Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jis važiavo priešinga kryptimi, nei žygiavo sąjungininkai, sakytum išvyniodamas karo giją. Keliuose jau nebuvo prisigrūdę karinės technikos. Važiavo tik žinomais keliais, iš tolo pastebėdamas jau matytus pilių bokštus. Užgulęs „Triumfą“, jis pašėlusiai lėkė šunkeliais, tarytum ryte rydamas kilometrus. Mantos turėjo nedaug, visus ginklus buvo palikęs viloje. Motociklas kaukdamas švilpė per kaimus, nelėtindamas greičio nei miestuose, nei vietose, primenančiose karo dienas. „Žemė susiūbuos ir ims svyruoti kaip girtuoklis , ir sugrius kaip trobelė “.

Ji atsegė Kipo kuprinę. Surado pistoletą, suvyniotą į tepaluotą skiautę, tad į nosį dūrė svaigus kvapas, kai ji išvyniojo. Dantų šepetėlis, dantų milteliai, užrašų sąsiuvinis su eskizais, viename eskize — ji, sėdinti terasoje, nupiešta žiūrint iš anglo kambario. Du tiurbanai, butelis krakmolo. Žibintas su odiniais dirželiais, pionierių naudojamas ypatingais atvejais. Ji uždegė žibintą, ir kuprinė prisipildė tamsiai raudonos šviesos.

Šoninėse kišenėse ji rado bombų ardymo įtaisų, bet nenorėjo prie jų nė prisiliesti. Įvyniotas į skiautę gulėjo metalinis kaištelis, jos krašte naudojamas cukrui tekinti iš klevų.

Subliuškusioje palapinėje ji aptiko portretą, tikriausiai jo šeimos. Paėmė nuotrauką į delną. Sikhas ir jo šeima.

Vyresnysis brolis toje nuotraukoje buvo vienuolikos metų. Kipas, šalia jo, aštuonerių. „Karui prasidėjus , mano brolis stojo už tuos , kurie buvo prieš anglus “.

Mėtėsi dar nedidelis vadovėlis su užminuotos vietovės planu. Ir piešinys: muzikanto lydimas šventasis.

Ji sukrovė viską kuprinėn, tik nuotrauką tebelaikė kitoje rankoje. Su kuprine ant peties perėjo miškelį, lodžiją ir pasuko į vidų.

Beveik kas valandą sulėtindavo greitį, stabtelėdavo, paspjaudydavo ant akinių ir nuvalydavo juos marškinių rankove. Dar sykį žvilgtelėdavo į žemėlapį. Važiuosiąs iki Adrijos, paskui — į pietus. Diduma kariuomenės buvo prie šiaurinių sienų.

Jis pakilo iki Kortonos, šaižiai čiaudant motorui. Raitas ant „Triumfo“ bažnyčios laiptais užlėkė iki durų. Statula vis dar buvo ten pat, apkalta pastoliais. Jis norėjo iš arti pamatyti veidą, bet nebeturėjo optinio taikiklio ir jautėsi pernelyg sustingęs, kad galėtų užkopti pastoliais. Pavaikščiojo apačioje lyg prašalaitis, kuriam uždarytos namų durys. Nustūmė motociklą bažnyčios laiptais žemyn, paskui pervažiavo per nusiaubtus vynuogynus ir nušvilpė toliau Areco link.

Nuo Sansepolkro vingiuotu keliu pasuko į rūko gaubiamus kalnus ir gavo visiškai sulėtinti greitį. Pasiekė Boką Trabariją. Buvo šalta, bet jis uždraudė sau galvoti apie orą. Pagaliau kelias pakilo aukščiau tos baltumos, ir rūkas nusidriekė toli apačioje it upės vaga. Jis aplenkė Urbiną, kur vokiečiai sudegino visus priešo arklius. Čia jie kovėsi ištisą mėnesį, o dabar jis perlėkė tą kraštą per kelias minutes. Pažino nebent Juodosios Dievo Motinos relikvines. Po karo supanašėjo visi miestai ir miesteliai.

Jis leidosi pakrantėn. Link Gabičės, kur matė Švenčiausiąją Mergelę išeinant iš jūros. Užmigo ant kalvos, šalia skardžio, iš aukštybių žvelgiančio į jūrą netoli tos vietos, kur buvo iškelta Švenčiausiosios Mergelės statula. Taip baigėsi pirmoji diena.

Mieloji Klara, — mieloji maman,

Maman — prancūziškas žodis, Klara — apvalus žodis, primenantis švelnią glamonę, intymus žodis, kurį galima sušukti viešoje vietoje. Kažkas patvaru ir amžina kaip barža. Nors tu, bent jau mintyse, kaip žinau, esi kanoja. Per kelias sekundes sugebi pasisukti ir įplaukti į tykų užutekį. Visada nepriklausoma. Visada savarankiška. Anaiptol ne barža, atsakinga už viską aplink. Tai mano pirmas laiškas per daugelį metų, Klara, ir dabar esu atpratusi nuo formalumų. Paskutinius mėnesius gyvenau su trimis draugais, mes kalbėdavomės apie šį bei tą, kas užeina ant seilės. Dabar jau nebemoku kitaip kalbėti.

Šiandien tūkstantis devyni šimtai... Kelintieji? Staiga iškrito išgalvos. Bet prisimenu mėnesį ir dieną. Vakar išgirdom, jog Japonijon numestos bombos, toks jausmas, jog atėjo pasaulio pabaiga. Man rodos, asmens valia visada kirsis su viešąja nuomone. Jeigu galėtume tai pateisinti, galėtume pateisinti viską.

Patrikas žuvo Prancūzijoje, balandinėje. Septynioliktame ir aštuonioliktame šimtmetyje prancūzai statė milžiniškas balandines, didesnes už daugelį namų. Jos štai tokios:

Horizontali linija per trečdalį aukštumo buvo vadinama „žiurkbriaune“, užstojančia žiurkėms kelią ropštis plytomis, taigi savotiška balandžių apsauga. Saugu kaip balandinėje. Šventa vieta. Kaip bažnyčia daugeliu atžvilgių. Saugi vieta. Patrikas žuvo saugioje vietoje.

Penktą ryto kojos spyriu jis užvedė „Triumfą“, ir užpakalinis ratas užgriebęs paleido trykšlę žvyro. Buvo dar tamsu, dar sunku skardžio papėdėje įžiūrėti tolumoje jūrą. Toliau į pietus žemėlapio jis neturėjo, bet buvo žinomi keliai, kuriais jie žygiavo kaudamiesi, ir jis galėjo traukti pajūriu. Patekėjus saulei, jis padidino greitį. Priešaky laukė upės.

Apie antrą popiet jis pasiekė Ortoną, kur pionieriai statydami pontoninį tiltą vos nenuskendo vidury patvinusios audringos upės. Prasidėjus lietui, jis sustojo apsigaubti neperšlampamu apsiaustu. Paskui sulyta žole apėjo aplink motociklą. Dabar važiuojant garsas buvo pasikeitęs. Vietoj kriokimo ir inzgimo buvo girdėti šliuksėjimas, priekiniam ratui teškiant vandenį jam ant batų. Pro akinius viskas atrodė pilka. Ne, apie Haną jis nebegalvosiąs. Ir toje tyloje, motociklui kriokiant, jis negalvojo apie ją. Vos tik iškildavo merginos veidas, išdildydavo jį iš atminties, imdavo kraipyti vairą, tvirtai jį apgniaužęs, kad visas mintis reikėtų sutelkti į kelią. Jeigu atmintin ateidavo žodžiai, tai būdavo ne Hanos žodžiai, bet pavadinimai tų Italijos vietovių, per kurias jis dabar važiavo.

Atrodė, jog bėgdamas vežasi anglo kūną, pasodintą priešais ant benzino bako, tą pajuodusį, jo liemenį apkabinusį kūną, per jo petį žvelgiantį praeitin, žvelgiantį į kraštą, iš kurio jiedu bėgo, į tolstančią svetimšalių gyvenamą pilį Italijos kalvos viršūnėje, kuri niekad nebus atstatyta. „Ir mano žodžiai, kuriuos aš įdėjau tau į burną, neatstos nuo tavo burnos, nuo tavo palikuonių burnos ir nuo tavo vaikų vaikų burnos“.

Anglo ligonio balsas tiesiai į ausį giedojo Izaiją kaip aną popietę, kai jaunuolis pasakojo jam apie Romoje ant koplyčios lubų tapytą veidą. „Žinia, yra šimtai Izaijų. Kada nors panūsite jį pamatyti seną: pietų Prancūzijos abatijose jis vaizduojamas žila barzda, bet vis dar valdingu žvilgsniui Ir anglas užgiedojo freskų kambaryje. „Štai Viešpats išnešins tave, kaip nusinešamu gaidys, ir atims tave taip kaip apsiaustą. Jis vainikuote apvainikuos tave sielvartu, mes tave kaip kamuolį į plačią ir ertą šalį“.

Jis lėkė vis labiau pliaupiant lietui. Jam patiko anas veidas ant lubų, todėl patiko ir tie žodžiai. Lygiai kaip tikėjo apdegėliu ir jo puoselėjamais civilizacijos sodais. Izaijas, Jeremijas, Saliamonas buvo apdegėlio mėgstamiausioje knygoje, su kuria jis niekad nesiskirdavo, jo šventojoje knygoje, kurion buvo įsiklijavęs tai, ką brangino. Jis padovanojo savo knygą pionieriui, ir pionierius pasakė: mes irgi turime šventąją knygą.

Guminiai akinių aptaisai sutrūkinėjo per paskutinius mėnesius, ir lietus smelkėsi į menkiausią tarpelį prieš jo akis. Geriau važiuoti be akinių, ausyse be paliovos šliuksint jūrai, nebejaučiant kūno, nutirpusio, sustingusio belinksant, nes ta mašina, kuria taip tvirtai apsižergęs riedėjo, teikė nebent šilumos iliuziją, ir jos balkšvas pavidalas it krintanti žvaigždė sklendė per kaimus, pasivaidendamas sekundės dalelę, taip trumpai, jog spėtum nebent mintyse sukuždėti slapčiausią troškimą. „Nes dangus sutirps kaip dūmai ir žemė susidėvės kaip drabužis; jos gyventojai žus kaip šitie; (...) Nes kaip drabužį, taip ir juos suės kirminas , ir kaip vilną, taip ir juos sugrauš kandis “. Dykumų paslaptis. Dykumų, plytinčių nuo Uveinato iki Hirosimos.