Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Brolis sakė tiesą. Niekad neatsisuk nugara į Europą. Į verslo žmones. Į žmones, darančius sandėrius. Į žmones, braižančius žemėlapius. Niekada nepasitikėk europiečiais, sakė jis. Niekad jiems nespausk rankos. O mes? O, kaip greit susižavėdavom jų kalbomis, medaliais, ceremonijomis. Ką aš dariau visus paskutiniuosius metus? Ardžiau, plėšiau lauk šėtono padargus. Ir ko susilaukiau? Štai šito?

Kas darosi? Sakykit, dėl Dievo meilės!

Palieku jums savo imtuvą, kad suvirškintumėt istorijos pamoką. Nė iš vietos, Karavadžai. Visos tos karalių, karalienių, prezidentų kalbos apie civilizaciją... Tie abstraktūs balsai. Pauostykit juos. Pasiklausykit radijo ir pauostykit, kuo kvepia jų iškilmės. Mano krašte, kai tėvas nusižengia teisingumui, tau privalųjį nudėti.

Jūs nežinot, kas jis toks.

Šautuvo kryptukas nutaikytas į apdegusį kaklą. Paskui pionierius nukreipia jį žmogui į akis.

Šaukit, sako Almasis.

Pionieriaus akys susiduria su ligonio žvilgsniu tame pustamsiame kambaryje, kur dabar susitvenkęs visas pasaulis.

Jis linktelėja pionieriui.

Šaukit, ramiai sako.

Kipas išmeta iš spynos šovinį ir pagauna bekrintantį žemėn. Sviedžia šautuvą ant lovos it gyvatę, kuriai išplėštas geluonis. Kažkur šone mato Haną.

Apdegęs žmogus nusitraukia ausines nuo galvos ir lėtai pasideda jas priešais. Kaire ranka paima klausos aparatą, nuplėšia ir meta ant grindų.

Šaukit, Kipai. Nebegaliu daugiau klausytis.

Užsimerkia. Grimzta tamson, tolyn nuo to kambario.

Pionierius atsikala į sieną sunėręs rankas, nuleidęs galvą. Karavadžas girdi, kaip šnirpšlėmis vaikšto oras, greitai ir sklandžiai, kaip stūmoklis.

Jis ne anglas.

Prancūzas, amerikietis, man vis viena. Kai puolat bombarduoti rudąją rasę, esate anglas. Turėjot Belgijos karalių Leopoldą, o dabar turit Harį Trumeną, tą susišikėlį iš Jungtinių Valstijų. Jūs visko išmokot iš anglų.

Ne. Ne jis. Apsirinkat. Iš visų žmonių, ko gero, jis vienintelis jūsų pusėje.

Jis pasakytų, jog tai nesvarbu, sako Hana.

Karavadžas atsisėda krėslan. Jis visad sėdi šitame krėsle, sako jis sau. Kambaryje girdėti, kaip silpnai čirškia detektorinis imtuvas, radijas vis dar kalba savo povandeniniu balsu. Jam būtų per sunku atsigręžti ir pažiūrėti į pionierių, Hanos chalato blausios dėmės pusėn. Žino, jog jaunojo kareivio tiesa. Tokios bombos jie niekad nebūtų numetę ant baltųjų valstybės.

Pionierius išeina iš kambario, palikdamas prie lovos Karavadžą ir Haną. Visus tris palikdamas jų pasaulyje. Jis nebe jų sargybinis. Jeigu ligonis numirs, Karavadžas ir mergina jį palaidos. Tegu mirusieji laidoja savo mirusiuosius. Jis niekad nebuvo tikras, ką reiškia tie bejausmiai Biblijos žodžiai.

Jie palaidos viską, tik ne šitą knygą. Kūną, paklodes, jo drabužius, šautuvą. Netrukus jis bus vienas su Hana. O viso to priežastis — radijo pranešimas. Šiurpus įvykis, atsklidęs trumposiomis bangomis. Naujas karas. Civilizacijos žūtis.

Rami naktis. Jis girdi ūbaujant pelėdas, jų silpnus balsus, duslų sparnų plazdėjimą, joms sukant kita kryptimi. Virš palapinės kyšo kiparisai, nejudrūs tą bevėję naktį. Jis išsitiesia aukštielninkas, įsmeigęs akis į tamsiąją palapinės kertę. Užsimerkia ir mato ugnį, žmones, tie šokinėja į upes, į rezervuarus saugodamiesi liepsnos, karščio, per kelias sekundes sunaikinančio viską, ką jie turi, odą ir plaukus, net vandenį, kuriame jie pasinėrę. Žėrinti bomba, lėktuvo nešama virš vandenyno, rytuose šviečiant mėnuliui, žaliojo salyno link. Ir numetama.

Jis nieko nevalgė, nieko negėrė. Nieko negali nuryti. Prieš saulei leidžiantis, iš palapinės išnešė visą karinę padarynę, visą įrangą minoms ardyti, nuo uniformos nuplėšė visus skiriamuosius ženklus. Prieš atsiguldamas nusivyniojo tiurbaną, susišukavo plaukus, sumezgė ant viršugalvio, paskui atvirto aukštielninkas, pamatė šviesą pamažu sklindant palapinės paviršiumi, tuo tarpu akys gerte gėrė paskutinius dienos spindulius, o ausys girdėjo, kaip ščiūva vėjas ir kaip dusliai plazda vanagų sparnai. Ir visus švelnius oro virpesius.

Atrodo, jog visus pasaulio vėjus susiurbė Azija. Jis atsisako visų tarnybos metais matytų bombelių — vaizduojasi bombą, jo galva, didumo sulig miestu, tokią didelę, jog gyvieji gali stebėti žūvant aplink visą tautą. Jis nieko neišmano apie tą ginklą. Nežino, ar žudo sprogimas ir metalo skeveldros, ar verdantis oras sunaikina visa, kas gyva. Žino tik tiek, jog negali niekam leist prisiartinti, negali nieko valgyti nei gerti iš klano, telkšančio ant akmeninio suolelio terasoje. Jis bijo išsitraukti iš kuprinės degtukus ir uždegti lempą, nes įsivaizduoja, jog viskas gali supleškėti, ugniai šoktelėjus nuo lempos dagčio. Prieš palapinėje išgaruojant šviesai, jis išsitraukia šeimos nuotrauką ir ilgai žiūri. Jis vardu Kirpalas Singhas ir nežino, ką čia veikia.

Stovi po medžiais rugpjūčio kaitroje, be tiurbano, viena kurta. Rankose neturi nieko, tik žingsniuoja palei tvoras, basas eina žole arba terasos akmeninėmis plokštėmis, arba laužavietės pelenais. Jo kūnas, gyvas nemiga, kaip gairė Europos plataus slėnio pakrašty.

Paryčiais ji pastebi jį šalia palapinės. Naktį žiūrėjo, ar tarp medžių nesužibės žiburėlis. Tą vakarą viloje kiekvienas pavalgė savo kamputyje, anglas nieko nelietė. Ji mato pionierių mosuojant ranka ir nelyginant burę tolydžio bliūkštant palapinės brezentą. Jis atsigręžia, eina namo link, kopia terasos laiptais ir dingsta.

Koplyčioje pro sudegusius klauptus eina prie apsidės, ten, apgaubtas brezentu, stovi motociklas. Jis traukia gaubšlę nuo viršaus. Atsitupia šalia, uosto tepaluotus krumpliaračius ir grandinę.

Hanai įėjus bestogėn koplyčion, jis sėdi nugara ir galva atsirėmęs į ratą.

Kipai.

Jis neatsako, žiūri jos nematydamas.

Kipai, čia aš. Ką bendra mudu turim su visu tuo?

Ji jaučiasi stovinti prieš uolą.

Ji atsiklaupia, palinksta prie jo, smilkiniu glausdamasi prie jo krūtinės. Taip rymo akimirką.

Dunksi širdis.

Matydama jį vis tokį pat bežadį, ji klūpsčia traukiasi atgal.

Kartą anglas man perskaitė knygoje tokius žodžius: „Meilė yra tokia, jog lengvai gali pralįsti pro adatos skylutę“.

Jis atšlyja į šalį, jo veidas atsiduria per kelis colius nuo lietaus vandens klano.

Vaikinas ir mergina.

Pionieriui traukiant motociklą iš po brezento, Karavadžas stovėjo užsikniaubęs ant parapeto, smakrą pasidėjęs ant riešo. Pajuto, jog nebegali tverti namų atmosferos, ir nuėjo šalin. Jam pasitraukus, pionierius užvedė motociklą ir prieš apsižergdamas ilgokai birbino motorą. Hana stovėjo šalia.

Singhas palietė Hanos ranką ir, nejungdamas variklio, nusileido pašlaitėm Tada paleido motorą visu galingumu.

Pusiaukelėje nuo vartų jo laukė Karavadžas su šautuvu rankoje. Net nekilstelėjo jo, kai vaikinas sulėtino matydamas Karavadžą einant priešais. Karavadžas žengė artyn ir apkabino jį abiem rankomis. Tvirtai suspaudė glėbyje. Pionierius pirmąsyk pajuto seniai neskustą Karavadžo žandą. Įsivaizdavo, jog jis įtrauktas vidun, susilieja su žvalgo raumenimis. „Dabar turėsiu išmokt tavęs nesiilgėt“, — tarė Karavadžas. Vaikinas nuvažiavo, ir Karavadžas grįžo atgal vilon.

Variklio gausmas aplink. Į medžius siūbtelėjo „Triumfo“ dūmai, dulkės, žvyras. Motociklas peršoko spygliuotų vielų užtvarą ir, vingiuodamas tarp sodų kvapų ir klastingų skardžių, paliko vienuolyno apylinkes.

Jo kūnas palinko įprasta poza: krūtinė lygiagrečiai su benzino baku, beveik liesdama jį, abi rankos horizontaliai, kad būtų kuo mažesnis oro pasipriešinimas. Jis važiavo į pietus, aplenkdamas Florenciją. Per Grevę, Montevarkį ir Ambrą, miestelius, nepažymėtus karo ir sąjungininkų žygio žemėlapiuose. Vos pasirodžius pirmosioms kalvoms, jis perkirto kalnagūbrį ir leidosi Kortonos link.