Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Šnekiomis naktimis jie keliaudavo po visą jo penkių upių kraštą. Satledžas, Džilamas, Ravis, Čenabas, Beasas. Jis veda ją į didžiąją gurdvarą, nuauna jai batelius, žiūri, kaip ji mazgojasi kojas, gaubiasi galvą. Pastatas, į kurį jiedu įeina, buvo pastatytas 1601-aisiais, išniekintas 1757-aisiais ir tuojau pat atstatytas. 1830-aisiais buvo papuoštas auksu ir marmuru. „Jei nuvesčiau tave prieš auštant, pirmiausia pamatytum miglą virš vandens. Kai ji išsisklaido, pasirodo šventykla. Tu jau girdėtum šventųjų — Ramanandos, Nanako ir Kabiro — giesmes. Giesmė — apeigų pagrindas. Tu girdi giesmes, jauti šventyklos soduose kvepiant vaisius: granatus, apelsinus. Šventykla — tai prieplauka gyvenimo upėje, visiems prieinama prieplauka. Laivas, skrodžiantis nemokšiškumo vandenyną“.

Jiedu eina per naktį, pro sidabro duris žengia prie altoriaus, kur po brokato baldakimu guli Šventoji Knyga. Muzikantams pritariant, Ragiai gieda Knygos posmus. Jie gieda nuo ketvirtos ryto iki vienuoliktos vakaro. Granth Sahibas atverčiamas kur pakliūva, parenkama ištrauka ir tris valandas, iki migla pakyla virš ežero ir pasirodo Auksinė šventykla, eilutės pinasi ir liejasi viena su kita, be perstojo skaitant tekstą.

Kipas vedasi ją palei tvenkinį prie medžio altoriaus, kur ilsisi Baba Gudžadžis, pirmasis šventyklos šventikas. Prietarų medis, puspenkto šimto metų senumo. „Mama parišo virvelę prie vienos šakos ir meldė dovanoti jai sūnų. Mano broliui gimus, ji grįžo prašyti malonės dovanoti dar vieną sūnų. Visame Pendžabe yra šventųjų medžių ir magiško vandens“.

Hana tyli. Jam žinoma, kokios tamsios gelmės viešpatauja jos viduje, kaip jai skaudu gyventi be vaiko ir tikėjimo. Jis visad stengiasi atitvert ją nuo sielvarto. Miręs vaikas. Žuvęs tėvas.

— Aš irgi netekau žmogaus, kuris buvo man kaip tėvas, — sako jis.

Bet ji žino, jog šalia gulintis vyras — užburtas, jog, užaugęs kaip svetimas tarp kitų, gali lengvai atsižadėti ištikimybės priesaikos ir duoti ją kitam, kompensuoti tai, kas prarasta. Esama žmonių, kuriuos neteisybė žudo, ir žmonių, kurių ji neliečia. Jeigu jinai jį paklaustų, jis atsakytų, kad gyveno laimingai: brolis kalėjime, draugai žuvo sprogus minoms, o jis pats kas dieną rizikavo gyvybe per šį karą.

Nepaisant jų širdies gerumo, tokie žmonės patyrė baisią neteisybę. Kipas ištisą dieną praleisdavo dumblo duobėje išminuodamas bombą, kuri galėjo sprogti kiekvieną akimirką, sielvarto pakirstas grįždavo palaidojęs žuvusį draugą, bet, nors ir kokie pasitaikydavo išbandymai, visada būdavo kokia nors išeitis, šviesos spindulėlis. Ji, priešingai, nematė nieko. Jis turėjo ne vieną likimo žemėlapį; Amritsaro šventykloje bet kokio tikėjimo, bet kokios padėties žmonės buvo laukiami svečiai ir dalijosi tuo pačiu kąsniu. Ji taip pat turėjo teisę padėti gėlę ar pinigą ant aslos patieston marškon ir drauge su visais giedoti nuostabią nenutrūkstamą giesmę.

Ji geidė to visa širdimi. Jos tikroji prigimtis buvo neatsiejama nuo liūdesio. Jis galėjo ją įsileisti vidun pro bet kuriuos iš trylikos dvasios vartų, bet ji žinojo, kad, būdamas pavojuje, niekad į ją neatsigręžtų. Sukurtų aplink save erdvę, kad galėtų susikaupti. Tokia buvo jo išmonė. Sikhai, sakydavo jis, esą nuostabūs mechanikai. „Mes turime mistinį ryšį... kaip čia pasakius?“ — „Giminystę“. — „Taip, mes susiję giminystės saitais su mechanizmais“.

Tarp jų jis praleisdavo ištisas valandas, detektorinio radijo muzikos ritmui kalant kakton, virpant plaukuose. Ji netikėjo, kad gali jam priklausyti, tapti jo mylimąja. Jis judėjo tokiu greičiu, kad galėtų išlyginti tai, ko buvo netekęs. Tokia buvo jo prigimtis. Ji negalėjo jo smerkti. Bene turėjo tokią teisę? Su kuprine ant kairiojo peties Kipas išeidavo kas rytą iš San Džirolamo vilos ir takeliu leisdavosi pašlaitėn. Kiekvieną rytą jinai lydėdavo jį žvilgsniu, gal paskutinį kartą stebėdama jo nuoširdumą pasauliui. Po kelių minučių jis užversdavo galvą ir stebeilydavo į šrapnelių sužalotus kiparisus skeveldrų nukapotomis vidurinėmis šakomis. Plinijus tikriausiai leisdavosi pakalnėn tokiu pat takeliu. Kaip ir Stendalis, nes kai kurie „Parmos vienuolyno“ epizodai buvo parašyti tame krašte.

Kipas užversdavo galvą po sužalotų medžių skliautu, stabtelėdavo vidury viduramžių tako. Jaunuolis, išmokęs paties keisčiausio amato, kokį išrado jo šimtmetis, pionierius, karo inžinierius, kurio darbas — aptikti ir nukenksminti minas. Kiekvieną rytą jis išnerdavo iš palapinės, išsimaudydavo, apsirengdavo sode ir traukdavo tolyn nuo vilos ir jos apylinkių, nė neužeidamas į vidų, — kartais nebent pamodavo, ją pamatęs, — lyg žodžiai, bendravimas su kitu žmogumi būtų galėję išmušt jį iš vėžių, įsismelkti kaip kraujas į mechanizmą, kurį jis privalėjo perprasti. Jinai matydavo jį per keturiasdešimt žingsnių nuo vilos einant spindžio taku.

Tai būdavo metas, kai jis su visais jais išsiskirdavo. Metas, kai už riterio nugaros pakildavo nuleidžiamasis tiltas palikdamas jį vienui vieną toje ramybėje, kurią laiduodavo jo išmonė. Sjenoje ji matė freską. Miesto vaizdelį. Už kelių metrų nuo miesto sienos dažai buvo nusilupę, tad keliauninkas, paliekantis pilį, prieš akis nematė nė sklypelio saugios priebėgos, kur būtų galėjęs pasikliauti savo išmanymu. Lygiai taip jaučiasi ir Kipas kiauras dienas, sakydavo ji sau. Kiekvieną rytą jis išeina iš freskos ir traukia tamsių chaoso uolynų link. Riteris. Šventasis karžygis. Ji matydavo tarp kiparisų šmėkščiojant maskuojamosios spalvos uniformą. Anglas vadino jį fatoprofugus — bėgančiu nuo likimo. Ji numanė, kad jo diena prasideda malonumu užvertus galvą žiūrėti į medžius.

Keturiasdešimt trečiųjų spalio pradžioje pionieriai lėktuvu buvo permesti į Neapolį. Buvo atrinkti patys geriausi iš pionierių korpuso, dislokuoto Pietų Italijoje. Kipas buvo vienas iš trisdešimties vyrų, nusiųstų į tą miestą, kur kas žingsnis tykojo pražūtingi spąstai.

Italijos kampanijos metu vokiečiai buvo surežisavę vieną meistriškiausių ir drauge žiauriausių traukimosi variantų. Sąjungininkų žygis, turėjęs trukti vieną mėnesį, užsitęsė ištisus metus. Kiekviena žemės pėda grūmojo mirtimi. Armijoms slenkant priekin, pionieriai, užsikorę ant sunkvežimių sparnų, akylai stebėjo kelią stengdamiesi įžiūrėti šviežiai sukastos žemės sklypelius — ten slypėdavo minos. Nepakenčiamai lėtas žygis. Šiauriau, kalnuose, Garibaldžio brigadų partizanai komunistai, atpažįstami iš raudonų skepetaičių, taip pat minavo kelius sprogdindami atsitraukiančios vokiečių kariuomenės sunkvežimius.

Sunku įsivaizduoti, kiek minų buvo prikaišiota Italijoje ir Šiaurės Afrikoje. Kismajo ir Afmadu kelių sankryžoje buvo aptikta du šimtai šešiasdešimt minų. Trys šimtai aplink tiltą per Omo upę. 1941-ųjų birželio trisdešimtą Mersa Matruhe per vieną dieną Pietų Afrikos pionieriai pakasė du tūkstančius septynis šimtus Mark II tipo minų. Po keturių mėnesių Mersa Matruhe anglai iškasė septynis tūkstančius aštuonis šimtus šešias minas ir perkėlė jas kitur.

Minas gaminta iš ko pakliūva. Keturiasdešimties centimetrų ilgio galvanizuotos tūtos kimšta sprogmenų ir mėtyta keliuose, kuriais važinėja karinės mašinos. Slėpta namuose, sukrovus į medines dėžes. Be sprogstamojo užtaiso, dėta geležgalių ir vinių. Dvidešimties litrų talpos bidonus prigrūdę geležų ir sprogmenų, Pietų Afrikos pionieriai sugebėdavo susprogdinti šarvuotus automobilius.

Miestuose padėtis buvo dar liūdnesnė. Iš Kairo ir Aleksandrijos buvo siunčiami greitosiomis apmokytų minuotojų daliniai. Taip pagarsėjo aštuonioliktoji divizija: 1941-ųjų spalį per tris savaites ji išminavo tūkstantį keturis šimtus tris nepaprasto jautrumo sprogstamuosius įtaisus.