Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Gentis, išgelbėjusi apdegusį lakūną, 1944-aisiais atgabeno jį į Sivą, anglų bazę.

Vėliau iš vakarų dykumos naktiniu sanitariniu traukiniu jis buvo nuvežtas į Tunisą, paskui išsiųstas į Italiją. Tuo karo laikotarpiu būta šimtų kareivių, nesuvokiančių, kur jie atsidūrę, nesusivokiančių ne apgaulingai, bet nesąmoningai. Skelbęsi nesą tikri dėl savo tautybės buvo sutelkti Tirėnijos stovykloje, prie jūrų karo ligoninės. Apdegęs lakūnas buvo dar didesnė mįslė: be asmens ženklo, be tapatybės. Netoliese, koncentracijos stovykloje, buvo laikomas narve amerikiečių poetas Ezra Paundas; jis slėpė kišenėse, prie kūno, kas dieną vis kitoje vietoje, kad, jo galva, būtų saugiau, eukalipto propelerį, kurį pakėlė nuo žemės sode, kai buvo tos sodybos šeimininko išduotas ir suimtas. „Eukaliptas prisiminimui... kad būtų stipresnė atmintis...“

„Griebkitės kokių triukų, išbandykit mane, — kalbėjo apdegęs lakūnas savo tardytojams. — Kalbinkit mane vokiškai, beje, vokiškai aš moku, klausinėkit apie Doną Bredmaną. Klausinėkit apie Marmitą, apie garsiąją Gertrudę Džekil“. Jis žinojo, kur Europoje saugomas kiekvienas tikras Džotas ir kur daugiau ar mažiau galima aptikti pažiūrėti įspūdingą klastotę.

Jūrų karo ligoninė iš pradžių buvo įsikūrusi palei paplūdimį, maudymosi kabinose, kurias amžiaus pradžioje nuomodavosi turistai. Per didžiuosius karščius būdavo išskleidžiami senieji Campari skėčiai virš tam tyčia sustatytų stalų, ir jų paunksnėje sėdėdavo invalidai, sužeistieji, kontūzytieji, alsuodami sveikatingu jūros oru. Vieni iš lėto kalbėdavosi, kiti spoksodavo akis įsmeigę į tolius, treti, priešingai, be paliovos plepėdavo. Apdegėlis pastebėjo jauną gailestingąją seselę, amžinai esančią atstu nuo visų kitų. Jam buvo ne paslaptis tokios neveizdžios akys, ir jis suprato, kad ji veikiau pati yra ligonė nei gailestingoji seselė. Kreipdavosi į ją tik ko nors prireikus.

Jis vėl buvo klausinėjamas. Visa kuo jis buvo grynas anglas, tik oda juoda kaip derva. Pasakų baubas, lyg iš dangaus nukritęs tarp jį kvočiančių karininkų.

Jie klausinėjo, kurioje Italijos dalyje esą sąjungininkai, ir jis atsakė, kad, jo galva, jie bus atsiėmę Florenciją, bet susilaikę šiauriau miesto, kalvose. Gotų linija. „Jūsų divizija sukaustyta Florencijoje ir negali pajudėti toliau Prato ir Fjezolos bazių, nes vokiečiai įsitvirtinę vilose ir vienuolynuose ir ten jaučiasi labai saugiai. Sena istorija, — kryžiuočiai padarė lygiai tokią pat klaidą kariaudami su saracėnais. Kaip ir jiems, jums reikia įtvirtintų miestų. Jie niekad nebūdavo paliekami, nebent choleros epidemijai kilus“.

Jis svaičiojo, varė juos iš proto, išdavikas ar sąjungininkas, sužinok, kad gudrus, katriems iš tikrųjų priklauso.

Ir štai po kelių mėnesių San Džirolamo viloje, kalvose šiauriau Florencijos, jis ilsisi — tarytum Ravenoje žuvusio riterio antkapio skulptūra — miegamuoju paverstame kambaryje lyg altana tapytomis sienomis. Padrikai kalba apie miestus-oazes, paskutiniuosius Medičius, Kiplingo prozos stilių, moterį, kandžiojusią jo kūną. Jo užrašų knygoje, 1890-aisiais išleistose Herodoto „Istorijose“, yra daugiau padrikų gabalų — žemėlapių, užrašų, dokumentų įvairiomis kalbomis, kitų knygų iškarpų. Trūksta tik vieno dalyko — jo vardo. Nė menkiausios nuorodos, kad būtų įmanoma nustatyti jo tapatybę: nei vardo, nei laipsnio, nei bataliono, nei eskadrilės. Visi užrašai susiję su prieškariu, ketvirto dešimtmečio Egipto ir Libijos dykumomis, tarpais pridaigstyti pastabų apie piešinius urvuose, meno galerijas arba smulkia rašysena primargintų dienoraščio nuotrupų. „Tarp Florencijos madonų nėra nė vienos juodaplaukės“, — Hanai sako anglas ligonis, kai ji palinksta prie jo.

Jis laiko rankose knygą. Ji ima knygą iš miegančiojo ir atskleistą deda šalia ant staliuko. Atsistoja ten, nuleidžia akis ir skaito. Duoda sau žodį neatskleisti kito puslapio.

1936 m. gegužė

— Paskaitysiu jums eilėrašty — tarė Kliftono žmona oficialiu tonu, kokiu kalba visada, kaip atrodo tiems, kurie gerai jos nepažįsta.

Sėdėjome prie laužo Pietų stovykloje.

Ėjau per dykumą rypuodamas:

„ O Dieve, pasiimk mane iš čia!“

Atsakė balsas:

„ Čia ne dykuma “.

Aš rypavau: „Bet...

Smėlis, karštis, tuščias horizontas“.

Atsakė balsas: „Čia ne dykuma“.

Niekas nepasakė nė žodžio.

— Tai Stiveno Kreino eilės, — tarė ji. — Jis niekad nėra buvęs dykumoje.

— Yra, — atsiliepė Medoksas.

1936 m. liepa

Karo metais būna išdavysčių, kurios atrodo vaikų išdaigos palyginti su žmonių išdavystėmis taikos metais. Naujas meilužis perima ankstesniojo įpročius. Viskas suniokota, viskas atrodo kitoniška. Ir kalbama apie tai irzliai arba švelniai, jeigu net širdis yra ugningas organas.

Meilės istorija — tai anaiptol ne apie tuos, kurie lieka skausmo gildoma širdimi, bet veikiau apie tuos, kurie atranda tą paniurėlį, kuris, kai su juo susiduri, pakiša mintį, jog kūnas negali apgauti nieko: nei sapno išminties, nei etiketo tradicijos. Tai susinaikinimas, drauge sunaikinant praeitį.

Žaliajame kambaryje beveik tamsu. Gręždamasi Hana susivokia, jog, per ilgai stovint vienoje vietoje, jai sustingo kaklas. Ji įsigilino, stačiai pasinėrė į tą žemėlapių ir tekstų prikimštą laivo žurnalą neįskaitoma rašysena primargintais storais lapais. Štai net įklijuotas mažytis paparčio lapelis. „Istorijos“. Ji neužverčia knygos, nebuvo jos palietusi nuo tos valandėlės, kai padėjo ją ant naktinio staliuko. Pasišalina.

Lauke, šiauriau vilos, Kipas aptiko didžiąją miną: beeinant per daržą, koja, jau kone kliudžiusi žalią laidą, staiga pasisuko, jis neteko pusiausvyros ir suklupo. Pakėlė laidą, kad truputį įsitemptų, ir, vingiuodamas tarp medžių, nuėjo minos link.

Atsisėdo ten, kur prasideda laidas, ant kelių pasidėjo drobinį maišą. Pamatęs miną, nustėro. Jie buvo ją užpylę betonu. Užkasė, ant viršaus užliejo cemento, kad nesimatytų mechanizmo ir galingumo. Už kelių metrų styrojo plikas medis. Už dešimties metrų — kitas. Per du mėnesius betono luitas apaugo žolėmis.

Jis atrišo maišą, išėmė žirkles ir nukirpo žolę. Uždėjo virvinį tinklelį ant luito, prie šakos pririšo skridinį ir lėtai pakėlė betono gabalą. Du laidai iš to gabalo ėjo į žemę. Jis atsisėdo, atsikolė į medį ir įsistebeilijo į miną. Skubėti nebuvo prasmės. Išsiėmė iš maišo detektorinį radijo imtuvą ir užsidėjo ausines. Netrukus pliūptelėjo srautas amerikietiškos muzikos, transliuojamos per kariuomenės siųstuvą. Kiekviena dainelė arba šokio melodija — vidutiniškai dvi su puse minutės. Nesąmoningai klausydamasis String of Pecuis, C-Jam Blues ir kitų melodijų, galėjo apskaičiuoti, kiek laiko dirba.

Triukšmas neturėjo reikšmės. Išminuojant tokias bombas, jokie tiksėjimai nei klektelėjimai neperspėdavo apie pavojų. Muzika būdavo ne tik pramoga, ji padėdavo jam aiškiau viską suvokti, perprasti galimą minos sandarą, psichologiją žmogaus, išvedžiojusio laidus ir užpylusio ant viršaus betono.

Antra virve parišdamas betono luitą, kad jis tvirtai laikytųsi pakabintas, Kipas buvo tikras, jog abu laidai nenutrūks, nors ir kaip stipriai juos temptų. Jis atsistojo ir pradėjo atsargiai kaltu ardyti betoną nuo minos, tolydžio pūsdamas dulkes ir šluodamas jas plunksnų šluotele, paskui vėl imdamasis kalto. Liaudavosi dirbęs tik susilpnėjus perdavimui, prireikus pareguliuoti bangas, tiksliai nustatyti stotį, kad muzika vėl aiškiai skambėtų. Be galo lėtai atnarpliojo priraizgytus laidus, šešis juodai nudažytus supintus ir surištus laidus.