Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Kai buvau maža, mane šaukdavo tuo vardu. Piko.

— Taip, man regis, čia būta visko. Štai kad ir tas fontanas sienoje. Piko, Lorencas, Policianas ir jaunasis Mikelandželas. Vienoje rankoje jie laikė senąjį pasaulį, kitoje — naująjį. Bibliotekai pavyko rasti keturis paskutinius Cicerono veikalus. Jie įvežė žirafą, hipopotamą, papūgą. Toskanelis piešė pasaulio žemėlapius, remdamasis pirklių susirašinėjimu. Jie susėsdavo šiame kambaryje, po Platono biustu, ir praleisdavo visą naktį bešnekėdami.

— Kaip tik tuomet gatvėse suskardėjo Savonarolos šauksmai: „Atgailaukite! Artėja tvanas!“ Ir viskas dingo be pėdsakų: laisva valia, noras elegantiškai atrodyti, garbė, teisė garbinti tiek Platoną, tiek Kristų. Štai tada suliepsnojo laužai: deginta perukai, knygos, gyvulių odos, žemėlapiai. Daugiau nei po keturių šimtų metų buvo atidengti kapai. Piko kaulai buvo išlikę sveiki. Policiano — virtę dulkėmis.

Hana klausėsi, o anglas tuo tarpu sklaidė knygos lapus ir skaitė įklijas — kitų knygų ištraukas: ten buvo kalbama apie laužuose žuvusius žemėlapius, lygiai kaip Platono statulą, kurios marmuras sutrūkinėjo nuo karščio, sprogstančios išminties aidas skriejo per slėnį nelyginant kokia žinia, o tuo tarpu Policianas stovėjo ant žalių kalvų uosdamas ateitį. Piko, ir tas buvo ten, užremtas pilkoje vienutėje, stebėjo viską trečiąja — išganymo — akimi.

Jis įpylė į dubenėlį vandens šuniui. Senam valkatai, senesniam už karą.

Atsisėdo su ropine vyno, vienuolių padovanota Hanai. Tai buvo Hanos namai, ir jis vaikščiojo atsargiai, nieko neliesdamas. Sprendė apie jos išlavintą skonį iš laukinių gėlių puokščių, dovanėlių, sau pačiai pasidovanotų. Netgi apleistame sode jis pastebėjo šen bei ten kelias pėdas vejos, nukirptos medicininėmis žirklėmis. Jei būtų buvęs jaunesnis, visa tai būtų įsimylėjęs.

Nebebuvo jaunas. Koks jai atrodė? Sužalotas, be pusiausvyros, žilų plaukų sruogomis ant pakaušio. Niekad nelaikė savęs žmogum, kuriam amžius prideda proto. Visi jie paseno, bet jis nesijautė nė kiek protingesnis.

Jis pritūpė žiūrėdamas į lakantį šunį. Neteko pusiausvyros ir, per vėlai susiprotėjęs įsitverti stalo, pavertė ropinę su vynu.

Jūs Deividas Karavadžas, ar ne?

Jie prirakino jį antrankiais prie storų ąžuolinio stalo kojų. Vienu tarpu jis pašoko nuo grindų drauge su stalu, iš kairės rankos trykštelėjo kraujas. Puolė su stalu pro gana siauras duris, bet parvirto. Moteris sustojo, metė peilį, atsisakė tęsti toliau. Stalčius išlėkė iš stalo ir drauge su visu turiniu trenkėsi jam į krūtinę, ir jam dingtelėjo, kad gal jame būsiąs koks ginklas, kuriuo jis galėsiąs pasinaudoti. Tuomet Ranučas Tomazonis griebė skustuvą ir žengė jo link. Karavadžas, ar ne? Jis dar nebuvo tikras.

Gulint po stalu, nuo iškeltų rankų kraujas sruvo jam ant veido. Ir staiga, protui prašvitus, jis numovė antrankį nuo stalo kojos ir, slopindamas skausmą, sviedė šalin krėslą, paskui pasisuko kairėn norėdamas numauti kitą antrankį. Aplink pilna kraujo. Rankos jau bejėgės. Vėliau mėnesių mėnesius jis susigriebdavo bežiūrįs žmonėms tik į nykščius, lyg tas įvykis nebūtų palikęs jam jokių kitų padarinių, tik sužadinęs pavydą. Tačiau tas įvykis jį pasendino taip, lyg naktį, kurią jis praleido prirakintas prie stalo, jam būtų leidę kokius reakciją sulėtinančius vaistus.

Jam svaigo galva, kai jis atsistojo tarp šuns ir raudonuoju vynu sulaistyto stalo. Visi buvo čia pat. Du sargybiniai. Moteris. Tomazonis. Čirškė telefonai, trukdė Tomazoniui, tas dėdavo skustuvą į šalį, kandžiai tardavo: „Atsiprašau“, kruvina ranka griebdavo ragelį ir klausydavo. Jis nepasakė nieko, kas jiems galėtų praversti, galvojo jis. Tačiau jie paleido jį, tad gal jis klydo.

Jis nužingsniavo Švenčiausiosios Dvasios gatve į tą vienintelę vietą, kurią laikė paslėpęs giliai mintyse. Praėjo pro Bruneleskių bažnyčią ir pasuko link Germanų kalbų instituto bibliotekos, kur, kaip žinojo, juo pasirūpinsiąs vienas asmuo. Staiga susivokė, kad jie tam tyčia jį ir paleido. Paleistas laisvėn, išsiduosiąs nusivesdamas persekiotojus pas ryšininką. Movė į siaurą gatvelę neatsisukdamas ir nuskuodė nesigręžiodamas. Ieškojo kokio laužo gatvėje, kad galėtų apdeginti žaizdas, palaikyti rankas virš degančios dervos statinės, kad jos pajuostų nuo dūmų. Buvo ant Šventosios Trejybės tilto. Aplink tuščia, jokio eismo, ir tai jį nustebino. Atsisėdo ant lygutėlės tilto baliustrados, paskui išsitiesė aukštielninkas. Nė garso. Truputį anksčiau, kai jis ėjo susikišęs rankas į šlapias kišenes, beprotiškai lėkė tankai ir džipai.

Jam šitaip begulint, užminuotas tiltas sprogo blokšdamas jį aukštyn, paskui žemyn lyg kokią nuolaužą atėjus pasaulio pabaigai. Jis atsimerkė, šalia buvo milžino galva. Jis įkvėpė, ir plaučiai prisipildė vandens. Buvo po vandeniu. Sekliame Arno vandenyje greta jo gulėjo barzdota galva. Bandė jos siektelėti, bet nesugebėjo net paliesti alkūne. Upėn liejosi šviesa. Jis išplaukė paviršiun. Šen bei ten liepsnojo vanduo.

Vėliau vakare, kai Hanai pasakojo tą atsitikimą, ji tarė:

— Jie nustojo jus kankinti todėl, kad atėjo sąjungininkai. Vokiečiai traukėsi iš miesto sprogdindami tiltus.

— Nežinau. Gal jiems ką nors išdaviau. Kieno tai buvo galva? Kambaryje be perstojo čirškė telefonai. Visi nutildavo, kai tas žmogus pasitraukdavo nuo manęs, ir žiūrėdavo, kai jis pakeldavo ragelį ir klausydavosi negirdimo balso, balso, kuris nesiekdavo mūsų klausos. Kieno tai buvo balsas? Kieno galva?

— Jie traukėsi, Deividai.

Ji atsiskleidžia švarų lapą „Paskutinio mohikano“ gale ir ima rašyti:

Gyveno kartą žmogus, vardu Karavadžas, mano tėvo bičiulis. Aš jį visad mylėjau. Jis vyresnis už mane. Jam daugmaž keturiasdešimt penkeri. O man dvidešimt. Šiuo metu jis slapstosi tamsoje, nepasitiki manimi. Nežinau kodėl, bet tasai tėvo bičiulis manim rūpinasi.

Ji užskleidžia knygą, nulipa bibliotekon ir slepia ją viršutinėje lentynoje.

Anglas miegojo, kvėpavo prasižiojęs, kaip paprastai kad kvėpuodavo tiek miegodamas, tiek ne. Ji pasikėlė nuo kėdės ir švelniai paėmė iš jo rankų degančią žvakę. Nunešusi prie lango, užpūtė, kad iš kambario išeitų dūmai. Jai nepatikdavo matyti, kaip jis guli su žvake rankoje, lyg pašarvotas, ir net nepastebi, kaip per pirštus varva tirpstantis vaškas. Lyg būtų ruošęsis mirti, lyg būtų geidęs sprukti kapan pasirinkdamas atitinkamą nuotaiką ir šviesą.

Stovėdama prie lango, ji stipriai suėmė saujon plaukus, patraukė. Tamsoje ar prieblandoje, degant bet kokiai šviesai, persipjaukit veną, ir kraujas bus juodas.

Jai reikėjo žūtbūt išeiti iš to kambario. Netikėtai apimta klaustrofobijos, ji pamiršo nuovargį. Ilgais žingsniais nudrožė koridorium, nubildėjo laiptais žemyn, išėjo į sodą ir užvertė galvą lyg norėdama pamatyti ką tik laiptais nusileidusios merginos siluetą. Ji grįžo atgal į vilą. Vargais negalais pravėrė išbrinkusias nuo lietaus duris, žengė bibliotekon, atplėšė lentas nuo įstiklintų durų kitame kambario gale ir atidarė jas įleisdama vidun nakties oro. Nė nenumanė, kur galėtų būti Karavadžas. Vakarais jis paprastai kažkur dingdavo ir parsirasdavo tik kelios valandos prieš auštant. Žodžiu, jo nebuvo nė ženklo.

Ji nutraukė nuo fortepijono pilką maršką ir nuvilko į kambario kertę lyg kokią drobulę ar žvejo tinklą.

Jokios šviesos. Tolumoje ji išgirdo grumenant perkūniją.

Atsistojo prie fortepijono. Nežiūrėdama nuleido rankas ir ėmė skambinti tik akordus, melodiją paversdama griaučiais. Po kiekvienos natų serijos padarydavo pertrauką, lyg ištraukdavo rankas iš vandens pasižiūrėti, ką pagavo, paskui vėl imdavo skambinti iš naujo kurdama pagrindinę melodiją. Dar lėčiau ėmė judinti pirštus. Stovėjo nuleidusi akis tuo metu, kai pro stiklines duris įslinko du vyrai, atrėmė šautuvus į fortepijono kraštą ir atsigręžė į ją. Ore sklandė akordų garsai: kambarys atrodė nebe tas.