Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Kipai!

— Taip.

— Luktelėkit, lipu žemyn.

— Geriau neliptumėt, panele Moden.

— Na jau ne!

Jis užsisagsto visas kišenes ir brezento skiaute uždengia bombą. Panelė Moden nerangiai nusirabždina nuo balto arklio, atsisėda šalia jo ir atsega savo kuprinę. Odekolonu apšlaksto nėriniuotą nosinaitę ir paduoda jam.

— Nusišluostykit veidą. Lordas Safolkas visad taip atsigaivina.

Jis neryžtingai ima nosinaitę, šluostosi kaktą, kaklą, riešus, kaip ji kad patarė. Ji atsuka termoso dangtelį ir įpila abiems truputį arbatos. Iš vaškuoto popieriaus išvynioja kelis gabalėlius pyrago.

Atrodo, kad ji nėmaž neskuba grįžti atgal, pasijausti saugiai. Būtų negražu jai priminti, kad jau laikas kopti aukštyn. Lyg niekur nieko ji kalba apie tą bjaurų karštį, pasakoja, jog mieste pagaliau išnuomoję kiekvienam po kambarį su vonia. Štai kuo reikią džiaugtis... Paskui pradeda padrikai pasakoti, kaip pirmąsyk susitikusi lordą Safolką. Nė žodžio apie šalia riogsančią bombą. Jis buvo pernelyg sulėtinęs tempą, dirbo nelyginant žmogus, kuris apsnūdęs keliskart skaito tą pačią pastraipą, stengdamasis susieti sakinius vienus su kitais. Ji padėjo jam išsikapstyti iš aklavietės. Susideda viską kuprinėn, paploja jam per dešinį petį ir grįžta savo vieton ant kalvos, aukščiau Vestberio arklio. Palieka jam saulės akinius, bet jis padeda juos į šalį — su jais neaiškiai matyti. Paskui vėl imasi darbo. Odekolono kvapas. Prisiminė užuodęs jį vaikystėje. Jis karščiavęs, ir kažkas odekolonu įtrynęs jam kūną.

VIII Šventoji giria

Kipas grįžta iš lauko, kur kasinėjo, kairę ranką laiko atkišęs priekin, lyg būtų išsinarinęs.

Eina pro Hanos sode stypsančią kaliausę, krucifiksą su parištomis tuščiomis skardinėmis, ir kopia į kalvą vilos link. Kita ranka dengia kairę, priekin atkištąją, lyg nuo vėjo saugodamas žvakės liepsnelę. Hana pasitinka jį terasoje, jis ima jos ranką ir prisitraukia artyn. Boružė, sukanti ratus jo mažylio piršto nagu, mikliai persikrausto Hanai ant riešo.

Ji grįžta į vidų. Dabar ji laiko atkišusi ranką. Pereina virtuvę ir laiptais kopia į viršų.

Jai įeinant, ligonis atsigręžia. Ranka, kuria ropinėja boružė, ji paliečia jo koją. Boružė peršoka ant tamsios odos. Lenkdamasi baltos paklodės okeano, ji leidžiasi ilgon kelionėn į tolimiausius jo kūno pakraščius, skaisčiai raudonas taškelis bazaltinio kūno dugne.

Sprogdiklis sklendžia bibliotekoje: išgirdęs koridoriuje džiaugsmingai suklinkant Haną, Karavadžas alkūne nubloškia jį nuo stalo. Jam dar nenukritus ant grindų, Kipas puola po juo ir jį pagauna.

Karavadžas mato, kaip jaunuolis staigiai išpučia visą orą iš plaučių.

Taria sau, jog tas išgelbėjo jam gyvybę.

Laikydamas sprogdiklį rankose, Kipas prapliumpa juoktis — išgaravo ankstesnis varžymasis vyresnio žmogaus.

Karavadžas niekad to nepamirš. Visada jį prisimins netgi tuo atveju, jeigu turės išvykti ir niekad jo nebematyti. Po daugelio metų Toronto gatvėje Karavadžas išlips iš taksi, atidarys dureles indui, lipančiam į vidų, ir pagalvos apie Kipą.

Pionierius pratrūksta kvatoti, ir jo juokas ritasi ligi Karavadžo veido, ligi pat lubų.

— Apie sarongus išmanau kuo puikiausiai. — Kalbėdamas Karavadžas mostelėja ranka Kipo ir Hanos pusėn. — Toronto rytiniame pakrašty turėjau progą susipažint su indais. Įsibroviau apvogt vieno namo, o pasirodė, kad jis priklauso indų šeimynai. Užklupau juos lovose bemiegant su tais drabužiais, sarongais, ir labai nustebau. Ilgai šnekėjom apie tai, ir galiausiai jie įkalbėjo mane pasimatuoti sarongą. Nusirengiau, ir, kai jau buvau besimatuojąs, visi šoko ant manęs ir vaikėsi pusnuogį kiaurą naktį.

— Ar tai tikras atsitikimas? — išsišiepė Hana.

— Vienas iš daugelio!

Hana pernelyg gerai jį pažinojo, kad juo patikėtų. Bent iš dalies. Beplėšikaudamas Karavadžas amžinai įsiveldavo į tokias istorijas. Per Kalėdas įsilaužęs į namus, negalėdavo pakęsti, kad atverstas ne tas Advento kalendoriaus lapelis. Dažnai įsileisdavo į šnekas su namuose paliktais gyvūnėliais, aptardavo, kokie patiekalai gardžiausi, dosniai juos vaišindavo, todėl tie nepaprastai džiaugdavosi pamatę jį grįžtant į nusikaltimo vietą.

Užsimerkusi ji eina pro bibliotekos lentynas. Ima pirmą pasitaikiusią knygą. Aptikusi tuščią lapą tarp dviejų poezijos rinkinio dalių, ima rašyti.

Jis sako, jog Lahoras — senovės miestas. Palyginti su Lahoru, Londonas esąs visai nesenas. Aš sakau:“ Tai va, aš atvykau iš šalies, kuri senumu neprilygsta net Londonui Jis sako, jog jie visada žinoję, kaip gaminti paraką. Jau septynioliktame amžiuje rūmų dailininkai piešdavę fejerverkus.

Jis nedidelis, ne ką aukštesnis už mane. Jo šypsena tokia šilta, jog gali sužavėti bet ką. Niekad nedemonstruoja savo blogųjų savybių. Anglas sako, jog jis — vienas tų šventųjų karių. Bet jis turi savitą humoro jausmą ir būna labiau padūkęs, nei galėtum įsivaizduoti. Prisimink: „Įjungsiu jį iš naujo rytoj rytą“. Čia tai bent!

Jis sako, jog Lahore yra trylika vartų, ir kiekvieni pavadinti pagerbiant kokį šventąjį ar imperatorių, ar vietovę, kur pro juos einama.

Žodis bungalow kilęs iš bengalų kalbos.

Ketvirtą valandą popiet jie virvėmis nuleido Kipą į duobę, dumblinas vanduo apsėmė juosmenį ir jis visu kūnu prisiplojo prie „Essau“ bombos. Nuo kraštinio sparnelio ji buvo trijų metrų aukščio, nosimi įsmigusi žemėn prie jo kojų. Jis stovėjo rudame vandenyje apžergęs metalinį korpusą, daugmaž kaip buvo matęs darant kareivius su moterimis karinės bazės šokių aikštelės užkampiuose. Kai rankos pavargdavo, jis atsiremdavo į medinius skersinius, sukaltus sulig pečiais, kad ant jo nevirstų dumblas. Prieš jam ateinant, pionieriai iškasė duobę ir jos sienas apkalė lentomis. 1941-aisiais pasirodė „Essau“ bombos su naujais Y formos sprogdikliais. Tai buvo jo antra bomba.

Per parengiamuosius susirinkimus buvo nutarta, jog nukenksminti sprogdiklį įmanoma tik jį imunizuojant. Tai buvo milžiniška bomba stručio poza. Jis basas ir jau pamažu klimpo į molį, neturėdamas, į ką atsiremti šaltame vandenyje. Batų neavėjo, nes tie būtų įstrigę molyje ir vėliau, traukiant jį aukštyn, pirmąsyk timptelėjus būtų lūžę jam blauzdikauliai.

Jis priglaudė kairįjį skruostą prie metalinio korpuso, stengdamasis save įtikinti, jog aplink šilta, ir sutelkdamas dėmesį į saulės spindulį, šešių metrų gylio duobėje kaitinantį jam sprandą. Tai, ką jis globstė rankomis, galėjo sprogti kiekvieną akimirką, vos suvirpėjus reversoriui, vos įsižiebus kibirkščiai. Nei burtai, nei rentgeno spinduliai negalėjo pasakyti, kada trūks mažytė kapsulė, kada nustos virpėjęs toks laidas. Tie mažyčiai mechaniniai semaforai buvo lyg širdies tvinksniai ar infarktas, trenkiantis žmogų, lyg niekur nieko prieš jus einantį skersai gatvės.

Kokiame mieste jis buvo? Net nesugeba prisiminti. Išgirdęs balsą, pakėlė akis. Hardis virve leido kuprinę su padaryne, ir, jai supantis prieš akis, Kipas kišosi į munduro kišenes visokius gnybtus ir įrankius. Jis niūniavo dainelę, kurią Hardis dainavo, džipu važiuodamas į įvykio vietą.

Sargyba keičias Bekingemo rumuos,

Kristoferis Robinas su Alisa nudūmė...

Jis nušluostė sprogdiklio galvutę ir ėmė iš molio minkyti aplink ją lyg taurę. Paskui pradūrė skylę ir įpylė taurėn skysto deguonies. Lipnia juostele tvirtai priklijavo indą prie metalo. Dabar reikėjo vėl laukti.