Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Pionierius pasiskolino motociklą „Triumfas“, ant rankos pasirišo tamsiai raudoną greitosios pagalbos raištį ir, ant galinės sėdynės pasisodinęs pagyvenusį profesorių, leidosi atgal keliu, kuriuo buvo atžygiavęs, per ramius ir taikius miestus, tokius kaip Urbinas ir Angjaris, išilgai vingiuoto kalnagūbrio, Italijos stuburkaulio, o paskui vakarų pusėn nusidriekusiais šlaitais Areco link. Naktimis aikštė būdavo tuščia, be kariuomenės. Pionierius sustabdė motociklą priešais bažnyčią, padėjo mokslininkui nulipti, paėmė jo mantą, ir jiedu įėjo bažnyčion. Dar žvarbesnė tamsa. Dar erdvesnė tuštuma. Po skliautais aidėjo žingsnių skardas. Jis nesusilaikė nepauostęs senų akmenų ir medžio. Padegė tris šviečiamąsias raketas. Navoje tarp kolonų pakabino skrysčius, paskui lubų sijon įkalė storą vąšą su įverta virve. Profesorius žiūrėjo smagiai nusiteikęs, vis žvilgčiodamas į tamsius skliautus. Jaunasis pionierius užnėrė jam kilpą, sutraukė po pažastimis ir lipnia juostele prie krūtinės pritvirtino nedidelį deglą.

Palikęs jį bestovintį prie komunijos stalo, sikhas triukšmingai palypėjo kopėčiomis iki ten, kur kabojo antras virvės galas. Įsikibęs į virvę, jis šoko žemyn į tamsą, o profesorius tuo pat metu staigiai pakilo į viršų ir, pionieriui nusileidus ant aslos, jau sūpavosi aukštybėse per metrą nuo freskų, apsiaustas deglo aureolės. Nepaleisdamas virvės, pionierius žengė keletą žingsnių priekin, kad profesorius pasvirtų dešinėn, prieš pat paveikslą „Imperatoriaus Makzencijaus pabėgimas“.

Po penkių minučių nuleido jį žemyn. Paskui užsidegė kitą deglą, pats savo ruožtu pasikėlė iki skliautų, dirbtinio dangaus melsvos bedugnės. Prisiminė auksines žvaigždes, kurias vieną naktį stebėjo pro žiūronus. Žvilgtelėjęs apačion, pamatė, jog mokslininkas nuvargęs sėdi ant suolo. Tik dabar jis suvokė šitos bažnyčios gelmę, ne aukštį, bet gelmę. Jos tūrį. Šulinio gilumą ir tamsumą. Deglas švietė jo rankoje lyg stebuklingoji lazdelė. Jis pasikėlė iki jos veido, iki savo Liūdesio karalienės, ir mažyte tamsia ranka siektelėjo milžinės kaklo.

Sikhas ištempė palapinę gale sodo, ten, kur, Hanos manymu, kadaise augo levanda. Ji buvo radusi sudžiūvusių lapų, patrynė tarp pirštų ir pati tuo įsitikino. Kartais po lietaus ji jaučia levandos kvapą.

Iš pradžių jis griežtai atsisako eiti į vidų. Prieina arčiau tik tarnybos reikalais, kai ko nors prireikia minoms ardyti. Visada mandagus. Linktelėja galvą. Hana mato jį prausiantis lietaus vandeniu prie statinės, iškilmingai užkeltos ant saulės laikrodžio. Sodo čiaupas, iš kurio anksčiau leisdavo vandenį daigams laistyti, seniai išdžiūvęs. Ji mato jo rudą, lig juosmens nuogą liemenį, kai jis šlakstosi vandeniu nelyginant besiturškiantis paukštis. Dieną, kai jis vilki kariška palaidine trumpomis rankovėmis, jai ypač krinta į akis jo rankos ir šautuvas, kurį amžinai nešiojasi, nors karas jiems jau kadai pasibaigęs.

Šautuvą jis laiko įvairiai: kartais už vamzdžio kaip lazdą, kartais pasikabinęs ant krūtinės ir įsirėmęs alkūnėmis. Atsigręžia staiga susivokęs esąs stebimas. Kad ir perveikęs ankstesnę baimę, jis apeina visa tai, kas atrodo įtartina, bet atsako į jos žvilgsnį taip, lyg nieko nebepaisytų.

Jo savarankiškumas tiek jai, tiek jiems visiems viloje — tikras išganymas, nors Karavadžas ir niurzgia kiaurą dieną girdėdamas pionierių tolydžio niūniuojant vesternus, kurių šis išmoko per pastaruosius trejus karo metus. Kitas pionierius, vardu Hardis, atvykęs drauge su juo lietui pliaupiant, buvo apsistojęs kitur, netoli miesto, bet Hana matė juos dirbant drauge, braunantis per sodą su savo burtų lazdelėmis ir visais įnagiais ir ieškant minų.

Šuo prisirišo prie Karavadžo. Nors jaunajam kareiviui patinka bėgioti ir laigyti taku su šunimi, bet ėsti jam neduoda tardamas, jog šuo pats turi manytis maisto. Suradęs ką nors valgoma, sušveičia pats. Čia baigiasi jo mandagumas. Naktimis kai kada jis miega ant parapeto, žvelgiančio į apačioje nusidriekusį slėnį, o palapinėn ropoja tik tada, kai lyja.

Jis stebi ir Karavadžo naktinius žygius. Porąsyk bando jį sekti. Bet po dviejų dienų Karavadžas jį sustabdo ir sako: „Daugiau niekad nedrįsk manęs sekt“. Kareivis bando gintis, bet anas ranka užima burną melagiui ir jį nutildo. Pionierius supranta, jog pirmas dvi naktis Karavadžas bus jį pastebėjęs. Šiaip ar taip, sekė jį tik iš įpratimo — buvo to išmokytas per karą. Lygiai taip dabar jam maga skruostu priglusti prie šautuvo buožės, nusitaikyti ir paleisti šūvį į taikinį. Jis amžinai į ką nors taikosi — čia į statulos nosį, čia į rudus vanagus, sklandančius padangėje viršum slėnio.

Jis dar labai vaikiškas. Kaip vilkas puola prie valgio, akimoju iššveičia dubenį, leisdamas sau pietauti ne ilgiau kaip pusvalandį.

Hana kartais stebi, kaip jis — atsargus ir nenuspėjamas it katė — dirba už namo, piktžolių užgožtame darže ir sode. Mato truputį tamsesnę rudo riešo odą, mato, kaip juo laisvai slankioja laikrodžio apyrankė, kartais skimbčiojanti, kai jis, sėdėdamas prieš ją, geria arbatą.

Jis niekad nekalba, kokie pavojai gresia beieškant minų. Retkarčiais sprogimas išlakina juodu, ją ir Karavadžą, iš namo. Duslus trenksmas atsiliepia jai širdyje. Ji šoka lauk arba prie lango, akies krašteliu stebėdama Karavadžą, ir jiedu mato, kaip pionierius tingiai pėdina namo link, nė neketindamas apeiti aukšta žole apžėlusios terasos.

Kartą, įėjęs bibliotekon, Karavadžas pamatė pionierių įsikorus pačion palubėn, prie trompe-l‘ oeil , — tik Karavadžas sugeba šitaip įeiti į kambarį ir žvilgsniu išnaršyti visus kampelius, kad įsitikintų, jog ten nieko daugiau nėra. Ir jaunasis kareivis, nenukreipdamas akių į šalį, atkišo ranką ir spragtelėjo pirštais, šitaip sustabdydamas jį prie slenksčio ir mostu liepdamas išeiti saugumo sumetimais, kol jis atkabinsiąs ir nukirpsiąs laidą, kurį atsekęs tame kampe, paslėptą po draperijomis.

Jis amžinai niūniuoja arba švilpauja. „Kas ten švilpauja?“ — paklausė vieną vakarą anglas ligonis, nei kada susitikęs, nei matęs atvykėlį. Jis amžinai ką nors niūniuoja panosėje, kai, aukštielninkas išsitiesęs ant parapeto, spokso į plaukiančius debesis.

Kai vila atrodo ištuštėjusi, jis nesisaugo — griausmingai eina į vidų. Jis vienintelis vilki uniformą. Tvarkingas, tviskančia diržo sagtimi, pionierius išlenda iš palapinės simetriškai apvyniotu tiurbanu ant galvos ir nušveistais batais kaukši parketu arba akmens plokštėmis grįsta asla. Kartais staiga meta darbą ir prapliumpa kvatoti. Stebėdamas, kaip jis lenkiasi pakelti nukritusios riekės duonos, krumpliais liesdamas žolę, kaip, kiparisų alėja eidamas pasitikti kitų pionierių iš gretimo kaimo, išsiblaškęs suka šautuvą nelyginant kuoką, matai, kad jis nesąmoningai myli savo kūną, savo fizinę pusę.

Jis atrodo gana patenkintas savo vieta tarp tų kelių žmonių, su kuriais gauna bendrauti viloje, nelyginant atskira žvaigždė jų sistemos pakraštyje. Į vidų eina tik kviečiamas, ir tai neryžtingai, kaip aną pirmą vakarą, kai nedrąsūs Hanos fortepijono garsai kiparisų alėja jį atvedė bibliotekon.

Tą audringą naktį jis priėjo ne muzikos priviliotas, bet būgštaudamas dėl pianisto gyvybės. Kariuomenė traukdamasi dažnai įkišdavo į muzikos instrumentus plonyčių kaip pieštukas minų. Savininkai grįžę atvoždavo fortepijonus ir likdavo be rankų. Kiti bandydavo prisukti laikrodį, ir bomba nunešdavo pusę sienos, o drauge ir visus ten pasitaikiusius.

Fortepijono garsų vedamas, drauge su Hardžiu jis pustekiniais įkopė kalvon, perlipo mūrinę tvorą ir įėjo į vidų. Kol skambėjo muzika, reiškė, jog pianistas dar nesilenkia patraukti metalinio strypelio — metronomui paleisti. Diduma bombų slepiama šitaip, nes ten patogiausia prilituoti plonytę vielelę. Kai kada bombos prijungiamos prie čiaupų, knygų nugarėlių ir net vaismedžių, — reškiant obuolį nuo apatinės šakos, sudirginamas detonatorius, ir obelis išlekia oran drauge su skynėju. Jis negalėdavo pažvelgti į kambarį ar daržą nepagalvojęs, jog ten gali būti paslėpta bomba.