Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Tuomet nutiko tai, ko jis tikėjosi. Lygiai po valandos mechanizmas suveikė, ir kapsulė sprogo. Išmontuojant pagrindinį sprogdiklį, suveikia nematomas daužiklis, kuris sudirgina kitą, slaptą sprogdiklį. Tas detonuoja po šešiasdešimties minučių, ir bomba — minuotojo įsitikinimu, nebepavojinga — sprogsta.

Atradus naują įtaisą, turėjo iš esmės keistis sąjungininkų metodai, naudojami ardant bombas. Dabar būta grėsmės, jog kiekviena uždelsto veikimo bomba turi antrą sprogdiklį. Pionieriai jau negalėjo tik išimti sprogdiklį. Reikėjo dirbti prie bombų, neliečiant detonatoriaus. Tada, šviečiant prožektoriams, Singhas skubėdamas iš pražūtingų spąstų išplėšė antrą sprogdiklį kaltine galvute. Vėliau, antskrydžio metu, tamsoje žybčiojant fosforiniams sprogimų blyksniams, pamatė žalsvą žaibą storumo sulig ranka. Lygiai po valandos. Tik atsitiktinai liko gyvas. Jis vėl priėjo prie karininko ir tarė: „Man reikia išbandyti dar vieną sprogdiklį. Noriu būti tikras“.

Jie iš naujo uždegė aplink deglus. Tamsoje vėl atsivėrė šviesos ratas. Tą naktį jis dar dvi valandas bandė kitus sprogdiklius. Išvada pasitvirtino: sprogimas įvyko po šešiasdešimties minučių.

Jis praleido Erite beveik visą naktį. Rytą atsibudo jau Londone. Neprisiminė, kaip grįžo atgal. Atsikėlęs nuėjo prie stalo ir apmetė bombos apribus, nupiešė lizdus, sprogdiklius, visą ZVS-40 korpusą nuo sprogdiklio iki žiedų. Paskui pribraižė linijų, nurodydamas visas įmanomas vietas, į kurias pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį minuotojai, dirbdami prie bombų. Kiekviena strėlė buvo nubrėžta tiksliai, pastabos surašytos aiškiai, kaip jis ir buvo mokomas.

Tai, ką jis suprato tą naktį, buvo tiesa. Tik atsitiktinai liko gyvas. Tokios bombos neįmanoma apdoroti vietoje, nesukeliant sprogimo. Jis švariai nupiešė ir surašė viską, ką žinojo, dideliame popieriaus lakšte. Apačioje pridėjo: Nubraižyta lordo Safolko pageidavimu jo mokinio leitenanto Kirpalo Singho 1941 m. g egužės 10 dieną .

Žuvus lordui Safolkui, jis dirbo iš paskutiniųjų, kaip išprotėjęs. Bombos kito akimoju: nauja technologija, nauji įtaisai. Jis gyveno Ridžents Parko kareivinėse drauge su leitenantu Blekleriu ir kitais trim specialistais, ieškojo sprendimų, braižė kiekvienos naujos bombos schemas.

Po dviejų savaičių darbo mokslinių tyrimų valdyba pagaliau priėjo išvadą. Reikėjo pamiršti sprogdiklį. Pamiršti tai, kas ligi tol buvo laikoma pagrindiniu principu: „Išimti sprogdiklį“. Nuostabu. Karininkai kvatojo, plojo katučių, sveikino vienas kitą prie pietų stalo. Kito sprendimo jie dar neturėjo, bet iš esmės žinojo, kad teoriškai sako tiesą. Uždavinio neišspręsi vienu matu. Tokia buvo leitenanto Bleklerio nuomonė. „Jei esi viename kambaryje su uždaviniu, nesikreipk į jį“. Ekspromtas. Vėliau Singhas pateikė išvadą savais žodžiais: „Vadinasi, nekišk nagų prie sprogdiklio“.

Jiems priėjus tą išvadą, po savaitės kažkas rado sprendimą. Sterilizavimas garais. Bombos korpuse išgręžiama skylė, ir, leidžiant garus, pagrindinis sprogalas virsta emulsija ir išteka lauk. Taigi tuo tarpu uždavinys buvo išspręstas. Tačiau Singhas tuo metu jau plaukė Italijon.

— Bombos šone visada būna kas nors pakraigliota geltona kreida. Esat pastebėjusi? Lygiai taip geltona kreida mums buvo pakraigliota ant šono, kai stovėjom išrikiuoti eilėn Lahoro kareivinių kieme.

Eilė šliaužė iš gatvės į polikliniką, o iš ten ėjome į kiemą stoti kariuomenėn. Rašėmės savanoriais. Naudodamasis instrumentais, gydytojas priimdavo arba atmesdavo mūsų kūnus, pirštais spaudydavo kaklą. Iš detolo traukdavo pincetą nudrėksti skiautelei odos.

Priimtieji grūdosi kieme. Ant mūsų kūnų geltona kreida buvo užrašyti šifruoti apžiūros rezultatai. Vėliau, mums bestovint eilėje, indas karininkas po trumpo pokalbio pribraižė dar daugiau ženklų po kaklu pakabintoje grifelinėje lentelėje. Svoris, amžius, karinė apygarda, išsilavinimas, dantų duomenys, tinkamiausias dalinys.

Aš nesijaučiau įžeistas. Esu tikras, jog brolis būtų įsižeidęs ir, netverdamas pykčiu, nuėjęs prie šulinio, ištraukęs kibirą vandens ir nusiplovęs visus tuos ženklus. Aš buvau kitoks. Nors jį mylėjau. Žavėjausi juo. Viena savo prigimties dalimi matydavau visa ko priežastį. Mokykloje būdavau rimto ir pavyzdingo elgesio, kurį jis, šaipydamasis iš manęs, mėgdžiodavo. Įspėjai, žinoma, buvau toli gražu ne toks rimtas kaip jis, tik nepakenčiau priešgyniauti. Tačiau niekas negalėdavo man uždrausti elgtis kaip tinkamam ir daryti ką tik noriu. Dar visai jaunas aptikau nepastebimą erdę, kuri atsiveria trokštantiems romaus gyvenimo. Nesiginčydavau su policininku, kai tas sakydavo, jog man nevalia dviračiu važiuoti tvirtovėn per kokį tiltą ar pro tokius vartus. Stovėdavau vietoje nejudėdamas, kol pasidarydavau nematomas. Ir tada įsmukdavau. Kaip svirplys. Kaip paslėptas puodelis vandens. Štai ko mane išmokė brolio vieši kivirčai.

Ir vis dėlto brolis, mano akimis, buvo šeimos didvyris. Aš sekiau jo kurstytojišką veiklą. Matydavau, koks jis išsekęs po kiekvieno protesto, kaip įsitempia jo kūnas, atsiliepdamas į neteisybę ar potvarkį. Jis sulaužė šeimos tradiciją atsisakydamas — kaip priklauso vyriausiajam sūnui — tarnauti kariuomenėje. Maištaudavo kiekviena proga, kai viršų imdavo anglai. Jie tampė jį po kalėjimus. Iš pradžių uždarė į Lahoro centrinį kalėjimą. Vėliau į Jatnagaro kalėjimą. Naktį jis gulėdavo aukštielninkas ant gulto, iškėlęs sugipsuotą ranką, kurią sulaužė draugai norėdami jį apsaugoti, kad sutrukdytų jam bėgti iš kalėjimo. Kalėjime jis pasidarė romus ir apgaulus. Visiškai panašus į mane. Nė kiek neįsižeidė sužinojęs, jog vietoj jo užsirašiau į kariuomenę, jog nebebūsiu gydytojas, tik nusijuokė ir per tėvą perdavė man žinią, patardamas saugotis. Niekada nebekariausiąs nei prieš mane, nei prieš mano planus. Jis buvo įsitikinęs, jog aš turįs gerą savisaugos instinktą, sugebąs užsiglausti saugiame kamputyje ir tūnoti.

Jis kalba su Hana sėdėdamas virtuvėje ant suolo. Įlekia Karavadžas, užsimetęs ant pečių ryšulį storų virvių. Tai man žinot, atsikerta klausiamas, ką ketinąs daryti. Ir šauna pro duris, virvėmis velkinas.

— Tave šaukia anglas ligonis, vyre.

— Gerai, vyre, — indišku akcentu atsiliepia pionierius į Karavadžo tariamą velsišką tarimą ir vienu šuoliu nušoka nuo suolo.

— Mano tėvas turėjo paukščiuką, regis, čiurlį, ir visad laikydavo jį greta. Negalėjo be jo gyventi kaip be akinių ar stiklinės vandens per pietus. Namuose, netgi eidamas į miegamąjį, nešdavosi paukščiuką su savimi. Kai važiuodavo į darbą, narvelis kabodavo pakabintas ant dviračio vairo.

— Tavo tėvas gyvas?

— Taip, man regis. Jau senokai nesu gavęs laiškų. O brolis tikriausiai kalėjime.

Vienas prisiminimas jam neina iš galvos. Jis baltajame arklyje. Jam karšta toje kreidinėje kalvoje, baltose dulkėse, sūkuriuojančiose aplink. Jis dirba prie palyginti paprasto įtaiso, bet pirmąsyk dirba vienas. Atsisėdusi šlaite, dvidešimt metrų aukščiau, panelė Moden užsirašinėja visus jo veiksmus. Jis žino, jog apačioje, kitapus slėnio, lordas Safolkas stebi jį pro žiūronus.

Jis dirba iš lėto. Kreidos dulkės nugula ant rankų ir prietaisų, ir jis turi nupūsti jas nuo sprogdiklio galvutės ir laidų, kad galėtų įžiūrėti detales. Su munduru jam karšta. Jis tolydžio šluostosi prakaituojančias rankas į marškinių apačią. Ant krūtinės gausybė kišenių, jose pilna įvairiausių detalių. Jis pavargęs, dirba iš lėto, keliskart tikrina kiekvieną dalyką. Staiga išgirsta panelės Moden balsą: