Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Namuose per daug vyrų. Ji glaudžia lūpas prie nuogo peties. Jaučia savo odą, save. Savo kūno skonį ir kvapą. Prisimena, kaip suvokė tai vieną kartą, kai dar buvo paauglė. Prisimena veikiau vietą nei laiką. Bučiavo tada sau ranką aukščiau alkūnės mokydamasi bučiuotis, uostė riešą, veidu glaustėsi prie šlaunies. Alsavo į rieškutėmis sudėtas rankas, kad pajustų savo kvapą. Hana trinasi basomis baltomis kojomis į margą fontano kraštą. Pionierius kartą jai pasakojo, kaip per mūšį nugriuvęs ant statulų, kaip gulėjęs šalia vienos — sielvartingo angelo, pusiau vyro, pusiau moters, — ir kaip jam patikę. Tysojęs kiek ilgas žvelgdamas į tą kūną ir pirmąsyk per dvejus metus jautęsis ramus.

Ji uodžia akmenį, kvepiantį naktinio drugio vėsa.

Ar tėvas grūmėsi su mirtimi, ar mirė ramiai? Ar gulėjo lygiai taip tauriai, kaip dabar anglas ligonis guli lovoje? Ar jį slaugė svetimšalė? Daug lengviau atverti širdį kito krašto žmogui. Lyg puldamas į glėbį svetimšaliui, pats sau pasirenki veidrodį. Skirtingai nuo pionieriaus, jos tėvas niekad niekur gerai nesijautė. Būdamas drovus, kalbėdamas amžinai prarydavo kelis skiemenis. Kai tu šneki, Patrikai, skųsdavosi motina, kiekviename sakinyje tau reikėtų pridėti dar du tris pagrindinius žodžius. Bet Hanai Patrikas tuo ir patikdavo, kad jo balse nejausdavai nė žymės feodalo dvasios. Tas netvirtumas, neapibrėžtumas teikdavo jam savito migloto žavesio. Jis buvo kitoks nei visi žmonės. Anglas ligonis, ir tas turėjo, jos žodžiais tariant, feodalo bruožų. Tačiau tėvas buvo keistuolis: pats būdamas kaip dvasia be vietos, džiaugdavosi, jog artimieji tvirtai stovi ant žemės ir net valdingai rėkauja.

Ar jis žengė pasitikti mirties jausdamas, jog visa tai atsitiktinumas? Ar maištavo? Iš visų žmonių, kuriuos ji pažinojo, jis buvo mažiausiai nusiteikęs maištauti, nemėgo ginčytis, paprasčiausiai išeidavo iš kambario, jei kas nors blogai atsiliepdavo apie Ruzveltą ar Timą Baką arba liaupsindavo vieną ar kitą Toronto merą. Kaip gyvas nebuvo bandęs kam nors piršti savo nuomonės, tik stengdavosi arba sušvelninti, arba paminėti tai, kas dedasi aplink. Romanas — tai veidrodis, nešamas vieškeliu. Buvo tai skaičiusi knygoje, anglo ligonio jai rekomenduotoje, ir kiekvienąsyk, prisimindama su tėvu praleistas valandėles, šitaip jį matydavo. Matydavo jį vidurnaktį stabdant automobilį po vienu Toronto tiltu šiauriau Puodžių gatvės ir pasakojant, jog ten, ant sijų, gana nepatogiai ir nelabai džiugiai įsitaisą nakvynės varnėnai ir balandžiai ir drauge sulaukią ryto. Taigi vieną vasaros vakarą jiedu sustojo ten ir, pro durų langelį iškišę galvą, klausėsi, dundant pro šalį mašinoms, mingančių paukščių piepsėjimo.

Girdėjau, jis mirė balandinėje, pasakė Karavadžas.

Tėvas mylėjo savo paties išgalvotą miestą jo ir jo draugų nupieštomis gatvėmis, sienomis ir ribomis. Tiesą pasakius, jis niekad ir nebuvo palikęs to pasaulio. Ji susivokė, jog visa tai, ką išmanė apie tikrą pasaulį, buvo sužinojusi pati arba iš Karavadžo. Arba iš Klaros, pamotės, tuo metu, kai gyveno drauge. Iš Klaros, kuri kadaise buvo artistė ir mokėjo išraiškingai kalbėti ir kuri labai išraiškingai išliejo savo pyktį, kai jie visi išvyko į karą. Paskutinius metus Italijoje ji vežiojosi su savimi Klaros laiškus. Laiškus, kurie, kaip ji žino, buvo rašyti ant rausvos uolos vienoje Jurgio įlankos saloje, vėjui šiaušiant bangas ir šiurenant bloknoto lapus, ligi jai pagaliau apsisprendžiant išplėšti juos, sukišti į voką ir išsiųsti Hanai. Ji vežiojosi juos lagamine, ir kiekviename buvo tas vėjas ir rausvos uolos atplaišėlė. Bet ji neatsakė nė į vieną. Ji baisiai ilgėjosi Klaros, bet po viso to, kas jai atsitiko, neturėjo jėgų atsakyti. Nesugebėjo kalbėti apie Patriko mirtį, pripažinti, kad jis nebegyvas.

Dabar šiame žemyne karas keliavo tolyn palikdamas bažnyčias ir vienuolynus, laikinai paverstus ligoninėmis, atkirstomis nuo viso pasaulio, virtusiomis salelėmis Toskanos ir Umbrijos kalvose. Jose laikėsi likučiai armijų, milžiniško ledyno paliktos mažytės morenos. Aplink driekėsi šventoji giria.

Ji parietė kojas po lengvo audinio sijonu, pasidėjo rankas ant šlaunų. Visur buvo ramu. Fontano pagrindinės kolonos vamzdyje ji išgirdo pažįstamą duslų nenuilstamą urzgimą. Paskui stojo tyla, ir staiga šniokštimas: aplink pliūptelėjo vanduo.

Pasakojimai, kuriuos Hana skaitė anglui ligoniui keliaudama drauge su „Kimo“ senu bastūnu arba „Parmos vienuolyno“ Fabricijum, ją apsvaigino įtraukdami į verpetus armijų, arklių ir karietų, lekiančių į karą arba iš karo. Kambario kertėje stūksojo rietuvės kitų jam skaitytų knygų, kurių kraštovaizdžius jiedu jau buvo apkeliavę.

Dauguma knygų prasidėdavo autoriaus patikinimu, jog dėl tvarkos nesą ko rūpintis. Į tokius vandenis leisdavaisi tyliai irdamasis per vilnis.

Pradedu savo veikalą tuo metu, kai Servijus Galba buvo konsulas. (...) Tiberijaus, Kaligulos, Klaudijaus ir Nerono gyvenimo istorijos, parašytos jiems viešpataujant, buvo baimės iškreiptos, o pomirtinės — dar gyvos neapykantos pilnos.

Taip Tacitas pradėjo savo „Analus“.

Tačiau romanai prasidėdavo neryžtingai arba chaotiškai. Skaitytojai niekada nesijausdavo tikrai saugūs. Vos tik atsidarydavo durys, spyna, užtvanka, jie verždavosi priekin, viena ranka įsikibę į laivo bortą, kita prisilaikydami skrybėlę.

Pradėjusi knygą, pro plačius vartus ji patenka į erdvius kiemus. Savo kilimus nudriekia Parma, Paryžius, Indija.

Nepaisydamas municipaliteto potvarkių, jis sėdėjo apsižergęs Zam-Zammaho patranką, užkeltą ant plytinės pakylos prieš senąjį Adžaib-Gerą, Stebuklų Rūmus, kaip čionykščiai vadina Lahoro muziejų. Kas valdo Zam-Zammahą, „ugnimi alsuojantį slibiną“ tas valdo Pendžabą; todėl sulig kiekvienu nauju nukariavimu pažalusios bronzos pabūklas visada tampa pirmuoju nukariautojo grobiu.

„Skaityk iš lėto, vaikeli, Kiplingą reikia skaityt iš lėto. Atidžiai sek kablelius ir suvoksi, kur dera daryti pauzes. Tai rašytojas, kuris rašė plunksna ir rašalu. Kaip diduma vienišų rašytojų, man regis, jis pakeldavo akis nuo lapo, įsistebeilydavo į langą ir klausydavosi paukščių giesmių. Kai kurie nežino paukščių vardų, bet jis žinojo. Tavo žvilgsnis pernelyg greitas, amerikietiškas. Nepamiršk, kokiu greičiu jis vedžiodavo plunksną. Kitaip šita graži senovinė pirmoji pastraipa tau pasirodys siaubingai ištęsta“.

Tokia buvo pirmoji anglo ligonio skaitymo pamoka. Daugiau jis niekad jos nepertraukdavo. Jei kartais užsnūsdavo, ji skaitydavo toliau ir pakeldavo akis nuo knygos tik tada, kai pasijusdavo pavargusi. Jeigu jis pramiegodavo paskutinį siužeto pusvalandį, tos istorijos, kurią jis tikriausiai gerai žinojo, tik viena akis likdavo tamsi. Pasakojimo topografija jam buvo pažįstama. Rytuose Benaresas, šiauriau Pendžabo — Čilianvalachas. (Tai buvo anksčiau nei pionierius įsiveržė į jų gyvenimą, tarsi išėjęs tiesiai iš knygos. Tarsi nakčia kas būtų patrynęs Kiplingo knygos puslapius nelyginant stebuklingąją lempą. Stebuklingu tepalu.)

Baigusi „Kimą“, jo paskutinius subtilius šventus sakinius, kuriuos dabar ji skaitė aiškiai ir išraiškingai, Hana paėmė ligonio užrašų knygutę, veikiau knygą, kurią jis sugebėjo nežinia kaip apsaugoti nuo ugnies. Knyga gulėjo atskleista, daugmaž dvigubai storesnė, nei buvo iš pradžių.

Buvo ten įklijuotas plonyčio popieriaus lapas, išplėštas iš Biblijos.

Karalius Dovydas, pasenęs ir turėdamas daug metų, nebesušildavo, nors jį apklodavo drabužiais. Tuomet jo tarnai tarė: Paieškokime mūsų valdovui karaliui jaunos mergaitės: ji tebūna prie karaliaus, teglobia jį, temiega prie jo šono ir tešildo mūsų valdovą karalių. Taigi jie ieškojo dailios mergaitės visose Izraelio sienose ir suradę Sunamietę Abisagę atvedė pas karalių. Buvo gi tai labai graži mergina; ji miegodavo su karalium ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažinojo.