Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Tą mėnesį jiedu gyvena drauge ir miega vienas šalia kito. Oficialus celibatas. Jie suvokia, jog meilė — tai dar nepasiekta civilizacija, dar nepažinta šalis. Meilė — tai nuomonė, kurią susidarai apie jį arba ją. Nenoriu, kad mane jodytum. Nenoriu tavęs jodyt. Nežinia, kaip jie tai perprato, būdami tokie jauni. Gal sužinojo iš Karavadžo, kuris vakarais pasakoja apie savo kartą, apie švelnumą, gimstantį kiekvienai mylimo žmogaus ląstelei tą dieną, kai supranti, jog jis mirtingas. Šiaip ar taip, mirties metas. Vaikino geismas užgesdavo tik kietai įmigus Hanos glėbyje, jos orgazmas priklausė daugiau nuo mėnulio fazių, nuo kūno įsitempimo nakties metu.

Kiekvieną vakarą jo smailių bruožų veidas glausdavosi prie jos šono. Nagais brėždama ratus ant jo nugaros, ji atgaivino jam seniai pamirštą malonumą būti kasomam. Vieną tų malonumų, kurių prieš daugelį metų jį išmokė ayah. Už visą palaimą ir ramybę, patirtą vaikystėje, Kipas buvo dėkingas jai, anaiptol ne motinai, kurią mylėjo, ne broliui ir ne tėvui, su kuriais žaidė. Kai ko nors išsigąsdavo ar negalėdavo užmigti, ayah įmindavo, ko jam reikia, užmigdydavo jį kasydama siaurą liesą nugarą. Ta artima prašalaitė, kilusi iš pietų Indijos, gyveno pas juos, padėdavo namų ruošoje, virdavo ir nešdavo į stalą, augino savo vaikus jų šeimos lizde, o dar anksčiau rūpinosi jo vyresniuoju broliu, veikiausiai geriau už pačius tėvus žinodama kiekvieno vaiko charakterį.

Tai buvo abipusė meilė. Paklaustas, ką labiausiai mylėjo, Kipas būtų pirmiausia paminėjęs auklę ir tik paskiau motiną. Jos rūpestinga meilė jam buvo svarbesnė už kraujo saitus ar fizinę meilę moteriai. Vėliau jis suprato, jog visą gyvenimą ieškojo tokios meilės už šeimos ribų. Platoniško artumo ar kartais lytinio suartėjimo su kokia svetima moterimi.

Tik sulaukęs tam tikro amžiaus, sugebėjo tai suvokti, paklausti save, ką iš tikrųjų labiausiai mylėjo.

Tik vieną kartą pajuto, kad ir jis gali suteikti jai paguodą, nors jau žinojo, kokią meilę jai puoselėja. Tą dieną, kai mirė motina, įsmuko į jos kambarėlį ir apkabino staiga susenusį jos kūną. Tyliai atsigulė šalia jos, gedinčios ankštame tarnaitės kambarėlyje, kur ji raudojo graudžiai ir drauge pagal visas apeigų taisykles. Žiūrėjo, kaip ji varvina ašaras į mažytę stiklinaitę, priglaudusi ją prie skruosto. Žinojo, kad nešis ją į laidotuves. Gulėjo prie jos sulinkusios nugaros, o kai ji pagaliau apsiramino, tik retkarčiais krūptelėdama visu kūnu, ėmė ją kasyti iš pradžių per sarį, paskui, jį praskleidęs, nuogą nugarą, — lygiai taip dabar Hana mėgavosi tuo švelnumo menu, kai jo nagai gremžė milijonus odos ląstelių ten, palapinėje, kur 1945-aisiais mažame kalvose išsimėčiusiame miestelyje susitiko jųdviejų žemynai.

IX Plaukikų grota

Buvau pažadėjęs jums papasakoti, kaip ateina meilė.

Jaunuolis, vardu Džefris Kliftonas, susitiko Oksforde bičiulį, kuris jam papasakojo, ką mes darome. Susisiekė su manim, rytojaus dieną vedė ir po dviejų savaičių su žmona išskrido į Kairą. Jų medaus mėnuo ėjo į pabaigą. Štai čia ir prasideda mūsų istorija.

Kai susitikau Keteriną, ji buvo ištekėjusi. Ištekėjusi moteris. Kliftonas išlipo iš lėktuvo, ir staiga, visai netikėtai — buvome numatę, jog ekspedicijoje dalyvaus jis vienas, — pasirodė ji. Chaki spalvos šortais, kaulėtais keliais. Tuo metu dėl dykumos ji iš proto kraustėsi. Kliftono jaunatvė man patiko labiau negu jaunos žmonos aistra. Jis buvo mūsų lakūnas, ryšininkas, žvalgas. Jis buvo Naujasis amžius, kuris skraido virš dykumos ir mėto pranešimus — ilgus spalvotus kaspinus, nurodydamas mums kelio kryptį. Dievino ją kaip ir visi mes. Keturi vyriškiai ir moteris su vyru, žodžių srautu išliejančiu medaus mėnesio džiaugsmą. Jiedu išskrido į Kairą, po mėnesio grįžo, ir beveik nieko nebuvo pasikeitę. Tiesa, ji atrodė truputį romesnė, bet jisai — vis toks pat jaunatviškas. Ji sėdėdavo ant benzino statinės palinkusi į priekį, pasidėjusi smakrą ant delnų, alkūnėmis įsirėmusi į kelius, įsmeigusi akis į vėjo plaikstomą brezentą, o Kliftonas giedodavo jai ditirambus. Bandėme jį nuo to atpratinti traukdami per dantį, bet niekas nedrįso tiesiai jam sakyti, kad surimtėtų, — tai būtų buvęs lyg kėsinimasis į jo prigimtį.

Po to mėnesio Kaire ji pasidarė nekalbi, skaitė įgulusi į knygas, užsidariusi savyje, tarytum būtų kas nutikę, tarytum ji būtų staiga perpratusi tą stebuklingą dalyką apie žmogaus prigimtį — kad ji galinti pasikeisti. Beje, ištekėjus už nuotykių ieškotojo, jai nebuvo reikalo bendrauti su visais kaip anksčiau. Ji stengėsi pažinti save. Sunku buvo į tai žiūrėti, juo labiau kad Kliftonas tiesiog nematė jos pastangų lavintis.

Ji skaitė viską apie dykumą. Galėjo kalbėti apie Uveinatą, apie dingusias oazes, buvo prisigraibsčiusi netgi tik specialistams įkertamų straipsnių.

Buvau penkiolika metų vyresnis, suprantat. Tokio amžiaus, kai tariausi esąs vienas tų ciniškų, bjaurių romanų personažų. Netikiu pastovumu, neblėstančia meile. Buvau penkiolika metų vyresnis. Bet ji buvo protingesnė. Troško permainų labiau, negu tikėjausi.

Kas atsitiko per jų atidėtą medaus mėnesį Nilo žiotyse, netoli Kairo, kad ji taip pasikeitė? Matėme juos kurį laiką, — jiedu atvyko dviem savaitėms praslinkus po vestuvių Češyre. Jis atsivežė jauną žmoną, nes negalėjo nei jos palikti, nei netesėti mums duoto žodžio. Medoksui ir man. Mudu būtume įsiutę. Štai kodėl jos kaulėti keliai tądien pasirodė iš lėktuvo. Tokia mūsų istorijos pradžia. Tokia situacija.

Kliftonas liaupsino jos rankų grožį, gurnelių dailumą. Vaizdingai piešė, kaip ji plaukioja. Pasakojo apie paskutinės mados bidė viešbučio kambaryje. Apie jos žvėrišką apetitą per pusryčius.

Į visa tai neatsiliepdavau nė žodžiu. Kartais nebent, jam kalbant, kilstelėdavau akis pagaudamas jaunos moters žvilgsnį, mano bežadės nevilties liudytoją, paskiau — jos santūrią šypseną. Gana ironišką. Buvau vyresnis už ją. Apsitrynęs žmogus, prieš dešimt metų pėsčiomis nukeliavęs iš Dakhlos oazės į Džilf Kebirą, nubraižęs Farafros žemėlapį, pažįstąs Kirenaikę ir ne kartą pasiklydęs Smėlio jūroje. Kai ji susipažino su manimi, jau buvau apklijuotas visomis tomis etiketėmis. Jai tereikėjo vos vos pasisukti, kad pamatytų Medoksą, aplipintą tokiomis pat etiketėmis. Tačiau, išskyrus Geografų draugiją, niekas daugiau nebuvo apie mus girdėjęs: mes buvome priešakinė sauga to kulto, su kuriuo ji netikėtai susidūrė, ir tik todėl, kad ištekėjo už Kliftono.

Žodžiams, kuriais vyras ją liaupsino, ji neteikė reikšmės. Bet aš esu tas žmogus, kurio gyvenime — keliautojo ir tyrinėtojo gyvenime — žodžiai turi ypatingą prasmę. Kaip ir gandai bei padavimai. Žemėlapiai. Raštais išmargintos puodų šukės. Švelnūs žodžiai. Dykumoje kartoti ką nors — tai šliūkštelėti vandens ant žemės. Šičia aidas lekia šimtus kilometrų.

Mūsų ekspedicija buvo per penkiasdešimt mylių nuo Uveinato. Mudu su Medoksu turėjome vykti žvalgybon, o Kliftonai su kitais — laukti mūsų sugrįžtant. Nebeturėdama ko skaityti, ji paprašė mane knygų. Turėjau tik žemėlapių. „O ta knyga, kur skaitot vakarais?“ — „Herodotas.

Norit?“ – „Vargu. Jei ten yra kas nors asmeniškai — „Ten susirašau savo pastabas. Įsiklijuoju iškarpų. Visad ją nešiojuos su savimi — „Atleiskit už įkyrumą“. — „Grįžęs parodysiu jums. Paprastai visad pasiimu ją išvykdamas kelionėn“.

Mudu kalbėjomės labai pagarbiai ir mandagiai. Paaiškinau, jog tai veikiau mano užrašai, ir ji atlyžo. Tad išvykau nieku gyvu nesijausdamas savanaudis. Padėkojau, kad ji tokia maloni ir supratinga. Kliftono nebuvo. Buvome vieni. Kai ji priėjo, kroviausi mantą savo palapinėje. Esu žmogus, atsisakęs didumos etiketo taisyklių, bet kartais man patinka geros manieros.