Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Karininkas padavė jam puodelį gėrimo, kliūstelėjęs truputį alkoholio. Jis įkvėpė gėrimo garų ir vienas grįžo atgal prie detonatoriaus.

Dabar jau nebegrėsė rimtas pavojus. Jeigu jis apsiriktų, silpnas sprogimas nutrauktų jam ranką. Bet jis nežūtų, nebent jei laikytų ranką ant krūtinės. Dabar reikėjo įminti tik vieną, labai paprastą mįslę. Detonatorius. Nauja „klasta“, paslėpta bomboje.

Jis turėjo išnarplioti tą laidų mazgą ir sudėti juos taip, kaip jie buvo sudėti anksčiau. Jis grįžo pas karininką ir paprašė to paties karšto gėrimo, kurio dar buvo likę termose. Paskui nuėjęs atgal atsisėdo prie detonatoriaus. Spėjo, kad buvo pirma ar pusė antros nakties, nes neturėjo laikrodžio. Gerą pusvalandį tyrinėjo jį per padidinamąjį stiklą, savotišką monoklį, pririštą prie atlapo. Prisikišęs pažiūrėjo, ar vario paviršiuje nėra kitų, gal teptuko paliktų pėdsakų. Nė vieno.

Vėliau po įtempto darbo jam būtinai reikės atsipalaiduoti. Vėliau, kai atmintyje knibždės begalė patirtų įvykių ir akimirkų, jam būtinai reikės ko nors panašaus į garsinį foną, kuris viską nuslopintų, tarsi palaidotų nebūtyje, jam sprendžiant kokį uždavinį. Vėliau bus radijas arba detektorinis imtuvas, visu garsu kriokianti muzika, sakytum įdervuotas brezentas, saugantis nuo liūčių.

Bet dabar jis tarytum matė kažką tolumoje, lyg žaibo atšvaitą debesyse. Hatsas, Moden ir Safolkas buvo žuvę, staiga virtę vien vardais. Jo žvilgsnis vėl įsmigo į detonatorių.

Mintimis jis apvertė sprogdiklio lizdą dugnu į viršų, logiškai svarstydamas kiekvieną galimybę. Paskui vėl padėjo ant šono. Išsuko padegamąjį įtaisą palinkęs priekin ir taip arti prikišęs ausį, jog girdėjo čirpiant varį. Nė menkiausio tiksėjimo. Įtaisas išsiėmė tyliai. Jis atsargiai atskyrė laikrodinio mechanizmo dalis nuo sprogdiklio ir padėjo ant žemės. Paėmė sprogdiklio lizdą ir dar sykį įdėmiai apžiūrėjo vidų. Nieko nepamatė. Buvo jau bededąs jį ant žolės, bet sudvejojo ir atsuko į šviesą. Nebūtų kilęs įtarimas, jeigu tas nebūtų pasirodęs sunkokas. Nebūtų net atkreipęs dėmesio į neįprastą sunkumą, jei nebūtų ieškojęs kokios klastos. Paprastai minuotojai tik įdėmiai apžiūri ir klausosi. Jis truputį palenkė lizdą, ir išslydo kažkas sunkaus. Tai buvo dar vienas sprogdiklio lizdas, visiškai atskiras įtaisas, niekais paverčiantis ankstesnį minuotojo darbą.

Jis ištraukė įtaisą ir pasuko kapsulę. Plykstelėjo žalsvas žybsnis, ir pasigirdo pokštelėjimas. Išvestas iš rikiuotės antras sprogdiklis. Singhas išėmė jį ir padėjo ant žolės šalia kitų dalių. Paskui nuėjo prie džipo.

— Ten buvo dar vienas sprogdiklis, — suniurzgė jis. — Laimė, kad man pasisekė išplėšti visus tuos lizdus. Paskambinkit į štabą ir sužinokit, ar nėra daugiau bombų.

Liepė kareiviams pasitraukti nuo džipo, pataisė išklibusią sėdynę ir paprašė nukreipti į ją prožektorius. Atvertė ją ir, atsinešęs įtaiso dalis, sudėjo jas per trisdešimt centimetrų vieną nuo kitos ant improvizuoto darbasuolio. Tik dabar pajuto, jog jam šalta. Iš burnos virto kamuoliai garo. Jis kilstelėjo galvą. Tolėliau kareiviai vis dar traukė iš bombos pagrindinio užtaiso sprogmenis. Greitai pabrėžė kelis žodžius ir padavė karininkui savo pastabas apie naują bombą. Dar nebuvo kaip reikiant visko perpratęs, bet jie bent šį tą žinosią.

Kai saulė įspįsta į kambarį, kur dega ugnis, liepsna nublanksta. Jis žavėjosi lordu Safolku ir jo neįprastu mokymo metodu. Lordui žuvus, viskas priklausė nuo Singho, — vadinasi, dabar Singhas turėjo rūpintis visomis tos rūšies bombomis, nukritusiomis į Londoną. Jo pečius staiga prislėgė atsakomybė, ta pati atsakomybė, kuri, jo galva, sudarė lordo Safolko charakterio esmę. To budrumo dėka vėliau išlavėjo vidinis poreikis susikaupti, nuo visko atsitverti dirbant prie bombos. Jis buvo iš tų, kuriems nerūpi galios scenografija. Jam buvo svetima kurti planus ir atsajai svarstyti. Buvo linkęs veikiau apžiūrėti vietovę ir spręsti, ką reikia daryti.

Galutinai suvokęs, jog lordas Safolkas žuvo, jis baigė skirtą darbą ir vėl tapo bevardžio kariuomenės mechanizmo sraigteliu. Atsidūrė Makdonalde, karo laive, gabenančiame Italijos frontan šimtinę pionierių. Ten jie buvo siunčiami ne tik dirbti prie bombų ir minų, bet ir statyti tiltų, valyti griuvėsių ar skinti kelių šarvuočiams. Ten jis dingo iki karo pabaigos. Retas kuris prisimindavo sikhą, kadaise buvusį lordo Safolko būryje. Po vienerių metų skyrius išsisklaidė ir išdilo iš atminties. Leitenantas Blekleris vienintelis pasižymėjo ir gavo aukštesnį laipsnį.

Tačiau tą vakarą, važiuodamas per Luišemą ir Blekhitą į Eritą, Singhas suvokė, jog iš visų pionierių jis vienintelis geriausiai perprato lordo Safolko mokslą. Tikėtasi, jog jis užims lordo vietą.

Jam dar tebesėdint džipe, pasigirdo švilpimas — signalas gesinti prožektorius. Po trisdešimties sekundžių vietoj metalinės šviesos užpakaly sunkvežimio užsidegė fosforiniai deglai. Dar vienas antskrydis. Tas ne itin ryškias šviesas galėjai užgesinti vos išgirdęs lėktuvų gausmą. Jis atsisėdo ant tuščio benzino bako prieš tris įtaisus, išimtus iš ketvirčio tonos bombos. Po tylos, viešpatavusios šviečiant prožektoriams, fosforiniai deglai, rodos, šnypštė be galo garsiai.

Jis sėdėjo įsitempęs, laukdamas pasigirstant spragsėjimo. Kiti vyrai tyliai stoviniavo už pusšimčio žingsnių. Jis žinojo, kad dabar jis — karalius, marionečių šankintojas, kad gali pareikalauti ko tik nori, kibiro smėlio ar vaisių pyrago, kad tie vyrai, kurie laisvu nuo tarnybos metu pustuščiame bare nebūtų nė pagalvoję jo užkalbinti, dabar patenkintų menkiausią jo pageidavimą. Štai kas atrodė keista. Lyg būtų vilkėjęs be galo duksliu drabužiu ilgomis, iki žemės nutįsusiomis rankovėmis, kuriuo galima apsisupti kelis kartus. Ne, tai jam nepatiko. Jis buvo pratęs nelįsti į akis. Anglijoje, kilnojamas iš vienų kareivinių į kitas, jis laikėsi nuošaly ir galop pamėgo tokį gyvenimo būdą. Tas savarankiškumas ir uždarumas, kuriuos vėliau įžiūrėjo Hana, radosi ne Italijos fronte ir ne vien todėl, jog jis tarnavo pionierium. Veikiau todėl, jog buvo bevardis kitos rasės atstovas, neregimo pasaulio dalis. Per ilga išsiugdęs vidinę savigynos sistemą, jis pasitikėjo tik tais, kurie buvo jam draugiški. Tačiau tą naktį Erite jis suvokė, jog sugeba tampyti virveles, veikdamas tuos, kurie neturi jo ypatingo talento.

Po kelių mėnesių jis ištrūko Italijon, kuprinėje paslėpęs savo mokytojo šešėlį, kaip buvo matęs hipodrome darant berniuką žaliais drabužiais, kai per Kalėdas buvo pirmąsyk gavęs leidimą į miestą. Lordas Safolkas ir panelė Moden pasiūlė jam drauge eiti į teatrą pažiūrėti kokios nors anglų pjesės. Jis pasirinko „Piterį Peną“, ir jie sutiko netardami nė žodžio, kartu žiūrėjo spektaklį, sausakimšoje salėje spiegiant vaikams. Tokie prisiminimai vaidenosi jam su Hana begulint palapinėje, netoli miestelio, išsimėčiusio Italijos kalvose.

Atskleisti praeitį ar vieną kitą savo būdo bruožą, jo akimis žiūrint, būtų buvę labai negražu. Lygiai kaip jis niekad nebūtų išdrįsęs jos paklausti, kas iš tikrųjų ją paskatino jį pamilti. Jį traukė prie jos ta pati meilės galia, siejusi su anais trim keistais anglais, kurie valgė su juo prie vieno stalo, matė jį žavintis, kvatojant ir stebintis, kai berniukas žaliais drabužiais išskėtė rankas ir nuskrido tamson, tvyrančion virš scenos, visų tų stebuklų mokyti mergaitės, abiem kojomis tvirtai stovinčios ant žemės.

Erite, tamsoje mirgant fosforiniams deglams, jis nutraukdavo darbą kiekvieną kartą, kai išgirsdavo riaumojant lėktuvus. Tuomet vyrai gesindavo deglus, vieną po kito kišdami į kibirus su smėliu. Sėdėdamas gaudžioje tamsoje, jis arčiau prisitraukdavo sėdynę ir, prisikišęs prie pat tiksinčių mechanizmų, skaičiuodavo įtaisų tvinksnius, virš galvos kaukiant vokiečių lėktuvams.