Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Ji stebi, kaip Kipas atlošia galvą prie sienos. Jai ne mįslė ta neutrali veido išraiška. Ji gali įskaityti kiekvieną jo sielos virpesį.

VII Įvykio vietoje

Kirpalas Singhas stovėjo stačias ten, kur paprastai guli padėtas balnas. Iš pradžių jis tik stovėdavo ant arklio nugaros ir modavo tiems, kurių nematydavo, bet kurie — jis puikiai tai žinojo — žiūrėdavo į jį. Stebėdamas jį pro žiūronus, lordas Safolkas pamatė, kaip jaunuolis svyruodamas iškelia abi rankas ir moja.

Paskui jis nusileido į milžinišką Vestberio kreidos arklį, į kalvoje iškalto arklio baltumą. Dabar jis buvo tik juodas siluetas šviesiame dugne, itin ryškus dėl tamsios odos ir chaki spalvos uniformos. Tinkamai sureguliavęs žiūronus, lordas Safolkas būtų galėjęs ant Singho peties įžiūrėti siaurą purpurinį akselbantą, pionierių dalinio skiriamąjį ženklą. Visiems jiems galėjo atrodyti, jog jis leidžiasi popierine arklio iškarpa. Tačiau Singhas, iš lėto lipdamas nuo skardžio, visą dėmesį buvo sutelkęs į baltą groblėtą kreidą po kojomis.

Jam iš paskos, ramstydamasi suskleistu skėčiu, pamažu ropštėsi panelė Moden su kuprine ant pečių. Sustojo per trejetą žingsnių nuo arklio, išskleidė skėtį ir atsisėdo paunksnėje. Paskui atsivertė užrašų sąsiuvinį.

— Ar girdit? — paklausė jis.

— Taip, labai gerai. — Ji nusivalė kreiduotas rankas į sijoną, pasitaisė akinius. Pažvelgė į tolį ir lygiai kaip Singhas pamojo žmonėms, kurių nematė.

Singhui ji patiko. Tiesą pasakius, ji buvo pirmoji anglė, su kuria buvo žmoniškai pasikalbėjęs nuo pat savo atvykimo Anglijon. Daugiausia laiko praleido kareivinėse, Vulidže. Per tris mėnesius bendravo tik su kitais indais ir karininkais anglais. Kareivinių valgykloje moteris geriausiu atveju gali atsakyti į tavo klausimą, bet pokalbis neprašoka dviejų trijų sakinių.

Jis buvo antras sūnus šeimoje. Vyriausiasis tarnauja kariuomenėje, vidurinysis būna gydytojas, jaunėlis eina į prekybą. Tokia buvo sena šeimos tradicija. Bet karas viską sujaukė. Jis įstojo į sikhų pulką ir buvo nusiųstas Anglijon. Londone po kelių mėnesių savanoriu stojo į pionierių pulką, sudarytą išminuoti lėto veikimo bombų ir nesprogusių sviedinių. 1939-aisiais valdžios išleistas įsakas skambėjo labai naiviai: „Rūpintis nesprogusiais sviediniais priklauso Vidaus reikalų ministerijai, kurios potvarkiu juos surenka arsenalo tarnautojai ir policija ir nugabena į atitinkamus lauko sandėlius, kur juos nustatytu laiku susprogdina ginkluotųjų pajėgų darbuotojai“.

Tik 1940-aisiais bombų išminavimo atsakomybė buvo perduota Karo ministerijai, kuri savo ruožtu patikėjo tą uždavinį pionieriams. Taip buvo sudaryta dvidešimt penki minuotojų daliniai. Trūkstant įrangos, jie naudojosi tik plaktukais, kaltais ir kelių remonto įrankiais. Nebuvo specialistų.

Bomba sudaryta iš:

1. Korpuso;

2. Detonatoriaus;

3. Brizantinės, arba inicijuojančios, sprogstamosios medžiagos užtaiso;

4. Sprogmenų, arba pagrindinio užtaiso;

5. Papildomų dalių, kaip antai: sparnelių, ąselių, žiedų, ir t.t.

Aštuoniasdešimt procentų bombų, vokiečių lėktuvų numestų virš Didžiosios Britanijos, buvo bendro naudojimo, plonasienės, nuo penkiasdešimties iki penkių šimtų kilogramų svorio. Toninė bomba vadinosi „Hermanas“, arba „Essau“. Dvitonė bomba — „Šėtonas“.

Baigiantis ilgai apmokymų dienai, Singhas užmigdavo su schemomis ir diagramomis rankose. Sapnuodavo, jog lenda į cilindro labirintą, skverbiasi per trinitrofenolį, užtaisą ir kondensatorius, kol pagaliau pačiame korpuso gale prieina prie detonatoriaus. Ir tada staigiai kniostelėdavo.

Bombai kliudžius taikinį, nuo smūgio ima virpėti vibratorius, kuris įskelia kibirkštį, padegančią detonatoriaus kapsulę. Miniatiūriniam sprogimui persidavus į užtaisą, detonuoja pentaeritritas, kuris savo ruožtu susprogdina pagrindinį užtaisą, sudarytą iš trinitrotoluolo, amatolo ir aliuminio miltelių. Suvirpėjus vibratoriui, sprogimas įvyksta per tūkstantąją dalį sekundės.

Pačios pavojingiausios būna bombos, svaidomos iš nedidelio aukščio, jos sprogsta tik nukritusios. Nesprogusios bombos įsminga žemėn miestuose ir laukuose ir guli, kol vibratoriaus kas nors nekliudo — ūkininko lazda, automobilio ratas ar nuo korpuso atšokęs teniso kamuoliukas. Tuomet įvyksta sprogimas.

Singhas su kitais savanoriais buvo sunkvežimiu nugabentas į Vulidžą. Tuo metu, atsižvelgiant į nesprogusių bombų skaičių, nelaimingų atsitikimų išminuojant procentas buvo baugiai didelis. 1940-aisiais, pralaimėjus Prancūzijai ir prasidėjus Anglijos blokadai, padėtis dar pablogėjo.

Rugpjūčio mėnesį prasidėjo antskrydžiai, ir per vieną mėnesį reikėjo išminuoti pustrečio tūkstančio nesprogusių įtaisų. Keliai buvo uždaryti, gamyklos ištuštėjo. Rugsėjo mėnesį nesprogusių bombų skaičius siekė tris tūkstančius septynis šimtus. Sudaryta dar apie šimtas naujų būrių, bet nežinota bombų sprogimo principo. Tuose daliniuose vidutinis gyvenimo ilgis buvo pustrečio mėnesio.

„Tai buvo didvyriškas išminavimo metas, asmeninių žygdarbių laikotarpis, kai, trūkstant laiko, stingant žinių ir įrangos, kiekvienas karys turėjo pašėlusiai rizikuoti gyvybe.... Ir vis dėlto tai buvo didvyriškas metas, nors didvyriai tebėra nežinomi, nes jų darbai saugumo sumetimais buvo slepiami nuo visuomenės. Savaime suprantama, buvo nepageidautina skelbti žinias, iš kurių priešas būtų galėjęs spręsti apie mūsų sugebėjimą nukenksminti jų įtaisus “.

Važiuojant į Vestberį, Singhas įsitaisė automobilio priekyje greta pono Hatso, tuo tarpu panelė Moden sėdėjo gale šalia lordo Safolko. Maskuojamosios spalvos hamberis buvo visiems žinomas. Sparnai nudažyti skaisčiai raudonai, kaip ir visos minuotojų dalinio mašinos; naktį ant kairiojo žibinto būdavo uždedamas melsvas filtras.

Prieš dvi dienas, eidamas pro garsųjį Daunso kreidos arklį, susiprogdino žmogus. Atvykę įvykio vieton, vidury tos istorinės vietovės pionieriai pastebėjo kitą bombą, įstrigusią į pilvą milžiniškam Vestberio baltajam arkliui, 1778-aisiais iškaltam vienoje tų kreidinių kalvų. Ilgai netrukus kiekvienas kreidos arklys — Daunse jų yra septyni — buvo užtrauktas maskavimo tinklais ne tiek jiems apsaugoti, kiek uždengti nuo lakūnų akių, kad, skrisdami bombarduoti Anglijos, vokiečiai negalėtų pagal juos orientuotis.

Sėdėdamas gale, lordas Safolkas postringavo apie raudongurklių migraciją iš karo siaubiamų Europos rajonų, apie išminavimo istoriją, apie Devono grietinę. Jaunajam sikhui dėstė apie anglų tradicijas, lyg tam tai būtų didžiausia naujiena. Nors ir būdamas vardu lordas Safolkas, jis gyveno Devone ir iki karo visa širdimi studijavo „Lorną Don“, įsigilinęs tikrino tame romane minimus istorinius įvykius ir vietovardžius. Žiemą daugiausia laiko praleisdavo važinėdamas apie Brendono ir Poloko kaimus, netgi sugebėjo įtikinti valdžią, jog Eksmoras būtų ideali vieta minuotojų mokymui. Savo žinioje turėjo dvylika vyrų, puokštę talentų, sutelktų iš įvairių dalinių, inžinierių ir pionierių. Vienas jų buvo Singhas. Beveik visą savaitę jie praleisdavo Londone, Ričmondo Parke, kur, aplink klaidžiojant elniams, mokydavosi naujų metodų ir treniruodavosi ardydami nesprogusias bombas. Savaitgaliais grįždavo į Eksmorą, kur dieną mokydavosi, o vakare lordas Safolkas juos vesdavo bažnyčion, kurioje jungtuvių metu buvo nušauta Lorna Don. „Arba pro šitą langą, arba pro šitas galines duris... Šauta kaip tik tuo metu, kai ji ėjo prie altoriaus, kulka kliudė jai petį. Iš tiesų puikus šūvis, nors, savaime suprantama, nusikalstamas. Niekšą žmonės vijosi per visas pelkes ir galiausiai sudraskė į gabalus“. Singhui ta istorija atrodė panaši į gerai žinomus indų padavimus.