Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Žmogus eina tokiu pat greičiu kaip kupranugaris — pustrečios mylios per valandą. Jeigu pasiseka, aptinka stručio kiaušinių. Jei nepasiseka, viską sulygina smėlio audra. Jis ėjo tris dienas, burnoje neturėdamas nė kruopelės. Vijo mintis apie ją. Jei nusigautų iki el Tadžo, pavalgytų abros, kurią gorano gentis gaminasi iš kolokvinto: iš pradžių virina jo sėklas, kad išeitų kartumas, o paskui sutrina jas su datulėmis ir skėriais. Jis pereis laikrodžių ir alebastro lipdinių gatve. Tesaugo Dievas tavo draugę, sakė Medoksas. Sudieu. Pamojo ranka. Tik dykumoje esti Dievas, dabar jis tuo įsitikino. Visur kitur — vien prekyba ir valdžia, pinigai ir karas. Pasaulį valdo finansiniai ir kariniai despotai.

Jis ėjo per suskaldytą kraštą, iš smėlynų patekęs į uolynus. Vijo mintis apie ją. Kalvos kilo iš už akiračio lyg viduramžių pilys. Ėjo tol, kol jo šešėlis susiliejo su kalno šešėliu. Mimozų krūmai. Kolokvintai. Jis suriko vidury uolynų šaukdamas ją vardu. Mat aidas — tai tuščioje ertmėje įsišėlstančio balso dvasia.

Paskui pasirodė el Tadžas. Beveik visą kelią jis vaizdavosi veidrodžių gatvę. Gyvenvietės pakrašty jį apsupo kariniai anglų džipai ir nusivežė nepaisydami jo pasakojimo apie sužeistą moterį Uveinate, už septyniasdešimties mylių. Tiesą pasakius, jie nepaisė nieko, kad ir ką jis kalbėjo.

— Sakot, anglai jumis netikėjo? Niekas jūsų nesiklausė?

— Niekas.

— Kodėl?

— Nepasakiau jiems tikro vardo.

— Savo?

— Pasisakiau savo vardą.

— Ir tada...

— Jos. Jos vardą. Jos vyro vardą.

— Ką jūs pasakėt?

Jis neatsiliepė.

— Atsibuskit! Ką jūs pasakėt?

— Pasakiau, kad ji mano žmona. Pasakiau: Keterina. Jos vyras žuvęs. Pasakiau, kad kad ji sunkiai sužeista, gulinti Džilf Kebiro grotoje, Uveinate, šiauriau Ain Dua šulinio. Esanti be vandens. Be maisto. Aš važiuosiąs drauge su jais, rodysiąs jiems kelią. Pasakiau, jog man reikia tik džipo. Vieno sumauto džipo... Gal po to žygio per dykumą atrodžiau kaip vienas tų kuoktelėjusių tyrų šventųjų, nors vargu... Jau buvo prasidėjęs karas. Jie gaudė šnipus dykumoje. Kiekvienas svetimšalis, atklydęs į tas mažytes oazes, buvo įtariamas. Ji buvo tik už septyniasdešimties mylių, bet jie nė klausyti nenorėjo. Anglų priešakinė sauga el Tadže. Aš stačiai pasiutau. Jie įgrūdo mane į pintinę, didumo sulig dušo kabina, ir nusivežė sunkvežimiu. Daužiausi iš paskutiniųjų, kol galiausiai su visa pintine išsiritau ant kelio. Klykiau Keterinos vardą. Klykiau Džilf Kebiro pavadinimą. Tačiau man reikėjo išrėkti kitą vardą, kaip vizitinę kortelę blokšti jiems į akis Kliftono pavardę.

Jie įkėlė mane atgal į sunkvežimį. Jų akimis, buvau eilinis šnipas. Paprasčiausias tarptautinis niekšelis.

Karavadžas nori pasikelti ir dingti, nebematyti tos vilos, to krašto, tų karo atliekų. Jis — tik vagis. Vienintelis jo noras — apsikabinti pionierių arba Haną, arba — geriausia — savo bendraamžius kokiame nors bare, kur visus pažįsta, kur galima šokti ir kalbėtis su moterimi, padėti galvą jai ant peties, prisiglausti prie kaktos, daryti bet ką, tačiau žino, jog pirmiausia turi ištrūkti iš tos dykumos, iš morfijaus terpės. Jam reikia išsukti iš to neregimo kelio, vedančio į el Tadžą. Tas žmogus, kuris dedasi Almasiu, pasinaudojo juo, pasinaudojo morfijum, kad įsiviliotų jį į savo pasaulį ir užkrėstų savo sielvartu. Nebesvarbu, kurioje pusėje jis kariavo.

Bet Karavadžas palinksta priekin.

— Noriu paklaust.

— Ką?

— Noriu paklaust, ar jūs nužudėt Keteriną Klifton. Kitaip sakant, ar nužudėt Kliftoną, o netiesiogiai — ir ją.

— Ne. Net tokios minties nebuvo.

— Klausiu todėl, kad Džefris Kliftonas priklausė anglų žvalgybai. Tai buvo anaiptol ne šiaip koks niekuo dėtas anglas. Anaiptol ne mielas jūsų bičiulis. Anglų žvalgybos įpareigotas, stebėjo jūsų keistoką grupę Egipto ir Libijos dykumoje. Jie žinojo, kad dykuma kada nors taps karo veiksmų arena. Skraidydamas jis darė nuotraukas. Jo mirtis sukėlė jiems nerimą, ir jie ligšiol vis dar nesupranta, kaip tai atsitiko. Žvalgyba nuo pat pradžios žinojo apie jūsų santykius su jo žmona. Nors pats Kliftonas nieko nenumanė. Jie įtarė, kad jį nužudėt norėdamas apsisaugoti, sudeginti paskui save visus tiltus. Jie laukė jūsų Kaire, bet jūs, savaime suprantama, grįžot į dykumą. Vėliau buvau išsiųstas Italijon, ir paskutinis jūsų istorijos skyrius man liko nežinomas. Nenumaniau, kas jums nutiko.

— Vadinas, sekėte mano pėdomis, kol galiausiai užspeitėte šičia.

— Čionai atvykau dėl merginos. Aš pažinojau jos tėvą. Šitame subombarduotame vienuolyne mažiausiai tikėjausi susitikti grafą Ladislaus de Almasį. Tiesą pasakius, dabar jus gerbiu labiau negu didumą buvusių bendradarbių.

Šviesos stačiakampis, pamažu kildamas Karavadžo kėde, galop apėmė jo krūtinę ir galvą, tad, žiūrėdamas į jo veidą, anglas ligonis matė lyg portretą. Prieblandoje jo plaukai atrodė tamsūs, bet dabar pasišiaušę gaurai liepsnojo, rausvai saulėlydžio šviesai išlyginus raukšles, paakiais nebeliko padribų.

Karavadžas sėdėjo apsižergęs atbulą kėdę ir, užsigulęs ant atkaltės, žiūrėjo tiesiai į Almasį. Kalbėjo iš lėto parinkdamas žodžius. Tolydžio trynėsi smakrą, raukė kaktą, mąstė užsimerkęs, kad netrukdytų šviesa, ir kartkartėm, atitrukdamas nuo savo minčių, ko nors klausė. Tas klaidžiojimas tamsoje itin krito į akis, jam besėdint apžargom ant kėdės šviesos rombe šalia Almasio lovos. Jam, tos istorijos vienam seniausių veikėjų.

— Galiu su jumis kalbėtis, Karavadžai, nes jaučiu, jog mudu abu mirtingi. Mergina, vaikinas dar nėra mirtingi. Kad ir ką jie patyrė gyvenime. Į Haną tikrai buvo sunku žiūrėti, kai pirmąsyk ją pamačiau.

— Jos tėvas žuvo Prancūzijoj.

— Aišku. Ji nenorėjo apie tai kalbėti. Šalinosi visų. Sugebėjau prašnekinti ją prisiprašęs ką nors man paskaityti... Ar suvokiate tai, jog nei jūs, nei aš neturime vaikų?

Jis nutilo, lyg svarstydamas mintyse paskutinius žodžius.

— Jūs vedęs? — paklausė Almasis.

Karavadžas sėdėjo rausvos šviesos užlietas, rankomis užsiėmęs veidą, lyg stengdamasis viską pamiršti ir imti aiškiai mąstyti, susigrąžinti jaunystės dienų sugebėjimą, vargais negalais jau beatgaunamą.

— Kalbėkit su manim, Karavadžai, atsiverkit. O gal aš jums knyga? Tai, ką galima skaityti? Žmogus, kurį reikia išvilioti paviršiun ir prišvirkšti morfijaus, žmogus, pilnas melo, pinklių, be šaknų, su akmeniu užantyje.

— Per karą mumis, vagimis, perdėm naudotasi. Buvom įteisinti. Vogėm. Kai kurie mūsų tapo patarėjais. Mokėjom geriau už žvalgybos žmones atskleist apgaulę ir apsimetimą. Sugebėjom mulkint visus. Tokio plauko žmonės, pusiau sukčiai, pusiau inteligentai, vadovavo daugeliui kampanijų. Aš daviausi po visus Artimuosius Rytus, ten ir išgirdau apie jus pirmą kartą. Buvot mįslė, balta dėmė jų žemėlapiuose. Žmogus, vokiečiams atvėręs visus dykumos kelius.

— Tai, kas atsitiko 1939-aisiais el Tadže, kai buvau suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu, viršijo bet kokį saiką.

— Vadinas, tada ir perėjot pas vokiečius.

Jokio atsako.

— Ir jums tada nepavyko grįžt Uveinatan į Plaukikų grotą?

— Ligi tol, kol pasisiūliau pervesti Eplerį per dykumą.

— Noriu jums kai ką pasakyti. Tai buvo 1942-aisiais, kai jūs lydėjot šnipą į Kairą...

— Salamo operacija.

— Taip. Kai dirbot Rommeliui.

— Nuostabus žmogus... Ką norėjote man pasakyti?