Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Buvo antra valanda nakties.

Jie įėjo į vilą pro skirtingas duris: Hana – pro koplyčią, trisdešimt šešių laiptelių papėdėje, jis — iš kiemo šiaurės pusėje. Atsidūręs viduje, jis nusisegė laikrodį ir įkišo į nišą, kur stovėjo šventojo statulėlė. Šios vilos-ligoninės globėjas. Hanai nepatiko jo šviečiantis ciferblatas. Jis buvo be batų, tik vienomis kelnaitėmis. Žibintuvėlis, prisegtas prie rankos, buvo užgesintas. Nieko daugiau neturėjo. Valandėlę stovėjo tamsoje, liesas vaikinas, tamsus tiurbanas, ant nuogo riešo pakibusi tom. Atsikolė į vestibiulio kampą, tiesus kaip ietis.

Paskui tyliai įsmuko į oranžeriją. Įėjo virtuvėn ir iškart pajuto tamsoje šunį, pagavo jį ir virve pririšo prie stalo. Nuo virtuvės lentynos paėmė skardinę kondensuoto pieno ir grįžo į stiklinę patalpą, oranžeriją. Ranka perbraukęs per durų apačią, užčiuopė du įremtus mietelius. Įėjo ir, prieš uždarydamas duris, kyštelėjo ranką atgal — mieteliais vėl parėmė duris. Tam atvejui, jeigu ji būtų pastebėjusi... Paskui nusileido į šulinį. Žinojo, kad maždaug per metrą nuo paviršiaus ten yra tvirta skersinė lenta. Užvožė virš galvos dangtį ir susigūžė tardamasis, jog Hana jo ieško arba pati slapstosi. Ir įniko iš skardinės čiulpti kondensuotą pieną.

Ji įtarė, jog jis gali iškrėsti ką nors panašaus. Įėjusi į biblioteką, uždegė prisegtą prie rankos žibintuvėlį ir nutykino palei lentynas, prikrautas knygų nuo jos kulkšnų iki nematomo viršaus. Durys buvo uždarytos, tad iš koridoriaus šviesos nebuvo matyti. Tik iš lauko galėjai pastebėti atšvaitus pro stiklines duris. Ji stabčiojo kas keli žingsniai, tarp gausybės itališkų knygų ieškodama geros angliškos, kad galėtų ją padovanoti ligoniui anglui. Ilgainiui ji pamėgo tas knygas italų meistrų įrištomis nugarėlėmis, puošniais priešlapiais, šilkiniu popierium uždengtomis spalvotomis iliustracijomis, drobės aptaisais, jų kvapą ir net braškėjimą, pasigirstantį per staigiai verčiant lapus, lyg lūžtant neregimai eilei smulkių kauliukų. Ji stabtelėjo dar sykį. „Parmos vienuolynas“.

Jei kada nors baigsis mano bėdos, — tarė jis Klelijai, — važiuosiu į Parmą pažiūrėti tų nuostabių paveikslų, ir tuomet jūs teiksitės prisiminti šitą vardą: Fabricijas dėl Dongas.

Karavadžas gulėjo ant kilimo kitame bibliotekos gale. Žiūrint iš tamsos, jam dingojos, jog kairė Hanos ranka yra gryno fosforo: ji švietė knygas, rusvais atšvaitais margino jos tamsius plaukus, degė suknelės kartūno ir petį dengiančios pūstos rankovės dugne.

Jis išlipo iš šulinio.

Paskui daugmaž metro skersmens šviesos ratas aplink jos ranką išsiplėtė ir pranyko juodumoje, ir Karavadžui pasirodė, kad tarp jųdviejų atsivėrė tamsos slėnis. Ji pasikišo po dešine ranka knygą rudais aptaisais. Jai tolstant, šviesa sliuogė knygų nugarėlėmis, vieną po kitos akimirką išplėšdama iš nebūties.

Ji atėjo į metus. Ir dabar jis ją mylėjo labiau negu tada, kai geriau ją suprato, kai ji buvo tėvų atvaizdas. Dabar ji buvo tokia, kokia norėjo būti. Jis žinojo, kad, susidūręs su ja gatvėje, kur nors Europoje, būtų pagalvojęs, jog ji tarytum kažkur matyta, bet nebūtų jos pažinęs. Tą vakarą, kai pirmąsyk atėjo į vilą, jis nuslėpė nuostabą. Asketiškas Hanos veidas, šaltas iš pirmo žvilgsnio, buvo savito giedrumo. Jis suprato, jog per paskutinius du mėnesius jis pats pasidarė toks, kokia ji tapo. Sunkiai galėjo patikėti, kad jam malonu matyti tokį jos pasikeitimą. Prieš kelerius metus jis bandė įsivaizduoti, kokia jis bus suaugusi, bet prasimanė moterį, apdovanotą jo bendruomenės žmonėms būdingais bruožais. Ne šitą nuostabią nepažįstamąją, kurią būtų galėjęs mylėti juo stipriau, nes pats nebuvo niekojai įdiegęs.

Išsitiesusi ant sofos, ji atsuko lempą į save, kad galėtų skaityti, ir įgulė į knygą. Vienu tarpu kilstelėjo galvą, pasiklausė ir skubiai užgesino šviesą.

Ar ji jautė, kad jis yra kambaryje? Karavadžas susivokė, jog per garsiai šnopuoja, jog jam sunku kvėpuoti lygiai, vienodai. Šviesa vėl plykstelėjo ir užgeso.

Staiga tarytum visas kambarys sujudo aplink Karavadžą. Jis girdėjo brazdant iš visų pusių, stebėdamasis, jog niekas jo neliečia. Kambaryje buvo vaikinas. Karavadžas žengė prie sofos, atkišo ranką priekin, prie Hanos. Jos nebebuvo. Tuo metu, kai jis atsitiesė, kažkas apglėbė jam kaklą, suspaudė ir patraukė atgal. Ryški šviesa tvykstelėjo į akis, ir jiedu dusdami virto ant grindų. Ranka su žibintuvėliu vis dar spaudė jam gerklę. Šviesoje pasirodė nuoga koja, šmėkštelėjo Karavadžui prieš akis ir primynė kaklą šalia tysančiam vaikinui. Užsidegė dar vienas žibintuvėlis.

— Nepaspruksi. Nepaspruksi.

Abu vyrai žvelgė nuo grindų į tamsų Hanos siluetą virš šviesos rato. Ji dainavo: „ Nepaspruksi. Nepaspruksi. Karavadžas padėjo: jis švokščia kvėpuodamas! Žinojau, kad jis čia. Jis buvo mano jaukas“.

Ji dar stipriau primynė vaikinui kaklą.

— Pasiduok! Prisipažink, kad pralaimėjai.

Karavadžas ėmė drebėti vaikino smaugiamas, visas pasruvęs prakaitu, nepajėgdamas grumtis. Abu žibintai švietė jam tiesiai į veidą. Reikėjo pašokti, kad ir ropomis bėgti nuo to siaubo. Prisipažink . Jauna moteris kvatojo. Jis prislopino balsą prieš prabildamas, tačiau jie veik nesiklausė, to nuotykio įaudrinti. Jis pagaliau ištrūko iš silpstančių vaikino gniaužtų ir, netardamas nė žodžio, išėjo iš kambario.

Jiedu radosi tamsoje. „Kur tu?“ — klausia ji. Ir greit pasitraukia. Jis atsistoja taip, kad ji atsitrenktų į jo krūtinę ir atsidurtų jo glėbyje. Ji uždeda ranką jam ant sprando, lūpomis priglunda prie jo lūpų. „Kondensuotas pienas! Kondensuotas pienas per varžybas!“ Ji priglaudžia lūpas prie jo kaklo, prakaito, ragauja tą vietą, kurią buvo primynusi basa koja. „Noriu tave matyti“. Jis uždega šviesą ir mato ją, dulkėmis apėjusį veidą, į kasą supintus plaukus, kad neprigertų prakaito. Plačią šypseną.

Jis kiša savo laibas rankas į jos dukslias rankoves, uždeda jai ant pečių. Jeigu ji atšlytų, jo rankos sektų iš paskos. Ji lošiasi, visu svoriu atsilenkia, tikra, kad jis nepaleis, tvirtai laikys rankomis, kad ji nesusitrenktų virsdama aukštielninka. Tuomet jis susiriečia, užverčia kojas, laikosi jos tik rankomis ir lūpomis, o visas kūnas — vabzdžio maldininko uodega. Žibintuvėlis tebėra prisegtas prie kairės rankos, nuogos ir aprasojusios prakaitu. Jos veidas atsiduria šviesos rate: ji bučiuoja, laižo, uosto Kipą. Jis šluostosi kaktą į jos drėgnus plaukus.

Staiga jis leidžiasi vaikščioti po biblioteką, pionieriaus žibintuvėlio šviesa švaistosi po kambarį, kurį visą savaitę jis tvarkė rankiodamas visokiausius sprogdiklius, kad niekam negrėstų pavojus. Lyg ta patalpa pagaliau būtų išsivadavusi nuo karo, vėl tapusi nebe veiksmų zona ar vietovė. Jis vaikščioja su žibintuvėliu, mosuodamas ranka, nutvieksdamas čia lubas, čia kvatojančios moters veidą, kai eina pro šalį. O ji, užsilipusi ant sofos atkaltės, žiūri iš viršaus į jo blizgantį liekną kūną. Eidamas pro šalį, jis mato, kaip ji pasilenkusi šluostosi rankas į suknelės apačią. „Nepaspruksi, nepaspruksi, — dainuoja ji. — Aš mohikane iš Danfort aveniu“.

Ji užšoka jam ant pečių, jos žibintuvėlio spindulys šliaužia aukštai sukrautų knygų nugarėlėmis. Mostaguoja rankomis, kai jis ima suktis vietoje, virsta priekin lyg negyva, įsikimba jam į šlaunis, rangydamasi išsmunka iš jo gniaužtų ir aukštielninka išsitiesia ant nudryžusio kilimo, vis dar skleidžiančio senų liūčių plėkus, ant dulkių ir nešvarumų, limpančių prie drėgnų rankų. Jis palinksta prie jos, ji siekia jo žibintuvėlio ir užgesina šviesą. „Laimėjau, tiesa?“ Įėjęs į biblioteką, jis dar nepasakė nė žodžio. Jis atsiliepia galvos mostu, kuris jai taip patinka, lyg linktelėja, lyg papurto galą nesutikdamas. Šviesa jį akina. Jis užgesina jos žibintuvėlį, idant jiedu abu būtų lygūs tamsoje.