Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jis nusiima kuprinę ir atsistoja prieš lovą. Nori išsitiesti joje, bet varžosi angelo. Jau buvo apėjęs tą dangaus būtybę ir pastebėjęs apdulkėjusias lemputes ant nugaros po tamsiais sparnais, ir dabar jaučia, jog, nors ir kaip lenkia miegas, negalėtų ramiai užmigti, angelui stebint. Menininko subtilumas: iš po lovos kyšo trys poros šlepečių. Be dvidešimties minučių dvi.

Jis pakloja ant aslos apsiaustą, suploja kuprinę, pasikiša vietoj priegalvio ir išsitiesia ant akmeninių plokščių. Lahore, vaikas būdamas, didumą naktų jis miegodavo ant demblio, patiesto kambaryje ant aslos. Tiesą pasakius, jis niekad nepriprato prie vakariečių lovų. Šiaudinė pašonė ir pripučiamas priegalvis — štai ir viskas, ką jis turi palapinėje; Anglijoje, viešėdamas pas lordą Safolką, jis giliai nugrimzdavo į minkštą čiužinį ir gulėdavo atviromis akimis, jausdamasis it ankštoje kalėjimo kameroje, kol galiausiai išsiropšdavo iš lovos ir užmigdavo ant kilimo.

Jis išsitiesia šalia lovos. Pastebi, jog šlepetės didesnės nei tikros. Jos puikiausiai tiktų milžinėms amazonėms. Virš galvos — moters dešinės rankos apybraižos. Kojūgaly — angelas. Netrukus vienas kuris pionierius įjungs srovę, ir jeigu lemta išlėkti į padanges, išlėks drauge su moterimi ir angelu. Jie arba žus, arba gyvens. Šiaip ar taip, kitos išeities nėra.

Kiaurą naktį jis ieškojo slėptuvių su dinamitu ir laikrodinių mechanizmų. Arba aplink grius sienos, arba jis eis pasivaikščioti po apšviestą miestą. Bent jau bus suradęs tėvus — štai šitas figūras. Tas nebylus pokalbis ramina įtemptus nervus.

Po galva pasikišęs rankas, jis mąsto apie angelo veido rūstumą, kurio anksčiau nepastebėjęs. Jį suklaidino balta gėlė rankoje. Angelas — taip pat karys. Taip besvarstant, akys užsimerkia savaime, ir jį įveikia nuovargis.

Jis guli kiek ilgas šypsančiu veidu, lyg džiaugdamasis miegu, pagaliau aplankiusia palaima. Kairė ranka guli ant cemento. Tiurbano spalva derinasi su Marijos nėriniuota apykakle.

Prie statulos kojų — mažytis indas pionierius kariška apranga šalia šešių šlepečių. Atrodo, jog laikas nebeegzistuoja. Kiekvienas pasirinko patogiausią pozą, kad galėtų pamiršti laiką. Šitaip mus prisimins kiti. Šypsančius, palaimos apimtus, pasitikinčius aplinka. Scena su Kipu, gulinčiu dviems figūroms prie kojų, skatina susimąstyti apie jo likimą. Pakelta terakotos ranka, pasirengusi duoti ženklą mirties bausmės vykdytojui, didžios ateities pažadas saldžiai kaip vaikas miegančiam svetimšaliui iš tolimo krašto. Visi trys beveik pasirengę priimti sprendimą, sudaryti sutartį.

Plonyčio dulkių sluoksnio padengtas angelo veidas spindi begaliniu džiaugsmu. Jo nugaroje pritvirtintos šešios lemputės, dvi perdegusios. Ir vis dėlto elektros stebuklas iš apačios staiga nutvieskia sparnus, ir sodriai raudona bei mėlyna spalvos drauge su gelsvų laukų auksu suspindi gyvybe tą vėlyvą popietę.

Nors ir kur butų Hana dabar, ateityje, ji mato orbitą, kuria Kipo kūnas pasitraukė iš jos gyvenimo. Tas vaizdas tolydžio šmėkščioja jai prieš akis. Takas, kurį jis prasiskynė verždamasis prie jos. Ta akimirka, kai jis virto tylos uola. Ji prisimena tos rugpjūčio dienos menkiausią smulkmeną: koks buvo dangus, kaip, artėjant audrai, tamsėjo daiktai prieš ją ant stalo.

Mato jį lauke, rankomis susiėmusį galvą, tuomet suvokia, jog taip daro ne iš skausmo, o todėl, jog turi stipriai prisispausti ausines. Jis ten, vidury lauko, per kokį šimtą žingsnių nuo jos, kai ji išgirsta iš jo kūno ištrūkstant riksmą. Iš kūno, kuris visad būdavo tylus jų draugijoje. Jis smunka ant kelių, lyg kas būtų nukirpęs virvutes. Ilgai netrukus iš lėto pasikelia, įkypai lauko traukia savo palapinės link, įeina į vidų ir užskleidžia angą. Šaižus perkūnijos trenksmas, ir ji mato jo tamsias rankas.

Kipas išneria iš palapinės su karabinu. Įbėga San Džirolamo vilon, pralekia pro ją lyg biliardo kamuolys, įpuola pro duris, pakniopstomis dumia laiptais šnopuodamas taktomačio ritmu, batų galais kliūdamas už pakopų. Ji girdi jo žingsnius koridoriuje, bet sėdi kaip sėdėjusi prie stalo, priešais pasidėjusi knygą ir pieštuką, tokius ryškius ir tamsius, užlietus tos šviesos, kuri būna prieš audrą.

Jis įsiveržia į kambarį. Sustoja anglo ligonio lovos kojūgaly.

Sveikas, pionieriau.

Šautuvo buožė įremta į krūtinę, diržas įsitempęs ant trikampiu sulenktos rankos.

Kas atsitiko lauke?

Kipas atrodo pasmerktas, atskirtas nuo pasaulio, rudas veidas ašarotas. Jis pasisuka ir šauna į seną fontaną, tinkas atšoka ir dulkėmis nugula ant lovos. Jis atsigręžia, šautuvas dabar nukreiptas į anglą. Jį krečia šiurpas, ir jis stengiasi iš paskutiniųjų susivaldyti.

Padėkite šautuvą, Kipai.

Jis nugara įsiremia sienon, nustoja drebėti. Aplink pilna tinko dulkių.

Aš sėdėjau lovos kojūgaly ir klausiausi jūsų, dėde. Šiuos paskutinius mėnesius. Vaikas būdamas, dariau tą patį. Buvau įsitikinęs, kad galiu įsidėti į galvą visa tai, ko mane moko suaugusieji. Buvau įsitikinęs, kad galiu naudotis tomis žiniomis, šiek tiek jas papildyti, o vėliau perduoti kam nors kitam.

Aš augau laikydamasis savo krašto tradicijų, o paskiau ėmiau labiau laikytis jūsiškių. Tradicijų, būdingų jūsų baltai netvariai salai, savo papročiais, manieromis, knygomis, paskatomis ir argumentais sugebėjusiai savo tikėjiman atversti visą pasaulį. Tobulo elgesio taisyklės. Žinojau, jog būsiu nubaustas, jei arbatos puodelį laikysiu ne tuo pirštu. Jog man bus striuka, jei netinkamai pasirišiu kaklaraištį. Ar vien tik laivai suteikė jums tokią galią? O gal taip buvo tik todėl, jog, pasak mano brolio, jūs turėjote istoriją ir spaustuves?

Mus atvertėte jūs, o vėliau — amerikiečiai. Su savo ganytojiškomis gyvenimo taisyklėmis. Ir indai kariai niekais leido gyvenimą vaidindami didvyrius, kad taptų pukkah, geresni. Jūs žaidėte karą kaip kriketą. Kaip sugebėjote mus šitaip apmulkinti? Žinot... Klausykit, tai, ką padarėt jūs pats ir visi jūsiškiai...

Jis meta šautuvą ant lovos ir žengia prie anglo. Detektorinis imtuvas kabo jam ant krūtinės. Nusikabina jį, užmauna ausines ligoniui ant juodos galvos, ir tas ima drebėti iš skausmo, nes galvos oda be galo jautri. Bet pionierius nenuima ausinių. Žengia žingsnį atgal ir pasiima šautuvą. Tarpdury pastebi Haną.

Viena bomba. Po to kita. Hirosima. Nagasakis.

Jis nusitaiko į lango nišą. Aukštai slėnyje, šautuvo taikiklyje, lyg tyčia sklando vanagas. Užsimerkęs jis mato liepsnojančias Azijos gatves. Ugnis siaubia miestus, sakytum dega žemėlapis, karščio uraganas pralėkdamas pro šalį džiovina kūnus, žmonių šešėliai staiga pakyla ir išnyksta ore. Vakariečių išminties protrūkis.

Jis stebi anglą ligonį su ausinėmis, vidun nukreiptu žvilgsniu, įdėmiai klausantį. Karabino kryptukas slenka nuo lenktos nosies prie Adomo obuolio, virš raktikaulio. Kipas užsiima kvapą. Enfeldo karabinu nežaidžiama. Ryžtingiau.

Į jį vėl nukrypsta anglo žvilgsnis.

Pionieriau.

Vidun įeina Karavadžas ir ištiesia ranką. Kipas pasisuka, šautuvo buožė įsiremia į šonkaulius. Lyg žvėris būtų švelniai grybštelėjęs letena. Ir tarytum užbaigdamas judesį, atsistoja šauti pasirengusio baudžiamojo būrio kareivio poza, kokia buvo mokomas stovėti Indijos ir Anglijos kareivinėse. Taikiklyje apdegęs kaklas.

Kipai, pasikalbėkim.

Jo veidas — peilis. Pasibaisėjimo ir siaubo ašaros, viską aplink regint iš esmės pasikeitus. Galėtų sutemti naktis, nusileisti rūkas, tamsiai rudos jaunuolio akys vis viena pastebėtų naują priešą.