Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Pradėsime tik nuo ateinančios savaitės vidurio, tad man dingtelėjo mintis pasikviesti vieną kitą būrio vyrą į savo sodybą.. Ten, Devone, galėsime pasidalyti žiniomis ir artimiau susipažinti. Jei norite, važiuojame kartu su mumis hamberiu.

Šitaip, išlaikęs egzaminą, Singhas išvengė beprotiškos karo mašinos. Pritapo prie šeimos nelyginant sūnus palaidūnas, kuris, metus praleidęs svetur, grįžta atgal, gauna vietą prie stalo ir įsijungia į pokalbį.

Jau temo, kai jie kirto Somerseto ir Devono ribą važiuodami pajūrio keliu, nutiestu palei Bristolio kanalą. Paskui ponas Hatsas pasuko siauru takeliu, iš šalių apaugusiu viržiais ir rododendrais, gęstant dienai, užlietu tamsiai kruvinos žaros. Alėja ligi namų buvo trijų mylių.

Be trejybės — Safolko, Moden ir Hatso, būryje buvo šeši pionieriai. Savaitgalį visi išėjo pasivaikščioti po pelkes, supančias iš akmenų sumūrytą sodybą. Tą šeštadienį su panele Moden, lordu Sufolku ir jo žmona drauge vakarieniavo lakūnė panelė Svift. Ji prisipažino Singhui, jog nuo seno svajoja lėktuvu nuskristi į Indiją. Palikęs kareivines, Singhas nėmaž nesusivokė, kur atsidūręs. Palubėje pastebėjo kabant suvyniotą žemėlapį. Vieną rytą, naudodamasis proga, jog buvo vienas, išvyniojo jį ligi pat grindų. Kauntisberis ir jo apylinkės. R. Fo neso žemėlapis. Nubraižytas pono Džeimso Holidejaus pageidavimu.

„Nubraižytas... pageidavimu“. Jam pradėjo patikti anglai.

Naktį, kai jiedu buvo dviese palapinėje, jis papasakojo apie sprogimą Erite. Ketvirčio tonos bomba sprogusi tuo metu, kai lordas Safolkas bandęs išimti sprogdiklį. Žuvę taip pat ponas Fredas Hatsas ir panelė Moden drauge su keturiais lordo Safolko apmokomais pionieriais. 1941-ųjų gegužį. Lygiai prieš metus Singhas buvęs priimtas į Safolko būrį. Tą dieną jis dirbęs Londone su leitenantu Blekleriu prie „Šėtono“ tipo bombos Dramblio ir Rūmų apylinkėse. Jiedu plušę prie dvitonės bombos ir buvę labai nusikamavę. Prisimenąs, jog pačiame darbo įkarštyje pakėlęs galvą ir pastebėjęs du karininkus minuotojus rodant į jį pirštu. Pagalvojęs, jog kas nors būsią atsitikę. Veikiausiai aptikę dar vieną bombą. Buvę jau po dešimtos vakaro, ir jis jautęsis pavojingai pervargęs. Vadinasi, dar viena laukianti savo eilės. Jis vėl kibęs į darbą.

Kai jiedu baigę dirbti prie „Šėtono“, Singhas nutaręs laimėti laiko ir nuėjęs prie vieno karininko. Šis nusisukęs, lyg jau norėdamas pasišalinti.

— Taip. Kas yra?

Karininkas paėmęs jam už dešinės, ir Singhas suprato, jog būsią nutikę kas nors negera. Leitenantas Blekleris stovėjęs užpakaly ir, kai karininkas papasakojęs, kas nutikę, uždėjęs rankas Singhui ant pečių ir jį tvirtai apkabinęs.

Jis nuvažiavęs į Eritą. Numanęs tai, ko karininkas nedrįsęs jo paklausti. Žinojęs, jog tasai atskubėjęs anaiptol ne vien pranešti apie žūtį. Šiaip ar taip, karas. Vadinasi, netoliese buvusi kita bomba, tikriausiai to paties tipo, ir tai buvusi vienintelė galimybė sužinoti, kodėl įvykusi nelaimė.

Jis norėjęs vykti vienas. Leitenantas Blekleris liksiąs Londone. Jiedu buvę paskutiniai gyvi likę būrio vyrai, tad būtų buvę kvaila abiem rizikuoti. Jeigu jau lordas Safolkas apsirikęs, — vadinasi, būta ko nors nauja. Šiaip ar taip, jis norėjęs vykti vienas. Dirbdami drauge, du žmonės turį laikytis kokio nors metodo. Reikią tartis, ieškoti kompromisų.

Važiuodamas nakčia, jis stengęsis nuslopinti visus jausmus. Kad protas išliktų blaivas, reikėję sakyti sau, jog jie tebesą gyvi. Panelė Moden išmaukia didelį stiklą gryno viskio, paskui pereina prie ispaniško baltojo. Šitaip vėliau gali siurbčioti neskubėdama, visą vakarą laikytis kaip aukštuomenės dama. „Jūs negeriate, pone Singhai, bet jei kada nors imsite gerti, sekite mano pavyzdžiu. Išlenkiat gerą stiklą viskio ir tada galite sau sriubčioti kaip tikras aristokratas“. Ir prapliumpa juoktis vangiu, kimiu balsu. Kaip gyvas niekad jis nebesusitiks kitos tokios moters, kuri nešiojasi dvi plokščias sidabrines gertuves. Ji lenkia stiklą po stiklo, o lordas Safolkas tuo tarpu kramsnoja Kiplingo tešlainiukus.

Kita bomba gulėjusi per pusę mylios. To paties tipo, ketvirčio tonos. Atrodžiusi kaip ir visos kitos. Šimtams tokių bombų jis išsukęs sprogdiklius, tai buvęs įprastas darbas. Kas pusė metų priešas ką nors keisdavęs. Kare irgi vykstanti pažanga. Jie atskleisdavę kokią gudrybę, klastą, nepastebimą kabliuką, paskui pamokydavę kitus būrio vyrus. Ir štai dabar kaip tik buvęs toks atvejis.

Jis nieko nepasiėmęs drauge. Turėsiąs prisiminti kiekvieną judesį. Džipo vairuotojui, seržantui, vardu Hardis, buvę įsakyta nelipti iš mašinos. Karininkai siūlę jam palaukti ryto, bet jis jautęs, jog širdies gilumoje jie pageidaują, kad jis tuoj pat imtųsi darbo. Ketvirčio tonos bombos plačiausiai naudojamos. Jeigu esą kokių pakeitimų, reikią sužinoti kaip galima greičiau. Jis paprašęs, kad jie paskambintų ir lieptų apšviesti tą vietą. Dirbti jis galįs ir pavargęs, bet norįs, kad vieta būtų apšviesta kaip reikiant, ne vien dviejų džipų žibintais.

Kai jis atvažiavęs į Eritą, vieta, kur gulėjusi bomba, jau buvusi apšviesta. Vidury dienos, įprastos dienos, tai buvęs laukas, ir tiek. Tvoromis aptvertas, galbūt raistas. Dabar tai buvusi arena. Sužvarbęs jis pasiskolinęs megztinį iš Hardžio ir apsivilkęs virš savojo. Nors būsią šilta nuo prožektorių. Kai jis žengęs prie bombos, mintyse jie vis dar buvę gyvi. Egzaminas.

Ryškiai apšviestas metalas buvęs korėtas, tai ypač kritę į akis. Jis išmetęs iš galvos viską, turėjęs tik vieną mintį: reikia būti atsargiam. Pasak lordo Safolko, esą įmanoma septyniolikos, netgi trylikos metų būti puikiu šachmatininku ir, galimas daiktas, įveikti didmeistrį. Tačiau tokio amžiaus neįmanoma būti puikiu bridžo žaidėju. Žaidimo rezultatas priklausąs nuo charakterio. Jūsų ir jūsų priešininko charakterio. Privalu turėti galvoje priešininko charakterį. Išminavimas — tai savotiškas bridžas. Žaidžiama dviese. Jūs turite priešininką. Jūs neturite partnerio. Kartais vietoj egzamino aš žaidžiu bridžą su kandidatais. Paprastai manoma, jog bomba — tai daiktas, mechaninis priešas. Bet privalu turėti galvoje, jog sukūrė ją žmogus.

Atsitrenkęs į žemę, bombos korpusas įskilo, ir pro plyšį Singhas matė viduje sprogstamąjį užtaisą. Jauste jautė, jog kažkas jį stebi, bet įsakė sau negalvoti, kas tai: lordas Safolkas ar įtaiso išradėjas. Nuo dirbtinės šviesos jis atsigavo. Apėjo bombą, apžiūrinėdamas ją iš visų pusių. Norint išimti detonatorių, reikėjo atidaryti pagrindinį lizdą ir ištraukti užtaisą. Jis atsegė kuprinę ir nuo korpuso galo veržlėrakčiu atsargiai atsuko dangtelį. Pažvelgęs į vidų, pamatė, jog detonatorius atšokęs: bombai atsitrenkus į žemę, nutrūko privirinta dalis. Jis dar nebuvo tikras, ar tai į gera, ar į bloga. Visa bėda, jog jis nežinojo, ar mechanizmas jau veikia. Atsiklaupęs ir palinkęs į priekį, jis džiaugėsi esąs vienas, vėl patekęs į tokias aplinkybes, kai privalu viską spręsti pačiam. Pasukti į kairę ar į dešinę. Nukirpti tai ar tatai. Bet jautėsi pavargęs, ir viduje vis dar virė pyktis.

Jis nenumanė, kiek turi laiko. Gaišti buvo pavojinga. Tvirtai suspaudęs bombos smaigalį batais, išplėšė detonatoriaus lizdą drauge su laidais. Ir tuoj ėmė virpėti visu kūnu. Padaryta. Bomba visiškai nebepavojinga. Jis padėjo ant žolės detonatorių su mazgu laidų, skaisčiai žėrinčių prožektorių šviesoje.

Paskui nutempė bombą prie sunkvežimio, stovinčio už pusšimčio metrų. Dabar vyrai galėjo išimti sprogstamąjį užtaisą. Jam ten bestovint, už ketvirčio mylios sprogo trečia bomba, nuplieksdama dangų tokiu tvyksniu, jog prožektorių šviesos, ir tos nublanko, pasirodė silpnos, žmogiškos.