Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Mudu grįžome po savaitės. Išsiaiškinome daugelį dalykų, atskleidėme kai kurių sąsajų. Buvome geros nuotaikos. Stovykloje visi drauge atšventėme tą žygį. Kliftonas visad būdavo greitas rengti tokias šventes. Jo pavyzdys buvo užkrečiamas.

Ji priėjo su puodeliu vandens. „Sveikinu! Džefris jau viską man papasakojo...“ — „Šit kaip?“ — „Prašom išgert“. Ištiesiau ranką, ir ji pastatė puodelį man ant delno. Vanduo atrodė labai šaltas palyginti su tuo, kurį paprastai siurbčiodavome iš gertuvių. „Džefris surengė šventę jūsų garbei. Rašo dainą ir nori, kad padeklamuočiau jums eilėraštį, bet aš turiu kitą sumanymą“. — „Štai knyga, pasklaidykit“. Ištraukiau knygą iš kuprinės ir padaviau jai.

Po vaišių ir žolių arbatos Kliftonas atnešė ilgai slėptą butelį konjako. Jį reikėjo išgerti Medoksui pasakojant apie mūsų kelionę, Kliftonui dainuojant savo šmaikščią dainelę. Paskui ji ėmė skaityti „Istorijas“, Kandaulo ir jo karalienės nutikimą. Aš visad greit perbėgu akimis tą istoriją. Ji yra knygos pradžioje ir neturi nieko bendra su mane dominančiu laikotarpiu ir vietovėmis. Bet, šiaip ar taip, tai garsi istorija. Kaip tik ją ir pasirinko Keterina.

Tasai Kandaulas aistringai mylėjo savo žmoną ir, aistros apakintas, galvojo, kad jo žmona pati gražiausia pasaulyje. Gygui, Daskilo sūnui (visą ietininkų mėgstamiausiam), be saiko liaupsindavo savo žmonos grožį.

— Klausai, Džefri?

— Taip, meilute.

Tarė kartą jis Gygui: „Gygai, man rodos, tu netiki manimi, kai tau pasakoju apie žmonos grožį, — mat žmonės veikiau tiki akimis nei ausimis. Tai va, suraski dingstį ją pamatyti nuogą “.

Čia galima padaryti ne vieną išvadą. Žinant, jog vėliau Gygas tapo karalienės meilužiu ir Kandaulo žudiku. Aš dažnai atsiversdavau Herodotą ieškodamas geografinių nuorodų. Tačiau Keterinai tai buvo langas į jos gyvenimą. Skaitė ji budriu balsu. Nuo knygos nekėlė akių: atrodė, jog skaitydama klimpsta į lakųjį smėlį.

„Žinoma, aš tikiu, jog tavo žmona visų moterų gražiausia, ir maldauju: nereikalauki to, ko man nevalia daryti“. Bet karalius į tai jam atsakė: „Nusiraminki, Gygai, tau nėra ko baimintis: nemanyki, kad aš noriu tave išmėginti, ir nebijoki mano žmonos rūstybės, nes aš viską padalysiu taip, kad ji netgi nesusivoks, jog tu ją mate“.

Šit kaip įsimylėjau moterį, skaičiusią man ypatingą Herodoto istoriją. Girdėjau jos žodžius, tariamus kitapus laužo, bet nekėliau akių net tada, kai ji erzino vyrą. Gal ji skaitė kam vienam. Gal pasirinko tą istoriją, paskatinta kokio tik jiedviem žinomo dalyko. Ta istorija stačiai sukrėtė ją savo panašumu į jųdviejų gyvenimą. Tikrovėje staiga atsivėrė takas. Ji net nesusivokė žengianti pirmą klaidingą žingsnį. Tuo esu tikras.

„Įvesiu tave į kambarį, kur mudu miegame, ir paliksiu už pravirų durų; kai tik atsidursiu viduje, žmona irgi eis gulti. Prie durų stovi kėdė, ten žmona nusirengdama susideda drabužius, ir tu galėsi žiūrėti į ją kiek tinkamas“.

Tačiau karalienė pastebi Gygą, tam nueinant nuo miegamojo. Supranta, ką padarė vyras, bet, kad ir mirdama iš gėdos, nesurinka... Išlaiko ramybę.

Keista istorija. Ar ne, Karavadžai? Vyro tuštybė pasiekia tokį tašką, jog jis geidžia, kad jam visi pavydėtų. Arba geidžia, kad juo tikėtų, nes jam atrodo, jog juo netikima. Tai anaiptol ne Kliftono paveikslas, bet jis netrukus tampa tos istorijos veikėju. Vyro elgesys stebina, bet jis būdingas žmogui. Vienaip ar kitaip, atrodo tikroviškas.

Rytojaus dieną karalienė kviečia Gygą ir siūlo jam alternatyvą.

„Gygai, dabar prieš tave du keliai, ir aš tau leidžiu pasirinkti vieną: arba nužudyki Kandaulą ir imki mane, o sykiu ir visą Lidijos karalystę, arba būsi nudėtas vietoje, tad nebeturėsi progos visada klausyti Kandaulo ir matyti tai, ko tau nevalia matyti. Vienam jųdviejų priklauso mirti: arba jam, to sąmokslo sumanytojui, arba tau, nedorėliui, mačiusiam mane nuogą“.

Tad karalius nužudomas. Prasideda Nauja era. Gygas apdainuojamas trimetriais jambais. Jis buvo pirmasis barbaras, atnašavęs aukas Delfuose. Jis karaliavo Lidijoje dvidešimt aštuonerius metus, tačiau mes prisimename jį nebent kaip nepaprastos meilės istorijos antraeilį veikėją.

Ji nustojo skaityti ir pakėlė galvą. Atstu nuo lakiojo smėlio. Ji brendo. Galia perėjo į kitas rankas. Pasakojimo dėka aš įsimylėjau.

Žodžiai, Karavadžai. Jie yra galingi.

Kliftonai būdavo arba su mumis, arba gyvendavo Kaire. Kliftonas ten dirbo kitą darbą anglams, dievai žino kokį, tikriausiai vyriausybėje turėjo dėdę. Buvo tai prieš pat karą. Tuo metu miestas knibždėjo visų tautų žmonių, kurie vakarais rinkdavosi Gropyje paklausyti koncertų ir šokdavo iki ryto. Jiedu buvo jauna pora, gerai žinoma ir gerbiama, o aš gyvenau už Kairo rinktinės visuomenės ribų. Jie mėgavosi visais malonumais. Lankydavosi aukštuomenės renginiuose, į kuriuos ir man kartais pasisekdavo įsmukti. Iškilmingi pietūs, šventės soduose. Dalykai, kurie paprastai manęs nedomino, bet dabar negalėjau be jų apsieiti, nes žinojau, jog turėsiu progą ją susitikti. Esu žmogus, kuris pasninkauja, iki suranda, ko nori.

Kaip viską jums paaiškinti? Rankomis? Nupiešti ore stalkalnio ar uolos apybraižas? Beveik metai, kai ji buvo mūsų ekspedicijoje. Matydavau ją, kalbėdavau su ja. Ištisai būdavome kartu. Vėliau, kai įsitikinome, jog jausmas abipusis, širdį užplūdo ankstesnio gyvenimo akimirkos: ranka, stipriai įsikibusi į tavo ranką kopiant skardžiu šlaitu, žvilgsnis, nepastebėtas ar klaidingai suprastas, dabar turėjo kitą prasmę.

Tuo metu retokai lankydavausi Kaire, daugmaž kartą per tris mėnesius. Egiptologijos institute dirbau prie savo knygos „Naujausi tyrimai Libijos dykumoje“, kasdien vis labiau įsitraukdamas į tekstą, lyg dykuma būtų buvusi beveik čia pat, popieriaus lape, kaip rašalo kvapas, iš parkerio mušąs į nosį. Ir drauge grūmiausi su ja, rodės, tokia artima, jog mačiau ją kaip gyvą, mačiau jos lūpas, įtemptas kelio sausgysles, baltutėlę pilvo plokštumą, berašydamas knygą, žemėlapiais iliustruotą glaustą ir dalykišką septyniasdešimties puslapių apžvalgą. Nesugebėjau atitolinti jos kūno nuo popieriaus lapo. Troškau dedikuoti tą monografiją jai, jai, jos balsui, jos kūnui, vaizduodamasis, kaip ji, rausvai balta, keliasi iš lovos, įsitempusi it didelis lankas, tačiau skyriau tą knygą karaliui, tvirtai įsitikinęs, jog mano aistra susilauks pajuokos, jog bus atsakyta vien mandagiu ir sutrikusiu galvos linktelėjimu.

Pasidariau dar oficialesnis jos draugijoje. Tai man būdinga. Lyg varžydamasis jau regėto jos nuogumo. Europietiška laikysena. Man, taip neįprastai perkėlusiam ją į savo apybraižą apie dykumą, buvo būdinga tiesiogiai bendraujant aprengti ją šarvais.

Pašėlusi poezija atstoja

Moterį, mylimą ar trokštančią meilės,

Pašėlusi rapsodija, tikrovės klastotė.

Hasaneino Bėjaus, 1923-ųjų ekspedicijos veterano, sodelyje ji pasitiko mane su Raundelu, gubernatoriaus patarėju. Paspaudė man ranką, paprašė jį atnešti jai kokio gėrimo ir, atsisukusi į mane, tarė: „Pagrobkit mane“. Raundelas grįžo. Lyg būtų įdavusi man peilį į rankas. Po mėnesio tapau jos meilužiu. Tame kambaryje, žvelgiančiame į turgų, šiauriau papūgėlių gatvės.

Suklupau koridoriuje ant mozaikinės aslos, veidu įsikniaubiau į sijono klostes, jos burna atsidavė sūrių pirštų skoniu. Prieš pasotindami lig valiai savo alkį, mudu abu atrodėme it keista statula. Jos pirštai krapštė smėlį iš mano praretėjusių plaukų. Aplink mus buvo Kairas ir visos jo dykumos.