Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Dvidešimt.

— Buvau kur kas vyresnis, kai įsimylėjau.

Hana patylėjo.

— Kas ji buvo?

Tačiau jo žvilgsnis buvo nukrypęs kitur.

Paukščiams labiau patinka medžiai nudžiūvusiomis šakomis, — tarė Karavadžas. — Tupėdami tokiame medyje, jie viską mato aplink. Gali pakilt ir skrist bet kuria kryptimi.

— Jei turi galvoje mane, aš ne paukštis, — atsiliepė Hana. — Pats tikrasis paukštis — tai žmogus viršutiniame aukšte.

Kipas bandė vaizduotis jį kaip paukštį.

— Sakyk man, ar įmanoma mylėt žmogų, ne tokį išmintingą kaip tu? — paklausė Karavadžas, kuris, karingai nusiteikęs po morfijaus dozės, norėjo žūtbūt įsivelti į ginčą. — Ta mintis nedavė man ramybės beveik visą mano aktyvų seksualinį gyvenimą, kuris, beje, galiu prisipažint šiai rinktinei draugijai, prasidėjo gana vėlai. Lygiai kaip patyriau seksualinį pokalbio malonumą tik vedęs. Man niekad neateidavo į galvą, jog ir žodžiai gali būti erotiški. Kartais man iš tiesų plepėt būna daug maloniau negu dulkintis. Kalbos. Pilstai ir pilstai sau iš tuščio į kiaurą. Tik viena bėda: bešnekėdamas kartais gali prisivirt košės. O to niekad neatsitinka, kai dulkinies.

— Taip kalba tikri vyrai, — suniurnėjo Hana.

— Na, man tokių dalykų nėra buvę, — toliau kalbėjo Karavadžas. — Gal tau, Kipai, kas nors panašaus buvo atsitikę, kai nuo savo kalvų nusileidai į Bombėjų arba kai atvykai Anglijon tarnaut kariuomenėj? Įdomu, ar turėjai kokių bėdų per dulkinimąsi? Kiek tau metų, Kipai?

— Dvidešimt šešeri.

— Vyresnis už mane.

— Esi vyresnis už Haną. Ar galėtum ją įsimylėt, jeigu ji nebūtų sumanesnė už tave? Nesakau, kad ji tikrai sumanesnė už tave. Nors tau turbūt svarbu laikyt ją sumanesne, kad galėtum ją įsimylėt? Pagalvok. Gal ji dėl anglo eina iš proto, nes jis daugiau išmano. Kalbėtis su juo — tai lyg brautis per neįžengiamą girią. Nežinia, ar jis iš tiesų anglas. Gal jis tikrai ne anglas. Matai, man regis, daug lengviau įsimylėt jį negu tave.

Kodėl? Todėl kad mes norim viską permanyt, žinot, iš ko sudarytas tas ar kitas daiktas. Plepiai masina. Žodžiai veda mus iš aklavietės. Labiausiai mes trokštam augt ir keistis. Žengt į naują, gražų pasaulį.

— Esu kitos nuomonės, — tarė Hana.

— Ir aš. Žinai, noriu tau pasakyt šį tą apie savo vienmečius. Blogiausia, kad jie tariasi subrendę. Vidurinės kartos žmonių bėda yra ta, kad jie laiko save visiškai subrendusiais. Tai va.

Ir Karavadžas iškėlė rankas, mostelėjo į Haną ir Kipą. Hana pasikėlė, nuėjusi atsistojo už Karavadžo ir viena ranka apkabino jį per kaklą.

— Nekalbėk taip, Deividai. Gerai?

Ji švelniai apsivijo rankomis jo pečius.

— Mums jau gana vieno kvanktelėjusio plepio viršutiniame aukšte.

— Pažiūrėk į mus. Tupim čia kaip kokie sumauti turčiai, išrūkę į savo sumautas vilas sumautose kalvose, kai mieste nebėr kuo kvėpuot. Dabar devinta ryto. Senis pučia viršuje. Hana eina dėl jo iš proto. Aš irgi einu iš proto, nes man rupijos psichika, einu iš proto dėl savo „pusiausvyros“, o Kipas vieną gražią dieną ims ir išlėks į orą. Kodėl? Dėl ko? Jam dvidešimt šešeri. Anglų kariuomenė jį moko vienų dalykų, amerikiečiai — kitų, rengiami kursai pionieriams, jie apdovanojami, siunčiami į turčių kalvas. Jie tave išnaudoja, boyo , kaip sako velsiečiai. Aš neketinu čia užsibūt. Aš noriu vežtis tave namo. Nešdinamės iš to pragaro.

— Liaukis, Deividai. Jam nieko bloga nenutiks.

— Kuo vardu buvo pionierius, susisprogdinęs aną vakarą?

Kipas neatsiliepė.

— Kuo vardu?

— Semas Hardis.

Nustojęs domėtis pokalbiu, Kipas nuėjo žvilgtelėti pro langą.

— Visa bėda, jog esame ten, kur mums nedera būti. Ko mums reikia Afrikoje, Italijoje? O kam reikia Kipui narstyt bombas soduose, dėl Dievo meilės? Kam jam reikia kariaut už anglus? Pjaustydamas nudžiūvusias vaismedžių šakas Vakarų fronte, valstietis neišvengiamai susilaužo pjūklą. Kodėl? Todėl kad per paskutinįjį karą medžiai buvo prifarširuoti kulkų ir skeveldrų. Medžiai, ir tie miršta nuo ligų, kuriomis juos apkrėtėm. Kariuomenė jus išmankština, paskui pameta likimo valiai ir traukia toliau daryt savo kiaulysčių. Inky - dinky parlez - vous. Geriausia būtų mauti iš čia visiems drauge.

— Juk negalim palikt anglo.

— Jau keli mėnesiai, kai anglo čia nebėr, Hana, jis su beduinais ar kokiame anglų sode, kur žaliuoja vejos ir pilna visokio šlamšto. Tikriausiai jis nė nenumano, kas yra ta moteris, apie kurią jis bando suktis ir kalbėt. Jis nė nenutuokia, kur yra. Manai, kad pykstu ant tavęs, ką? Todėl kad esi jį įsimylėjusi, ką? Pavydus dėdė. Aš drebu dėl tavęs. Man stačiai nagai niežti nudėt anglą, nes tik šitaip galima tave išgelbėt, išplėšt tave iš čia. Ir man jis ima vis labiau patikt. Mesk savo darbą. Kaip Kipas gali tave mylėt, jei tu nesi pakankamai sumani, kad sugebėtum jį įkalbėt nerizikuoti gyvybe?

— Todėl. Todėl kad jis tiki civilizuotu pasauliu. Jis civilizuotas žmogus.

— Pirmoji klaida. Protingiausia būtų šokt į traukinį ir važiuot drauge darytis vaikų. Gal verta kreiptis į anglą, tą paukštį, ir paklaust, ką jis apie tai mano? Klausyk, būk protingesnė! Tik turčiai negali sau leist prabangos būt protingesni. Mat jie įmerkę uodegą. Prieš daugelį metų pakliuvo į savo privilegijų spąstus. Jiems reikia saugot savo turtą. Nėr bjauresnių žmonių už turčius. Patikėk. Bet jie turi laikytis to sušikto civilizuoto pasaulio taisyklių. Jie skelbia karą, turi garbę, negali pabėgt. O judu? O mes visi trys? Mes laisvi. Kiek pionierių žuvo? Kodėl tu dar gyva? Nebūk tokia pareiginga. Laimė nebūna pastovi.

Hana pylėsi pieno į puodelį. Įsipylusi nukreipė ąsočio snapelį virš Kipo rankos ir toliau pylė pieną ant jo rudos rankos, ant riešo, alkūnės, paskui liovėsi. Kipas nejudėjo.

Į vakarus nuo vilos sodas driekiasi dviem ilgomis, siauromis pakopomis. Taisyklinga terasa, o aukštėliau ūksmingas sodas, kur akmeninius laiptus ir cementines statulas beveik perdėm dengia nuo liūčių užsitraukę pelėsiai. Ten pionierius išsitempė savo palapinę. Lyja, iš slėnio šliaužia migla, dulkia nuo kiparisų ir pušų šakų, drėgmė sunkiasi į tą kišenę, išsipūtusią kalvos šlaite.

Tik laužus deginant galima gintis nuo amžinos drėgmės, tvyrančios tamsiame, ūksmingame aukštutiniame sode. Vakarop, prieš temstant, jie velka ten deginti lentgalius, per ankstesnius bombardavimus nuplėštas gegnes, nukapotas šakas, Hanos išravėtas piktžoles, nupjautą žolę, dilgėles. Laužui degant, šnypščia garas, augalais kvepiantys dūmai draikosi tarp krūmų, medžių, kol pagaliau išsisklaido terasoje priešais vilą. Siekia net anglo ligonio langą, ir jis nugirsta balsus, kartais juoką, atklystančius iš dūmų prismilkusio sodo. Jis šifruoja kvapus, stengdamasis atsekti tai, kas buvo deginta. Rozmarinas, sako sau, karpažolė, metėlė ir dar kažkoks bekvapis augalas, gal našlaitė ar netikroji saulėgrąža, mėgstanti porūgštį kalvos dirvožemį.

Anglas ligonis pataria Hanai, ką dera sėti. „Paprašykit savo draugą italą suieškot jums sėklų, man regis, jam tai nesunku. Jums reikia slyvų lapų. Ir dar gvazdikų ir naktižiedžių. Savo draugui romėnui galit pasakyti lotynišką pavadinimą: Silene virginica . Dašis labai gardu. Jeigu jums patinka kikiliai, pasisodinkit lazdynų ir vyšnių“.

Hana užsirašo. Paskui deda parkerį į stalelio stalčių, kur laiko knygą, kurią tuo metu jam skaito, porą žvakių ir dėžutę degtukų. Tame kambaryje nėra jokių vaistų. Jie slepiami kituose kambariuose. Ji nenori, kad Karavadžas trikdytų anglą, kai puola versti visus namus jų ieškodamas. Įsikiša kišenėn popieriaus skiautelę su augalų pavadinimais, ketindama atiduoti ją Karavadžui. Dabar, kai viršų paėmė kūniškas geismas, ji nejaukiai jaučiasi tarp trijų vyrų.