jis atsisuko į kitus ir tarė: