Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jis sustojo prie stiklinių durų, galva prisiglaudė prie rėmo ir įsmuko į tamsų, vien žaibų nutvieskiamą kambarį. Viduje, tarytum jo laukdama, stovėjo jauna moteris ir skambino nudūrusi akis į klavišus. Prieš pažvelgdamas į ją, akimis permetė kambarį, lyg patikrino radaru. Metronomas jau tiksėjo, svyravo kaip niekur nieko. Nebuvo jokio pavojaus. Nė menkiausios vielelės. Jis stovėjo nejudėdamas šlapia uniforma, jaunoji moteris iš pradžių jo net nepastebėjo.

Prie palapinės, užmesta ant medžių, kabo jo radijo antena. Naktį, žiūrėdama ton pusėn pro Karavadžo žiūronus, ji mato dingstant žalią fosforescuojančią skalės švieselę, kai pionierius kerta jos regėjimo lauką. Dieną jis nešiojasi portatyvinį imtuvą, vienas ausines užsidėjęs ant galvos, kitas pasikabinęs ant krūtinės — gaudo viso pasaulio aidus, kurie gali jam praversti. Įeina į vidų pranešti išgirstų naujienų, kurios, jo manymu, gali būti jiems įdomios. Vieną popietę pranešė, jog žuvo dirigentas Glenas Mileris, — jo lėktuvas sudužęs kažkur tarp Anglijos ir Prancūzijos.

Šitaip jis sukasi tarp jų savo orbita. Hana mato jį vaikščiojant toli sunykusiame sode su stebuklingąja lazdele arba, jeigu ką nors aptinka, narpliojant laidų ir detonatorių mazgą, kažkieno jam paliktą lyg šiurpulingą laišką.

Jis amžinai plaunasi rankas. Karavadžui iš pradžių atrodė, kad jis pernelyg valyvas. „Kaip tau pasisekė ištvert karą?“ — klausia juokdamasis.

— Aš užaugau Indijoj, dėde. Ten reikia plautis rankas kiaurą dieną, prieš valgant. Įprotis. Aš gimęs Pendžabe.

— O aš Šiaurės Amerikoje, — įsiterpia Hana.

Jis miega pusiau įlindęs palapinėn. Hana mato, kaip jis nusiima ausines ir numeta ant kelių.

Tuomet ji padeda žiūronus ir nusisuka.

Jie buvo po aukštais skliautais. Seržantas uždegė deglą, pionierius išsitiesė ant aslos ir, prisikišęs prie optinio taikiklio, sužiuro į ochros spalvos veidus, lyg minioje ieškodamas brolio. Taikiklio kryželis virpėdamas slinko bibliniais siluetais, šviesos užlietais spalvingais drabužiais ir veidais, per šimtus metų pasmėltusiais nuo žvakių ir aliejinių lempelių dūmų. O štai dabar smilko gelsvi benzino dūmai, kurie šioje šventovėje, kaip jie žinojo, buvo šventvagystė, šaukte šaukėsi teisybės, kareivių išvijimo, primindami, jog jie piktnaudžiauja leidimu apžiūrėti Didžiąją Navą. Kol jie atsigavo čionai, turėjo kastis per dumblus iki pusiau susprogdintų tiltų, atremti tūkstančius priešo antpuolių, išlikti gyvi per Monte Kasino apšaudymą ir pagaliau, saugodamiesi menkiausiu garsu sudrumsti tylą, pereiti Rafaelio menes, — septyniolika vyrų, išsilaipinusių Sicilijoje, kovojusių dėl kiekvieno sprindžio, kol galiausiai įveikė kelią nuo pat kulno per visą Italijos aulą ir radosi šičia, veik perdėm tamsią šventovę. Lyg vienintelis tikslas ir būtų buvę čia atsidurti.

Vienas jų sušuko: „Po perkūnais! Ar negalima daugiau šviesos, seržante Šandai?“ Seržantas mostelėjo deglu, iškėlė jį aukštai virš galvos ir nepajudėjo iš vietos, kol išblėso šviesos Niagara, pliūptelėjusi iš jo rankų. Visi kiti galvas užvertę sužiuro į lubas, stebėdami pasirodant iš tamsos galybę žmogystų ir veidų. Tačiau jaunasis pionierius jau gulėjo aukštielninkas, nutaikęs šautuvą aukštyn, šliaužė žvilgsniu per Nojaus ir Abraomo barzdas, per tuntus demonų, kol pagaliau priėjo didingąjį veidą ir pasijuto lyg ieties pervertas jo išminties ir negailestingumo.

Prie didžiųjų durų pasigirdo sargybos riksmai, skubūs žingsniai, tuo tarpu deglo liko gal pusei minutės. Jis apsivertė ir atkišo šautuvą juos lydinčiam kunigui. „Štai tas. Kas jis toks? Per tris ketvirčius šiaurės vakarų kryptimi. Kas jis toks? Greičiau, deglas gęsta“.

Kunigas prisidėjo šautuvą prie peties, pasisukęs nusitaikė į kampą, ir deglas užgeso.

Jis grąžino šautuvą jaunajam sikhui.

— Žinot, turėsim rimtų nemalonumų, kad naudojom visus tuos karo pabūklus Siksto kapeloje. Nereikėjo man čionai eiti. Šiaip ar taip, dėkoju seržantui Sandui, jis buvo tikras didvyris. Tikiuosi, nieko blogo nebūsim padarę.

— Matėt? Veidą. Kas tai?

— O, didingas veidas.

— Vadinas, matėt.

— Taip. Izaijas.

Aštuntajai armijai pasiekus Gabičę Adrijos pakrantėje, pionierius su keliais vyrais išėjo nakties žvalgybon. Kitą vakarą trumposiomis bangomis gavo žinią apie priešo manevrus netoli kranto. Perspėdami priešą, jie iššovė miną, pašoko vandens stulpas. Kliudyti nieko nekliudė, bet užtat, tvykstelėjus baltai sprogimo šviesai, jis pastebėjo tamsesnes judančio daikto apybraižas. Jis kilstelėjo šautuvą ir valandėlę, neatidengdamas ugnies, nepaleido sliuogiančio šešėlio nuo šautuvo taikiklio — buvo pasirengęs šauti tik tuo atveju, jeigu netoliese pastebėsiąs ką nors judant. Priešas vis dar laikėsi šiaurėje, Riminio priemiesčiuose. Jam vis taikantis į šešėlį, staiga nušvito Švenčiausiosios Mergelės aureolė. Ji kilo iš jūros gelmių.

Ji stovėjo valtyje. Du vyrai irklavo. Du kiti laikė ją stačią. Ir tuo metu, kai jie priplaukė krantą, miestiečiai suskato ploti tamsoje, plačiai atvėrę langus.

Pionierius matė nebent kreminį veidą ir baterinių lempelių aureolę. Išsitiesęs ant betoninio kazemato, atitveriančio miestą nuo jūros, jis nenutraukė nuo jos akių, tuo tarpu keturi vyrai išlipo iš valties, nešini pusantro metro aukščio gipsine statula. Nestabčiodami, nepaisydami minų, jie kopė nuožulniu krantu. Tikriausiai matė vokiečius laidojant statulas ir, kai tie dar nebuvo pasitraukę, žemėlapyje pasižymėjo tą vietą. Jų kojos klimpo smėlyje. Tai buvo 1944-ųjų gegužės dvidešimt devintą dieną Gabiče Marėje. Per Švenčiausiosios Mergelės, Jūrų karalienės, atlaidus.

Gatvė buvo pilna vaikų ir suaugusių. Pasirodė ir vyrai orkestrantų apranga. Orkestras negrojo, kad nepažeistų komendanto valandos, tačiau instrumentai buvo čia, skaisčiai nušveisti.

Jis išnėrė iš tamsos su šautuvu rankoje, minosvaidžio tūta ant pečių. Išvydę tiurbanuotą, iki dantų apsiginklavusį kareivį, jie nustėro. Nesitikėjo, kad nuo paplūdimio, iš tos niekieno žemės, kas nors gali pasirodyti.

Jis kilstelėjo šautuvą, pagavo į optinį taikiklį jos veidą, amžinai jauną, belytį. Pirmajame plane — tamsios vyrų rankos, siekiančios jos šviesos, dailaus dvidešimties lempelių vainikėlio. Siluetą gaubė žydras apsiaustas, kairysis kelis buvo truputį pakeltas, kad susidarytų drapiruotės įspūdis.

Jie nebuvo romantikai. Savo kailiu buvo patyrę, kas yra fašistai, anglai, galai, gotai, vokiečiai. Jie buvo turėję tiek ponų, jog tie nieko jiems nebereiškė. Ta rausva ir žydra gipsinė figūra, išnėrusi iš jūros, buvo užkelta ant gėlėmis papuošto vežimo, kuriuo paprastai vežiojamos vynuogės, o prieky ėjo bežadis orkestras. Nors jam ir priklausė ginti ir saugoti tą miestą, dabar tai nebeturėjo reikšmės. Šitaip apsiginklavęs, jis negalėjo žygiuoti tarp vaikų baltais drabužėliais.

Jis nudrožė lygiagrečia gatve tuo pačiu greičiu, kokiu ėjo procesija, tad sankryžose visi atsidurdavo tuo pat metu, ir jis, kilstelėjęs šautuvą, optiniu taikikliu vėl pagaudavo jos veidą. Ceremonija pasibaigė pajūry ant aukštos kalvos, kur jie paliko statulą ir grįžo atgal į miestą. Nė vienam nedingtelėjo mintis, kad juos iš tolo lydėjo jaunasis kareivis.

Švenčiausiosios Mergelės veidas vis dar buvo apšviestas. Keturi vyrai, atplukdę ją valtimi, atsisėdo aplink kaip sargybiniai. Baterija, pakabinta jai ant nugaros, pradėjo silpti ir išseko apie pusę penkių ryto. Jis dirstelėjo į laikrodį. Pažvelgė į vyrus pro šautuvo optinį taikiklį. Du buvo užsnūdę. Jis vėl nukreipė taikiklį į jos veidą ir iš naujo atidžiai jį apžiūrėjo. Šviesai blėstant, jis atrodė kitoniškas. Tamsoje lyg priminė ką pažįstama. Seserį. Kada nors primins dukterį. Jei būtų galėjęs atsiskirti su šautuvu, būtų ką nors paaukojęs. Bet, šiaip ar taip, turėjo juk savo tikėjimą.