Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Italijoje buvo blogiau negu Afrikoje. Laikrodiniai mechanizmai čia buvo košmariškai sudėtingi. Spyruokliniai sprogdikliai skyrėsi nuo vokiškų įtaisų, kurie buvo naudojami per apmokymus. Įžengę į miestą, pionieriai traukdavo gatvėmis, kur namų balkonuose ir medžiuose kabodavo pakaruokliai. Už vieną nukautą saviškį, keršydami vokiečiai dažnai bausdavo mirtimi dešimt italų. Kai kurie pakaruokliai būdavo užminuoti, tekdavo juos susprogdinti vietoje.

1943-ųjų spalio pirmą vokiečiai evakavo Neapolį. Rugsėjo mėnesį, prasidėjus sąjungininkų antskrydžiams, šimtai neapoliečių pabėgo iš miesto ir apsigyveno apylinkių urvuose. Traukdamiesi vokiečiai bombardavo urvus, užversdami angas. Prasidėjo šiltinės epidemija. Uoste buvo iš naujo minuojami nuskandinti laivai.

Trisdešimt pionierių atvyko į miestą, kur kas žingsnis tykojo pražūtingi spąstai. Valstybinių įstaigų sienose buvo prislėpta uždelsto veikimo bombų. Beveik visos mašinos buvo užminuotos. Pionieriai įprato nepatikliai žiūrėti į kiekvieną daiktą, lyg netyčia paliktą kambaryje, o ypač padėtą ant stalo, ir dar kampu, neatitinkančiu ketvirtos valandos kampo laikrodžio ciferblate. Net praslinkus daugeliui metų po karo, pionieriai visad dėdavo ant stalo parkerį tokiu kampu, kad jo drūtgalys rodytų ketvirtą valandą.

Neapolis liko karo zona dar pusantro mėnesio, ir visą tą laiką Kipas išbuvo ten su savo būriu. Po dviejų savaičių jie aptiko urvuose užverstus žmones. Jų kūnai buvo pajuodę nuo išmatų ir šiltinės. Gabenant juos į miesto ligoninę, buvo toks įspūdis, jog tai traukia vaiduoklių procesija.

Po keturių dienų sprogo centrinis paštas, žuvo ar buvo sužeista septyniasdešimt du žmonės. Truputį anksčiau drauge su miesto archyvais supleškėjo turtingiausia Europoje viduramžių kolekcija.

Spalio dvidešimtąją, trys dienos prieš paleidžiant elektros srovę, pasidavė vienas vokietis. Jis pranešė valdžiai, jog uosto kvartale paslėpta tūkstančiai bombų, sujungtų su elektros tinklais: vos paleidus srovę, miestas išlėksiąs į padanges. Jis buvo kvočiamas septynis sykius, kartais mandagiai, kartais šiurkščiai, bet valdžia neišmanė, kaip žiūrėti į jo išpažintį. Galop buvo nutarta evakuoti visą kvartalą. Vaikus, senelius, pusgyvius ligonius, nėščias moteris, iš urvų išgelbėtus žmones, gyvulius, dar tinkamus džipus, nehospitalizuotus sužeistus kareivius, pamišėlius, kunigus, vienuolius ir vienuoles. 1943-ųjų spalio dvidešimt antrą temstant mieste liko tik dvylika pionierių.

Srovė turėjo būti paleista rytojaus dieną, trečią valandą popiet. Nė vienas pionierius dar niekad nebuvo atsidūręs tuščiame mieste. Tai buvo keisčiausios ir nerimastingiausios jų gyvenimo valandos.

Vakarais virš Toskanos griaudžia. Žaibus pritraukia menkiausias geležgalys, menkiausia varpinė, kyšanti virš kraštovaizdžio. Paprastai apie septintą vakaro Kipas grįžta kiparisais apsodintu geltonu taku. Tuo metu, jei artėja audra, sugriaudžia. Viduramžių tradicija.

Jam, regis, patinka ta audrų tradicija. Hana ir Karavadžas iš tolo pastebi jo siluetą, mato, kaip jis stabtelėja ir atsigręžęs žiūri į slėnį, ar neprisiveja lietus. Hana ir Karavadžas eina į vidų. Kipas dar pusmylį pėdina įkalnėn vingiuojančiu taku. Girdėti, kaip gurgžda žvirgždas po jo batais. Vėjas užlekia šuorais, lanksto kiparisus, lenda jaunam pionieriui į marškinių rankoves.

Jis eina dar kokias dešimt minučių, nenumanydamas, ar užklups jį lietus. Išgirsta lietų, prieš pajusdamas jį kūnu: lašai tekšena į išdžiūvusią žolę, alyvmedžių lapus. Bet tuo tarpu jį siaubia gaivus slėnio vėjas, audros priešakinė sauga.

Jei lietus užklumpa nepriėjus vilos, jis traukia tuo pat žingsniu, virš kuprinės išskleidžia guminį apsiaustą ir apsigobęs pėdina toliau.

Atsidūręs palapinėje, girdi griaudžiant. Gryna perkūnija. Aidūs trenksmai virš galvos, griaudėjimas, panašus į kalnų tarpeklin neriančio traukinio ratų dundėjimą. Staigus plykstelėjimas nutvieskia palapinės šoną, nepalyginamai ryškesnis už saulės šviesą, sako jis sau, suslėgto fosforo žybsnis, tarytum susijęs su mechanika, primenantis naują žodį, girdėtą per apmokymus ir detektorinį imtuvą. „Branduolinis“. Palapinėje nusivynioja sudrėkusį tiurbaną, džiovinasi plaukus ir užsivynioja kitą tiurbaną ant galvos.

Audra griaudėdama tolsta nuo Pjemonto į pietus ir į rytus. Žaibai kerta į Alpių koplytėlių varpines, kurių vaizdai primena Kryžiaus kelio stotis ar Rožinio paslaptis. Varezės ar Varalo miesteliuose šmėkštelėja aukštesnės nei natūralaus dydžio septynioliktojo amžiaus pradžios statulos, vaizduojančios Biblijos scenas. Plakamas Kristus už nugaros surištomis rankomis. Pakeltas rimbas. Lojantis šuo, o gretimos koplytėlės paveiksle — trys kareiviai, aukščiau nutapytų debesų keliantys kryžių drauge su Nukryžiuotoju.

San Džirolamo vila stovi tokioje vietoje, kad ir ją kartais nutvieskia žaibų blyksniai: tamsūs koridoriai, kambarys, kur guli anglas, virtuvė, kur Hana kuria ugnį, subombarduota koplytėlė — viskas ūmai nušvinta, nelieka nė menkiausio šešėlio. Per tokias audras Kipas ramiai vaikščioja savo sodo kampelyje po medžiais. Pavojus būti žaibo nutrenktam juokingai menkas palyginti su kasdiene rizika. Jam skaičiuojant sekundes tarp žaibo tvykstelėjimo ir perkūnijos griausmo, prieblandoje prieš akis iškyla kalnų koplytėlėse regėti naivūs katalikų tikėjimo vaizdeliai. Vila, ir ta primena vieną tų vaizdelių: visi keturi, nutvieksti intymaus gyvenimo akimirką, viso to karo fone atrodo it paradoksas.

Dvylika Neapolyje likusių pionierių išsisklaidė po miestą. Kiaurą naktį skynėsi kelią į tunelius užcementuotomis angomis, leidosi į kanalizaciją ieškodami sprogdiklių, galimas daiktas, sujungtų su centriniais generatoriais. Turėjo išvykti antrą valandą popiet, valandą prieš paleidžiant elektros srovę.

Dvylika žmonių mieste. Po vieną kvartale. Vienas prie generatoriaus. Vienas vis dar pasinėręs į rezervuarą vandentiekio bokšte. Mat valdžia įsitikinusi, jog didžiausi nuostoliai galimi užtvindžius miestą. Kaip užminuojamas miestas. Sunkiausia ištverti tylą. Vieninteliai girdimi gyvojo pasaulio garsai — šunų lojimas, paukščių giedojimas butuose, žvelgiančiuose į gatvę. Išmuš valanda, ir Kipas įeis į vieną tų kambarių, kur gieda paukštis. Gyvas padaras toje tuštumoje. Jis eina pro Nacionalinį archeologijos muziejų, kur saugomi Pompėjos ir Herkulanumo paminklai. Neseniai matė baltuose pelenuose suakmenėjusį senovės šunį.

Eidamas kairėje rankoje laiko degantį raudoną pionieriaus žibintą. Tai vienintelis šviesos šaltinis Karbonarų gatvėje. Ta naktinė žvalgyba išsekino jėgas, ir dabar atrodo, jog ne kažin ką dar gali nuveikti. Kiekvienas pionierius turi radiją, bet naudojasi tik išimtiniais atvejais.

Labiausiai veikia nervus siaubinga tyla tuščiuose kiemuose, išdžiūvę fontanai.

Pirmą valandą popiet jis pasuka link Šv. Jono bažnyčios, gerokai nukentėjusios nuo antskrydžių. Ten, kaip žino, yra Rožinio koplyčia. Užėjęs ten anksčiau kelis vakarus, žaibų blyksniams tvieskiant tamsą, buvo pastebėjęs aukštus žmonių siluetus. Angelas ir moteris miegamajame. Tamsa apgaubė tą akimirkos regėjimą. Jis atsisėdo klaupte, palaukė, bet kito apreiškimo nebuvo.

Jis įeina į tą bažnyčios kertę, kur terakotos siluetai nudažyti baltiesiems būdingomis spalvomis. Scena vaizduoja miegamąjį, kuriame moteris kalbasi su angelu. Po dukslaus mėlyno apsiausto gobtuvu matyti kaštoninės moters garbanos, kairė ranka išskėstais pirštais guli ant krūtinės. Įeidamas į kambarį, jis susivokia, jog visos figūros daug aukštesnės nei gyvenime. Jo galva vos siekia moters petį. Angelas pakelta ranka yra daugmaž keturių metrų aukščio. Vienaip ar kitaip, Kipui tai draugija. Kambarys gyvenamas, jis užmezga kalbą su esybėmis, vaizduojančiomis alegoriją apie žmonių ir dangaus santykius.