Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jis nusiėmė akinius kaip tik tuo metu, kai, padaręs posūkį, atsidūrė ant tilto per Ofanto upę. Vis dar laikydamas juos kairėje rankoje, pasijuto sklendžiąs drauge su motociklu. Išmetė juos ir suvaldė vairą, bet nesitikėjo atsitrenkti į tilto metalinį kraštą, ant dešinio šono čiuoždamas po apvirtusiu motociklu. Susivokė vandens plėvele slystąs į vidurį tilto, melsvoms kibirkštims žyrant nuo gremžiamo metalo ir sukantis apie rankas ir veidą.

Atšoko metalinės dalys, nubruoždamos pečius. Motociklas drauge su vairuotoju čiūžtelėjo kairėn, tiltas buvo be turėklų, ir jiedu nulėkė lygia greta su vandeniu, abu pavirtę ant šono, o jis — virš galvos iškeltomis rankomis. Apsiaustas atsikabino, nuskriejo šalin nuo to, kas buvo mechaniška ir netvaru, tapęs oro gaivalu.

Motociklas ir karys akimirką tarsi pakibo ore, paskui smigo upėn, balta drūžė perrėžė vandenį, dingo kojomis tvirtai suspaustas metalinis korpusas, o lietus pliaupė bedamasis su vilnimis. „ Jis mes tave kaip kamuolį į plačią ir ertą šalį“.

Kaip Patrikas atsidūrė balandinėje, Klara? Batalionas paliko jį apdegusį ir sužeistą. Apdegusį taip, jog marškinių sagos susilydė su oda, su miela krūtine. Kurią bučiavau aš ir bučiavai tu. Ir kaip tėtis galėjo sudegti? Jis, visad sugebėdavęs kaip žaltys, kaip tavo kanoja, kaip užburtas išslysti, pabėgti nuo tikrovės. Apsišarvuoti savo švelniu nesuvokiamu naivumu. Jis buvo visų vyrų nešnekiausias, ir aš visad stebėdavausi, kad jis patinka moterims. Mes linkusios turėti šalia šnekų vyrą. Mes racionalios, protingos, o jis dažnai būdavo sutrikęs, neryžtingas, nebylus.

Buvo jis baisiai apdegęs, ir man, gailestingajai seselei, priklausė jį slaugyti. Supranti, kokia negailestinga geografija? Būčiau galėjusi jį išgelbėti ar bent jau iki pabaigos budėti šalia. Nudegimai — mano specialybė. Ar ilgai buvo jis vienišas balandžių ir žiurkių draugijoje? Pamažu senkant kraujui ir gęstant gyvybei? Virš galvos balandžiai. Jų plazdėjimas aplink. Tamsoje nesudedant bluosto. Jis visad nekentė tamsos. Ir buvo vienas, be draugės, be dukters.

Man pakyrėjo Europa, Klara. Noriu namo. Noriu atsidurti tavo trobelėje, prie rausvos uolos Jurgio įlankoje. Važiuosiu autobusu iki Parry Soundo. Ir iš žemyno trumposiomis bangomis duosiu žinią į Penkeikus. Ir lauksiu tavęs, lauksiu, kol pamatysiu kanoja atplaukiant tavo siluetą, atplaukiant manęs išvaduoti iš tos vietos, kur visi mes pakliuvome išduodami tave. Kaip tu sugebėjai tapti tokia supratinga? Kaip tu sugebėjai tapti tokia lyžtinga? Kaip tai atsitiko, jog tu nesileidai apmulkinama? Tu, šitaip pasinešusi į malonumus, staiga pasidarei tokia protinga. Visų mūsų tyriausioji, pupele tamsiausioji, lapeli žaliausiasis.

Hana

Pionieriaus vienplaukė galva išnyra iš vandens, jis dusdamas į plaučius traukia visą orą, slūgsantį virš upės.

Permetęs kanapinę virvę ant gretimos vilos stogo, Karavadžas pasidarė savotišką lieptelį. Savo pusėje virve apjuosė Demetrijaus liemenį ir galą pririšo prie šulinio. Kai įtempė, virvė buvo truputį aukščiau dviejų alyvmedžių viršūnių. Jeigu netektų pusiausvyros, kristų tiesiai į šiurkštų dulkėtą kurio nors alyvmedžio glėbį.

Nuėjo vienomis kojinėmis, kojų pirštais laikydamasis virvės. Ar statula turi kokią vertę? kartą lyg šiaip sau paklausė Hanos, ir ji atsakė, jog, anot anglo ligonio, visos Demetrijaus statulos esančios bevertės.

Ji užklijuoja voką, pasikelia ir eina per kambarį uždaryti lango. Kaip tik tuo metu slėnį perskrodžia žaibas. Ji mato Karavadžą aukštai virš žemės, vidury griovos, it gilus randas riečiančios vilą. Sustoja lyg sapnuodama, paskui užsilipa į lango nišą ir atsisėdusi žiūri lauk.

Sulig kiekvienu žaibo plykstelėjimu lietaus čiurkšlės sustingsta ūmai nutviekstos nakties dugne. Ji mato suopius kylant padangėn, žvilgsniu ieško Karavadžo.

Jis užuodžia lietų pusiaukelėje, ir tada staiga prakiūra lyti, vanduo žliaugia visu liemeniu, kiaurai permerkia darbužius, ir tie susyk apsunksta.

Ji iškiša pro langą rieškutėmis sudėtas rankas ir linkso, lietui šukuojant jai plaukus.

Vila grimzta į tamsą. Koridoriuje, prie anglo ligonio kambario, vis dar spingso paskutinė žvakė. Kai tik jis, išniręs iš miego, atsimerkia, mato plevenant gelsvą liepsnelę.

Nuo šiol pasaulis jam bežadis, netgi šviesa atrodo nebereikalinga. Rytą pasakysiąs merginai, jog nesą prasmės jam miegant žibinti žvakę.

Apie trečią nakties pajunta kažką esant kambaryje. Akimirką kojūgaly prie sienos pastebi žmogystą, o gal piešinį, per žvakės švieselę sunkiai įžiūrimą lapijos prietemoje. Sumurma kažką panosėje, tai, ką ketino pasakyti, bet atsiliepia tyla, ir blanki ruda žmogysta, veikiausiai koks nakties šešėlis, nejuda. Tuopa. Plunksnuotas žmogus. Plaukikas. Beje, taria sau, jau niekad nebegausiąs progos dar sykį pasikalbėti su jaunuoju pionierium.

Tą naktį jis nesudeda bluosto, stebi, ar žmogysta prieis arčiau. Tyčia negeria miltelių, kurie numaldytų skausmą, budi, iki šviesa užgęsta ir žvakės kvapas pasklinda po jo kambarį, po merginos miegamąjį, toliau koridoriuje. Jei žmogysta apsisuktų, jis pamatytų freską už nugaros, toje vietoje, kur kartą skaudžiai susimušė į nutapytą altaną. Kai žvakė užgesianti, jis pamatysiąs.

Jo ranka tiesiasi, paliečia knygą ir vėl gula ant juodos krūtinės. Niekas daugiau nejuda kambaryje.

Kair jis dabar, kai mąsto apie ją? Po šitiekos metų. Plokščias istorijos akmenėlis, atšokęs nuo vandens paviršiaus ir pakilęs taip aukštai, jog jiedu abu spėjo susenti, iki jam nukrintant ir nugrimztant.

Kur jis dabar, kai ten, savo sode, sėdi ir kartoja sau, jog turėtų eiti vidun ir parašyti laišką arba kurią dieną nuvažiuot į paštą ir užpildyti blanką: gal pavyksią su ja susisiekti kitame krašte. Kaip tik tas sodas, tas ketvirtainis nušienautos išdžiūvusios vejos, primena jam mėnesius, praleistus drauge su Hana, Karavadžu ir anglu ligoniu San Džirolamo viloje, į šiaurę nuo Florencijos. Dabar jis gydytojas, turi du vaikus ir kvatoklę žmoną. Tame mieste neturi nė valandėlės atokvėpio. Šeštą vakaro nusivelka baltą chalatą ir lieka tamsiomis kelnėmis ir marškiniais trumpomis rankovėmis. Užrakina kliniką, kur visi popieriai prislėgti įvairiausiais daiktais, — akmenimis, rašalinėmis, žaisliniu sunkvežimiu, kuriuo nebežaidžia sūnus, — nes ventiliatoriui sukantis galėtų išlakstyti į visas puses. Apsižergia dviratį ir, pervažiavęs turgavietę, mina keturias mylias namo. Kiekvienąsyk stengiasi pasukti ūksmingąja gatvės puse. Sulaukęs tokio amžiaus, netikėtai susivokia, jog Indijos saulė sekina jėgas.

Smunka po kanalo gluosniais ir sustoja nedidelėje gyvenvietėje, nusisega gnybtukus, kuriais važiuodamas sugnybia kelnių klešnes, ir vedasi dviratį laiptais žemyn į žmonos puoselėjamą sodelį.

Šį vakarą kažkas ištraukė tą plokščią akmenuką iš vandens, paleido atgal Italijos link, į kalvose išsimėčiusį miestelį. Gal mergaitė, kurios chemikalais nudegintą ranką jis šiandien gydė? Arba akmeniniai laiptai, kurių pakopas įnirtingai gožia rudos piktžolės? Jis vedėsi dviratį ir vidury laiptų viską prisiminė. Važiavo į darbą, ir atminties detonatorius suveikė tik po septynių valandų konsultacijų ir popierizmo, neleidusių atsikvėpti ligoninėje. Bet veikiausiai tai buvo mergaitė nudeginta ranka.

Jis sėdi sode. Ir žiūri į Haną, jos plaukai ilgesni, ji savo krašte. Ką ji veikia? Jis visad ją mato, jos veidą ir kūną, bet nenumano, ką ji daro, kaip gyvena, netgi matydamas, kaip ji bendrauja su žmonėmis, kaip lenkiasi prie vaikų, už jos — baltos šaldytuvo durelės, fone — tylūs tramvajai. Tai savotiška dovana, vienaip ar kitaip jam duota, lyg ji būtų kino kadre, bet tik ji viena ir bežadė. Jis gerai nemato ją supančių žmonių, negali įspėti jos minčių, — mato tik pavidalą, ataugusius tamsius plaukus, tolydžio užkrintančius jai ant akių.