Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Buvo jau po pusiaunakčio. Lankytojai neatrodė itin smagiai nusiteikę, išskyrus senus ūžautojus, kurie smaginosi pripratę prie dykumoj atsidūrusių europiečių pasilinksminimų. Buvo ten moterų ilgais sidabriniais auskarais, sukniomis, padabintomis blizgučiais, baro kaitroje sušilusiais metalo lašeliais, kuriems Almasis visada jausdavo silpnybę. Buvo moterų, kurios šokdamos tyčia kratydavo jam panosėje dantytus sidabrinius auskarus. Kitais vakarais, vis labiau apgirsdamas, jis šokdindavo jas užsivertęs ant savo plačios krūtinės. Taip, jos krykštaudavo kvatodamos iš Almasio pilvo, marškiniams atsisagsčius, bet anaiptol nesižavėdavo jo svoriu, kai, škotų šokiui įpusėjus, jis užsiguldavo jų pečius prieš dribdamas žemėn.

Tokiais vakarais būdavo svarbu pagauti nuotaiką, žmonių žvaigždynams sūkuriuojant aplink ir skleidžiantis į šalis. Nereikėdavo nei apmąstymų, nei iš anksto įsiteiktų minčių. Įspūdžiai atgimdavo vėliau, dykumoje, kraštovaizdy tarp Dakhlos ir Kufros. Tuomet jis prisimindavo girdėjęs lyg šuns inkštimą ir žvalgęsis šuns šokių aikštelėje, bet tik dabar, žiūrėdamas į aliejuje plūduriuojantį kompaso diską, susivokdavo, jog tada tikriausiai jis numynęs damai koją. Vos pastebėjęs oazę, imdavo garsintis šokėjo talentu ir skėtriotis dangun iškėlęs rankas su prisegtu laikrodėliu.

Dykumoje naktys šaltos. Jis plėšė gijas nuo naktų audinio ir maitinosi jomis nelyginant maistu. Taip buvo pirmąsias dvi ilgo žygio paras, jam keliaujant apsivalymo zona, plytinčia tarp miesto ir plokščiakalnio. Po savaitės jis nebeprisiminė nei Kairo, nei muzikos, nei gatvių, nei moterų, — jau buvo prisiderinęs prie senovės laikų ritmo, giliųjų vandenų alsavimo. Vienintelis ryšys, siejęs su miestu, buvo Herodotas, jo vadovas, tariamų išmonių, knyga, iš senovės laikų atėjusi į naujuosius amžius. Įsitikinęs, jog menama pasaka pasitvirtina, išsitraukdavo buteliuką klijų ir įterpdavo žemėlapį arba kokio straipsnio iškarpą, arba tuščiame lape piešdavo žmones trumpais sijonėliais, o šalia jų — neregėtus gyvulius. Pirmykščiai oazių gyventojai nepiešdavo gyvulių, nors Herodotas tvirtina visai ką kita. Jie garbino nėščią deivę, ir jų piešiniuose, aptinkamuose urvuose ant sienų, dažniausiai pasitaiko nėščios moterys.

Dvi savaites jis nė karto neprisiminė miesto. Atrodė, jog keliauja po tuo milimetru ūko, kuris laikosi virš žemėlapiais vingiuojančių tušo gijų, ta neliesta zona, plytinčia tarp krašto ir žemėlapio, tarp atstumų ir legendos, tarp gamtos ir pasakotojo. Stendfordas vadina tai geomorfologija. Vieta, kur jie sutarė susitikti, atiduoti visas jėgas, pamiršti savo ištakas. Ten, be saulės kompaso, žirigsniamačio ir knygos, jis buvo vienui vienas. Savo paties pramanytas. Tuomet jis suprato, kas yra miražas, fata morgana, nes pats buvo to miražo dalis.

Jis atsibunda ir mato: jį mazgoja Hana. Prie lovos stovi komoda aukštumo sulig juosmeniu. Ji lenkiasi, rieškučiomis semiasi vandens iš porcelianinio dubens ir pila jam ant krūtinės. Baigusi mazgoti, šlapiais pirštais šukuoja jam plaukus, kol galiausiai jie sudrėksta ir patamsėja. Ji kilstelėja galvą, mato, kad jis atsimerkęs, ir nusišypso.

Atsimerkęs iš naujo, pastebi Medoksą, apdriskusį ir išsekusį, abiem rankom laikantį švirkštą su morfijum — mat neturi nykščių. Kaip jis susileis morfijų? pagalvoja. Prisimena jo žvilgsnį, jo įprotį laižytis lūpas, blaivų protą, akimoju suvokiantį tai, ką sakai. Du seni mulkiai.

Karavadžas žiūri kalbančiam žmogui į rausvą burną. Dantenos tikriausiai tos pačios išblankusio jodo spalvos kaip piešiniai Uveinato urvuose. Dar daug neįmintų, neatskleistų paslapčių slypi tame lovoje tysančiame kūne, tame kūne, kurį atstoja burna, vena rankoje, pilkos it vilko akys. Tas žmogus stebina jį proto blaivumu, žmogus, kalbantis čia pirmuoju, čia trečiuoju asmeniu, nė nemanantis pripažinti, kad jis — Almasis.

— Kas ką tik kalbėjo?

— Trečiuoju asmeniu kalba mirusieji.

Jiedu leidžiasi morfijų kiaurą dieną. Karavadžas traukia žodį po žodžio ir seka jo pėdomis, vadovaudamasis sutartiniais ženklais. Kai tik apdegėlio pasakojimas sulėtėja arba kai tik Karavadžas susigriebia ko nors — meilės ryšio, Medokso mirties — nesupratęs, iš pailgo emaliuoto indo jis ima švirkštą, krumpliais nulaužia ampulės galiuką ir prisitraukia morfijaus. Dabar, visiškai nuplėšęs ligoniui kairę rankovę, jis nė kiek nebesivaržo Hanos. Almasis vilki vien pilkais marškinėliais, nuoga juoda ranka užklota paklode.

Kiekviena morfijaus dozė atveria dar vienas duris, veda tolyn, nebent jis peršoka atgal, į piešiniais išmargintą urvą, prie palaidoto lėktuvo, arba vėl tyso po ventiliatorium su moterim, skruostu prisiglaudusią jam prie krūtinės.

Karavadžas ima Herodoto knygą. Verčia puslapį, atsiduria ant kopos ir mato Džilf Kebirą, Uveinatą, Džebel Kišą. Almasiui pasakojant, jis įdėmiai seka, rikiuoja įvykius. Tik geismui įsiterpus, pasakojimas sutrinka, krypsta čia į vieną, čia į kitą pusę it kompaso rodyklė. Šiaip ar taip, nevalia pamiršti, jog tai klajoklių pasaulis. Abejotino autentiškumo istorija. Protas, nelyginant smėlio audra lekiantis tai į rytus, tai į vakarus.

Sudužus Kliftono lėktuvui, jis išskleidė jaunosios moters parašiutą ir patiesė ant žemės Plaukikų grotoje. Ji išsitiesė raukydamasi iš skausmo. Jis švelniai perbraukė pirštais jai per plaukus ir, ieškodamas daugiau žaizdų, apčiupinėjo pečius ir kojas.

Dabar toje grotoje jis norėjo, kad ji išsaugotų savo grožį, grakštumą, rankų ir kojų žavesį. Žinojo, kad jau niekad jos nebepaleis.

Ji buvo moteris, sugebanti kosmetikos priemonėmis pasikeisti išvaizdą. Rengdamasi į kokias iškilmes ar eidama gulti, skaisčiai raudona spalva pasidažydavo lūpas, cinoberiu pasiryškindavo vokus.

Jis pakėlė akis į vienintelį piešinį ant sienos ir nubraukė dažus. Ochra paskaistino jai veidą, mėlynais dažais apibrėžė akis. Perėjo skersai grotos raudonai išteptomis rankomis, perbraukė pirštais jai perplaukus, paskui per visą kūną, tad kelis, išsikišęs iš lėktuvo, tą pirmąją dieną buvo šafraninis. Paskui per gaktą. Skersiniais ruožais nudažė šlaunis, kad apsaugotąją nuo žmonių. Tas tradicijas jis aptiko Herodoto veikale, kur seni kariai šlovindavo mylimąsias, perkeldami jas į ypatingą pasaulį ir įamžindami įvairiaspalviais dažais, giesme, raižiniu uoloje.

Grotoje darėsi vis šalčiau. Jis susupo ją į parašiutą, kad sušiltų. Iš akacijų šakučių sukrovė lauželį ir užkūręs ėmė sklaidyti dūmus į visas kertes. Susivokė, jog negali atvirai su ja kalbėti, tad prašneko oficialiu tonu, balso skardui lekiant nuo vienos sienos prie kitos. Einu ieškot pagalbos, Keterina. Supranti? Netoliese yra lėktuvas, bet nėra degalų. Gal susitiksiu kokį karavaną ar džipą ir tuomet grįšiu anksčiau. Nežinau. Išsitraukė Herodoto veikalą ir padėjo šalia jos. Buvo 1939-ųjų rugsėjis. Jis išėjo iš grotos, iš mirguliuojančios šviesos ir atsidūrė tamsoje, paskui — mėnesienos užlietoje dykumoje.

Uolomis nusileido nuo plokščiakalnio ir sustojo.

Nei sunkvežimio. Nei lėktuvo. Nei kompaso. Tik mėnuo ir šešėlis. Surado seną akmeninį keliaženklį, rodantį kelią į el Tadžą šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi. Įsiminė savo šešėlio kampą ir leidosi kelionėn. Už septyniasdešimties mylių buvo turgus su laikrodžių gatve. Ant peties kabojo odmaišis su šulinio vandeniu — dykumos placenta.

Buvo du paros laikai, kai jis negalėdavo eiti. Vidurdienį, kai jo šešėlis susitraukdavo po kojomis, ir temstant, nuo saulėlydžio iki pirmųjų žvaigždžių. Tuomet dykumos ciferblate viskas susijaukdavo. Susirengęs eiti, galėjo nukrypti nuo kelio devyniasdešimčia laipsnių. Palaukdavo, kol atsiras gyvasis žemėlapis, ir tada leisdavosi toliau, kas valandą pasitikrindamas kryptį. Praeity, kai turėdavo dykumos vedlių, tie pasikabindavo žibintą ant ilgos lazdos, ir visi sekdavo paskui šviesos atšvaitus, šokinėjančius virš žvaigždininko galvos.