Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Anglą ligonį ji pamatė pirmąsyk Pizos ligoninėje. Tai buvo beveidis žmogus. Juodmedžio klanas. Ugnies sunaikintais atpažinimo ženklais. Apdegęs kūnas ir veidas buvo apipurkšti tanino rūgštimi, gyva žaizda virtusią odą aptraukusia apsauginiu kiautu. Oda aplink akis buvo padengta storu sluoksniu gencijono tepalo. Nebuvo nė vieno bruožo, iš kurio galėtum jį pažinti.

Kartais ji paima kelias antklodes ir palenda po jomis mėgaudamasi veikiau jų svoriu nei šiluma. Ir kai mėnesiena užtvindo lubas, ji pasibunda ir guli hamake, duodama valią vaizduotei. Palyginti su miegu, ilsėjimasis atrodo jai tikras malonumas. Jeigu būtų rašytoja, pasiimtų pieštukus, sąsiuvinius ir mylimą katę ir rašytų susirangiusi lovoje. Pašaliniai ir įsimylėjėliai niekada nevarstytų užrakintų durų.

Ilsėtis — tai nesvarstant priimti visa tai, ką tau siūlo pasaulis. Pasimaudyti jūroje, pasimylėti su kareiviu, kuris niekada nesužinos tavo vardo. Būti švelniai nepažįstamajam, anonimui, kitaip sakant, būti švelniai pačiai sau.

Ji judina kojas po sunkiomis kareiviškomis antklodėmis. Murkdosi vilnoje, kaip anglas ligonis kad murkdėsi veltininėje placentoje.

Ko ji labiausiai pasigenda šičia? Lėtai atslenkančių sutemų. Įprasto medžių šnarėjimo. Augdama Toronte, ji išmoko skaityti vasaros naktį. Išsitiesusi lovoje ar kopdama mieguista gaisriniais laiptais su kate glėbyje, ji galėdavo būti pati savimi.

Vaikystėje jos mokykla buvo Karavadžas. Jis išmokė ją šuolių kūliavirsčia. Dabar, amžinai susikišęs rankas į kišenes, jis mokėjo nebent judinti pečius. Jis, puikiai pažįstąs kraštą, kur nutrenkė jį karas. Ji, Hana, iš pradžių mokėsi universitetinėje moterų ligoninėje, paskui, 1943-aisiais, prasidėjus išsilaipinimui Sicilijoje, buvo išsiųsta į užjūrį. Kanados pirmoji pėstininkų divizija skynėsi kelią per Italiją, ir sužaloti kūnai plaukė užnugariu į lauko ligonines, kaip plaukia lauk purvas tamsoje kasant tunelį. Po Areco mūšio, priešakiniams daliniams pasitraukus, ji dieną naktį gyveno tarp sužeistųjų. Tris ilgas paras nesudėjusi bluosto, galop ji griuvo ant grindų šalia čiužinio, kur tysojo lavonas, ir išmiegojo dvylika valandų, užsimerkusi, nematydama nieko aplink.

Atsibudusi iš porcelianinio dubens paėmė žirkles, palenkė galvą ir ėmė kirptis plaukus nėmaž nesirūpindama nei forma, nei ilgiu, — svarbu, kad tik būtų trumpi, — niekaip negalėjo pamiršti, kaip buvo nemalonu anksčiau, kai, jai pasilenkus, plaukai nusvirdavo iki žaizdos ir išsitepdavo krauju. Nieku gyvu nenorėjo, kad kas nors sietų, rištų ją su mirtimi. Suėmė į saują tai, kas liko, norėdama įsitikinti, jog nebėra ilgų sruogų, ir vėl žengė į sužeistųjų perpildytas palatas.

Niekad daugiau ji nebežiūrėjo į veidrodį. Karui einant vis smarkyn, sužinodavo apie pažįstamųjų žūtį. Ją imdavo siaubas pagalvojus, jog kurią dieną, šluostydama kraują nuo sužeistojo veido, pažins tėvą ar kokį žmogų, aptarnavusį ją prie baro Denforto gatvėje. Ji darėsi vis negailestingesnė tiek sau pačiai, tiek sužeistiesiems. Tik protas galėjo juos išgelbėti, bet protas nebeturėjo galios. Krašte vis labiau siautėjo kraujo karštinė. Kur dabar buvo Torontas ir kokią vietą jis užėmė jos sąmonėje? Vyko klastos ir išdavystės tragedija. Visi darėsi tolydžio nuožmesni savo artimui — kareiviai, gailestingosios seselės, civiliai. Hana lenkėsi prie slaugomų sužeistųjų, nejučia kuždėdama jiems padrikus žodžius.

Ji vadino visus „draugužiais“, kaip tai darydavo Ruzveltas, ir juokdavosi sau viena prisimindama dainos posmelį:

Kiekvienąsyk, kai susitinku Frankliną D.,

Man sako jis: „Sveikas, drauguži“.

Ji šluostė tolydžio kraujuojančias sužeistųjų rankas. Išėmė tiek šrapnelių skeveldrų, jog tarėsi ištraukusi toną metalo iš milžiniško kūno, patikėto jai slaugyti, o kariuomenė tuo tarpu ritosi šiaurėn. Kartą naktį, kai mirė vienas sužeistasis, ji spjovė į visas taisykles, išsiėmė iš jo daiktmaišio teniso batelius ir apsiavė. Buvo truputį per dideli, bet patogūs.

Jos veido bruožai ėjo vis griežtyn, smailyn, ilgainiui pasidarė tokie, kokius vėliau pamatys Karavadžas. Ji sulyso didžia dalimi iš nuovargio. Amžinai norėdavo valgyti ir kankindavosi, stačiai eidavo iš proto matydama, kaip maitinami sužeistieji negali arba nenori valgyti, kaip trupa, byra žemėn duona, aušta sriuba, kurią ji mielu noru godžiai sušveistų. Ji nenorėjo nieko ypatinga, tik duonos ir mėsos. Viename mieste ligoninė ir kepykla buvo tame pačiame pastate, ir laisvalaikiu Hana vaikščiodavo tarp kepėjų uosdama dulkes ir iš anksto mėgaudamasi būsima duona. Vėliau, kai jie buvo rytinėje Romos dalyje, ji gavo dovanų Jeruzalės artišoką.

Keista buvo miegoti bazilikose, vienuolynuose, visur, kur būdavo įrengiamos lauko ligoninės tolydžio žygiuojant į šiaurę. Kai kuris sužeistųjų mirdavo, ji užlenkdavo kojūgaly kabančios ligonio kortelės kampą, kad sanitarai iš tolo jį pastebėtų. Paskui išeidavo iš tašytų akmenų pastato pasivaikščioti — pavasarį, žiemą, vasarą, metų laikais, kurie atrodė žila senovė, kurie tarytum pagyvenę ponai laukė karo pabaigos. Išeidavo, nors ir koks būtų oras. Jai reikėjo gryno oro, oro, kuriame nejusdavai žmogaus kvapo, reikėjo mėnesienos, nors būtų liję kaip iš kibiro.

Sveikas, drauguži, lik sveikas, drauguži. Gydymas būdavo trumpas. Sutartis galiojo tik iki mirties. Nei širdyje, nei praeityje nebuvo nieko, kas būtų įskiepijęs jai gailestingosios seselės pašaukimą. Tačiau tas faktas, kad ji nusikirpo plaukus, buvo tolygus sutarčiai, sutarčiai, kuri galiojo iki tol, kol jie įsikūrė San Džirolamo viloje, į šiaurę nuo Florencijos. Buvo ten keturios seserys, du gydytojai, apie šimtą sužeistųjų. Karas Italijoje slinko į šiaurę, ir jie atsiliko nuo fronto.

Paskui, švenčiant vietinės reikšmės pergalę, ji pareiškė negrįšianti nei Florencijon, nei Romon, nei jokion kiton ligoninėn, jos karas pasibaigęs. Ji liksianti su apdegėliu, vadinamu „anglu ligoniu“, kurio — dabar tai buvo jai visiškai aišku — nebuvo galima niekur vežti, nes jis negalėjo judinti nei rankų, nei kojų. Ji lašino jam į akis atropiną, dėjo sūraus vandens kompresus gydydama sukietėjusią odą ir itin apdegusias vietas. Ji buvo perspėta: ligoninėje esą nesaugu, kelis mėnesius vokiečių paverstas tvirtove, vienuolynas buvęs sąjungininkų artilerijos apšaudomas minomis ir padegamaisiais sviediniais. Ji būsianti palikta likimo valiai, negalėsianti apsiginti nuo plėšikų. Tačiau ji griežtai atsisakė išvykti, nusivilko gailestingosios seselės aprangą, iš daiktmaišio išsitraukė rudą margintos drobės suknelę, kurią tampė mėnesių mėnesius, ir apsiavė teniso batelius. Ji atsisveikinanti su karu. Nebebėgiosianti ten ir atgal tenkindama kitų valią. Gyvensianti šitoje viloje su anglu, iki vienuolės nepareikšiančios į ją savo teisių. Ji norėjo geriau pažinti savo ligonį, atskleisti, kur įmanytų pasislėpti ir augti atstu nuo suaugusiųjų pasaulio. Jo kalbėsena ir mąstysena priminė jai valso žingsnius. Jinai troško jį išgelbėti, išgelbėti tą bevardį, veik beveidį žmogų, vieną iš dviejų šimtų, patikėtų jos priežiūrai kariuomenei žygiuojant į šiaurę.

Vilkėdama margintos drobės suknele, ji išėjo iš šventės, grįžo atgal į kambarį, kur gyveno kartu su kitomis seselėmis, ir atsisėdo. Kažkas sumirgėjo besisėdant, ir staiga ji pastebėjo nedidelį apskritą veidrodėlį. Atsistojo ir žengė ton pusėn. Nors ir koks mažytis jis buvo, atrodė prabanga. Daugiau nei metus ji nenorėjo matyti savo atvaizdo, nebent kartais pastebėdavo savo šešėlį ant sienos. Veidrodėlyje atsispindėjo tik skruostas, reikėjo ištiesti ranką su veidrodėliu. Ranka virpėjo. Ji pamatė savo miniatiūrinį paveikslą, tarytum įdėtą į medalioną. Štai ji kokia. Pro langą buvo girdėti, kaip lauke klega sužeistieji, su kėdėmis išnešti saulėn, kaip juokiasi ir smaginasi su personalu. Tik sunkiai sužeistieji liko viduje. Ji nusišypsojo sau viena. Sveikas, drauguži, tarė. Pažvelgė sau tiesiai į akis, stengdamasi save atpažinti.