Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Tądien vakarienę ruošė pionierius. Karavadžas anaiptol tuo nesidžiaugė. Pasak jo, visi trys liksią nei valgę, nei gėrę. Kipas prikasiąs truputį daržovių ir patieksiąs jas pusvires, truputį pavirinęs sultinyje. Grynai spartiečių patiekalas, visiškai ne tai, ko pageidaująs Karavadžas po tokios dienos, praleistos besiklausant žmogaus iš viršutinio aukšto. Jis atidarė spintelę po virtuvės kriaukle. Išsitraukė gabalą džiovintos mėsos, įvyniotą į drėgsvą popierių, atsipjovė luistą ir įsimetė kišenėn.

— Žinai, galiu tau padėti atprast nuo morfijaus. Esu gera gailestingoji seselė..

— Gyveni čia viena tarp pamišėlių...

— Man regis, visi mes išprotėję.

Kipo šaukiami, jiedu išėjo iš virtuvės ir pasuko terason žemute, šviesos apjuosta akmenine baliustrada.

Karavadžui pasidingojo, kad tai elektros lempučių girlianda, kokių pasitaiko dulkių nugultose bažnyčiose, ir jis tarė sau, jog pionierius būsiąs per toli nuėjęs vogdamas jas iš kokios bažnyčios, — kad ir Hanos gimtadieniui. Hana iš lėto prisiartino, rankomis užsiėmusi veidą. Buvo ramu, nė menkiausio dvelksmo. Jos kojos judėjo po sijonu, lyg irdamosi per vandenų gelmę. Teniso bateliai tyliai sliuogė akmeninėmis plokštėmis.

— Kur tik kasu, visur vien tušti kiaukutai, — prabilo pionierius.

Jiedu nieko nesuprato. Karavadžas palinko priekin prie plevenančių ugnelių. Sraigių kiaukutai, pripilti aliejaus. Žvilgsniu perbėgo visą virtinę. Jų buvo gal apie keturiasdešimt.

— Keturiasdešimt penki, — patikslino Kipas. — Po vieną kiekvieniems šio šimtmečio metams. Ten, iš kur esu kilęs, mes taip minime tiek amžiaus, tiek savo sukaktį.

Hana ėjo palei kiaukutus susikišusi rankas į kišenes — taip, kaip Kipui patikdavo matyti ją vaikščiojant. Atsipalaidavusi, lyg paguldžiusi nakčiai rankas miego.

Karavadžas nustebo netikėtai ant stalo pastebėjęs tris butelius raudonojo vyno. Priėjo, perskaitė etiketes ir apstulbęs papurtė galvą. Visi trys buvo atkimšti. Kipas, matyt, bibliotekoje būsiąs išknisęs kokį gero elgesio vadovą. Tuomet pamatė kukurūzus, mėsą, bulves. Hana įsikibo Kipui parankėn ir nusivedė jį prie stalo.

Jie valgė ir gėrė gardžiuodamiesi stačiai neįtikėtino it mėsa sūdrumo vynu. Gana greitai ėmė paistyti niekus siūlydami tostus pionieriaus — to „didžio rūpintojo“ — ir ligonio anglo garbei. Susidaužė į visų sveikatą, ir Kipas prisidėjo prie jųdviejų, atkišdamas taurę su vandeniu. Tuomet jis prašneko apie save. Karavadžas jį kalbino, bet nesiklausė, pašokęs vaikščiojo aplink stalą, spindinčiu veidu duodamas ratus po terasą. Norėjo, kad tiedu susivestų, trokšte troško įtikinti juos vestis, tačiau jiedu, atrodo, laikėsi savo susikurtų keistų draugavimo taisyklių. Ką jis gali padaryti atlikdamas jam skirtą vaidmenį? Jis atsisėdo stebėdamas, kaip kartkarčiais užgęsta čia viena, čia kita ugnelė: kiaukutuose buvo mažai aliejaus. Kipas pasikeldavo ir pripildavo rausvo parafino.

— Reikia, kad jos degtų iki vidurnakčio.

Jie prašneko apie karą, dabar tokį tolimą. „Kai tik pasibaigs karas su Japonija, visi pagaliau grįšim namo“, — tarė Kipas. „O kur jūs važiuosit?“ — paklausė Karavadžas. Mįslingai šypsodamas, Kipas pakraipė galvą. Tuomet prašneko Karavadžas, daugiausia kreipdamasis į Kipą.

Prie stalo baikščiai prisėlino šuo ir padėjo galvą Karavadžui ant kelių. Pionierius paprašė daugiau papasakoti apie Torontą, lyg tai būtų buvusi stebuklų šalis. Sniegas, užverčiantis miestą, prieplauka su ledo sukaustytais keltais, kuriuose vasarą žmonės klausosi koncertų. Iš tikrųjų jam rūpėjo tik viena: kaip galima geriau perprasti Haną, o ji stengėsi nukreipti kalbą kitur, neleisti Karavadžui pasakoti atsitikimų, nušviečiančių vieną ar kitą jos gyvenimo epizodą. Norėjo, kad Kipas pažinotų ją tokią, kokia ji yra dabar, kitaip sakant, gal nebe tokia tobula, labiau linkusi užjausti kitus, arba griežtesnė, sudėtingesnė nei tada, kai buvo mergina. Jos gyvenime buvo motina Elis, tėvas Patrikas, pamotė Klara ir Karavadžas. Jau buvo supažindinusi Kipą su tais vardais, lyg tai būtų buvę jos įgaliojamieji raštai. Jos kraitis. Žmonės, kuriems nieko neprikiši ir kurių nevalia aptarinėti. Ji remdavosi jais kaip šeimininkės vadovo autoritetais, prireikus išvirti kiaušinį ar česnakais pagardinti avienos kepsnį. Kitos nuomonės apie juos negalėjo būti.

Ir tada Karavadžas, jau beveik girtas, papasakojo, kaip Hana giedojusi „Marselietę“, nors apie tai jau buvo pasakojęs. „Taip, esu girdėjęs tą dainą“, — tarė Kipas ir ėmė saviškai ją dainuoti. „Ne, reikia giedoti garsiai, — nutraukė jį Hana. — Reikia giedoti atsistojus“.

Ji atsistojo, nusispyrė teniso batelius ir užlipo ant stalo. Prie jos basų kojų pleveno, gesdamos, keturios kiaukutų liepsnelės.

Jos balsas nuskriejo į tamsą virš kiaukutuose mirgančių ugnelių, virš šviesos ketvirtainio ligonio anglo kambaryje, nuskriejo tamsion padangėn, virpančion drauge su kiparisų šešėliais. Rankas buvo išsitraukusi iš kišenių.

Kipas buvo girdėjęs stovyklose tą giesmę giedant vyrus, giedant dažnai itin keistomis akimirkomis, pavyzdžiui, prieš improvizuotas futbolo rungtynes. Pastaraisiais metais Karavadžas nelabai ją mėgo, — klausytis jos jam niekad nepatikdavo. Širdy jis puoselėjo Hanos versiją, girdėtą prieš daugelį metų. Dabar mėgavosi klausydamasis, nes ji giedojo vėl, bet veikiai malonumą prislopino kitoniška giedojimo maniera. Jis girdėjo nebe šešiolikmetės įkarštį, bet veikiau savotišką aidą, atbalsį to blandaus šviesos rato aplink ją tamsoje. Ji giedojo, lyg būtų buvusi sunkiai sužeista, lyg niekas nebebūtų galėjęs prikelti tos vilties, kurią visad įkvėpdavo ta giesmė. Ją paženklino penkeri metai, dvidešimtojo amžiaus keturiasdešimt penktaisiais užsibaigia dvidešimt pirmuoju jos gimtadienio vakaru. Ji giedojo nusikamavusio, vienišo visame pasaulyje keliauninko balsu. Naujasis testamentas. Giesmė nežadėjo jokios tvirtybės, o dainininkas buvo tik balsas, kylantis prieš visus galybės kalnus. Tai buvo vienintelė įmanoma apgintis. Tik balso niekas nepajėgė pakeisti. Giesmė šviečiant kiaukutų liepsnelėms. Karavadžas susivokė, jog ji gieda pionieriaus širdimi, jog toji giesmė — jo širdies atbalsis.

Palapinėje būdavo bežadžių naktų ir naktų, kai netildavo kalbos. Jie niekad tikrai nežinodavo, kas gali atsitikti, koks praeities tarpsnis iškilsiąs paviršiun, ar susilietimas tamsoje būsiąs nebylus ir neįvardijamas. Hanos kūno ir jos žodžių jo ausims įprastinis artumas, jiems gulint ant guminio priegalvio, kurį jis kas vakarą pripūsdavo ir pasikišdavo po galva. Jis negalėjo atsižavėti tuo Vakarų išradimu. Kas rytą pareigingai išleisdavo orą ir trilinkai sulankstydavo priegalvį, kaip darydavo žygiuodamas šiaurėn per Italiją.

Palapinėje Kipas įsikniaubia jai į kaklą. Net tirpsta iš malonumo, kai ji nagais ima kasyti jam nugarą. Arba lūpomis prilimpa prie jos lūpų, pilvu prisiglaudžia prie jos riešo.

Ji niūniuoja ir dainuoja. Palapinės tamsoje vaizduojasi jį pusiau paukštį — puriomis plunksnomis, lediniu pentinu įsirėmusį jai į riešą. Būdamas su ja toje tamsoje, jis juda apsnūdęs, nepalyginamai lėčiau nei pasaulis, o rytą nepastebimai šmaižioja tarp aplinkos daiktų, — lygiai taip nepastebimai viena su kita liejasi spalvos.

Naktį jis atsiduoda stinguliui. Nebematydama jo akių, ji nebemato jo polinkio į drausmę ir tvarką. Jis lyg neįmenama mįslė. Liesdama jo kūną, ji skaito Brailio raštą. Lyg po oda galėtum matyti visus organus, širdį, šonkaulius, o seilės jos delne galėtų virsti spalva. Jis nubraižė jos liūdesių žemėlapį kaip niekas kitas. Lygiai gerai jai žinomas tas keistas takas, kuriuo meilė jį veda pas pavojingąjį brolį. „Mums įgimtas klajūno gyvenimas. Šit kodėl jam taip sunku sėdėti kalėjime, šit kodėl jis galą pasidarytų, kad tik gautų laisvę“.