Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Esame trise Oksfordo bibliotekoje, bet tu pastebi tik Džefrį Kliftoną. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Jis kažką daro su archeologais, ir dar Šiaurės Afrikoje. „Dirbu su tokiu keistuoliu“. Tavo motina negali atsižavėt tavo nuotykiu.

Bet salėje drauge su judviem buvo šakalas, „keliadarys“, bet iš tikrųjų vadinosi jis Vepvavetu, arba Almasiu. Susinėręs rankas stebėjau bergždžias pastangas užmegzti gyvą pokalbį — bergždžias, nes abudu buvote girti. Nuostabiausia, jog net pasigėrę antrą valandą nakties judu vienas kitam atrodėte kaip nesenkanti orumo ir malonumų versmė. Judu atėjote su kitais, naktį gal irgi praleisite su kitais, bet jau būsite susitikę savo likimą.

Trečią valandą nakties susivokiate, jog metas eiti, bet nerandate vieno batelio. Kitą laikai rankoje — rausvą laivelį. Pastebiu netolies batelį, veik nematomą, ir pakeliu. Tviskėte tviska. Aišku, jog tai tavo mėgstamiausi bateliai, tai matyti iš pirštų įduobų. Ačiū, sakai imdama batelį ir nueini nė nežvilgtelėjusi į mane.

Esu įsitikinęs, jog, mums susitinkant žmogų, kurį įsimylime, dalis mūsų dvasios atlieka šiek tiek tuščiagarbio metraštininko vaidmenį ir įsivaizduoja ar prisimena susitikimą, kai kita tuo tarpu be niekur nieko ramiai praeina pro šalį, — lygiai taip Kliftonas būtų galėjęs pernai atidaryti jums automobilio dureles nė nenumanydamas savo likimo. Tačiau, idant gimtų geismas, visos kūno dalys turi būti pasirengusios susitikti kitą kūną, visi atomai turi pulti į tą pačią pusę.

Ilgus metus esu gyvenęs dykumose ir ilgainiui įtikėjau tais dalykais. Tai klaidus kraštas. Laiko ir vandens iliuzija. Šakalas, viena akimi žiūrintis atgal, o kita stebintis taką, kuriuo ketinate eiti. Jo nasruose — praeities kąsnis, kurį jis taikosi jums atiduoti, ir tą dieną, kai atsiskleidžia visas tas laiko tarpsnis, paaiškėja, jog viskas jau žinoma.

Jos akys žvelgė į mane, viskuo bodėdamosi. Beprotiškas nuovargis. Kai ištraukiau ją iš lėktuvo, žvilgsniu bandė viską aplink aprėpti. Dabar jos žvilgsnis buvo nepatiklus, tarytum stengėsi apsaugoti ką nors viduje. Atsitūpiau priėjęs arčiau. Palinkau priekin ir liežuvio galiuku paliečiau dešinę melsvą akį. Sūru. Primena žiedadulkes. Tą skonį perkėliau ant jos lūpų. Lyžtelėjau kitą akį. Liežuvio galiukas nuslydo švelniai akytu akies obuoliu, nulieždamas mėlynę; kai atšlijau, per akį perbėgo balta drūžė. Pražiodinau, giliai įgrūdau pirštus, praskėčiau kietai sukąstus dantis. Buvo „prarijusi“ liežuvį, ir kai jį ištraukiau, jos gyvybė kabojo ant plauko. Ant kvapo gijos. Buvo jau beveik per vėlu. Palinkau priekin ir, nuliežęs melsvas žiedadulkes, perkėliau jas jai ant liežuvio. Taip susilietėme ne vieną kartą. Nieko neatsitiko. Atšlijau, giliai atsikvėpiau ir vėl palinkau priekin. Kai prisiliečiau liežuvio, jis susitraukė.

Tuomet jai iš gerklės ištrūko šiurpus, ūmus vidinis kriokimas, užgriuvo mane. Virpulys perbėgo visu jos kūnu, lyg elektros iškrova. Trenkė ją nuo išpaišytos sienos, kurios buvo atsikolusi. Į ją įėjo esybė, ir ji ėmė daužytis į mane. Šviesa grotoje tarytum blėso vis labiau ir labiau. Jos kaklas raitėsi traukulių tampomas.

Man žinomos demono pinklės. Kai buvau vaikas, girdėjau apie demono meilę. Apie žavią gundytoją, naktimis lankančią jaunuolius. Ir jeigu jaunuolis būdavo nepėsčias, prašydavo ją apsigręžti – mat demonai ir raganos neturi nugaros, turi tik tai, ką nori parodyti. Ką aš padariau? Kokį gaivalą joje pažadinau? Kalbėjau su ja, regis, daugiau nei valandą. Gal buvau jos meilužis demonas? Gal buvau Medokso bičiulis demonas? Gal skersai išilgai išvaikščiojau tą kraštą, norėdamas jį paversti karo lauku?

Mirti dera šventoje vietoje. Tai viena dykumos paslapčių. Taip Medoksas įėjo į Somerseto bažnyčią, jo manymu, praradusią šventumą, ir padarė tai, ką laikė šventu dalyku.

Kai grįžau pas ją, visas jos kūnas buvo pasidengęs spindinčiu pigmentu. Žolės, akmenys, šviesa ir akacijų pelenai suteikė jai amžinybę. Šventa spalva apvilktas kūnas. Tik akies mėlynė buvo išblukusi, tapusi neįvardijama — grynas žemėlapis, kur nėra jokio ženklo: nei ežero atspaudo, nei tamsios kalnų dėmės, kokia plyti į šiaurę nuo Borkou-Enedi-Tibesčio, nei žalios vėduoklės ten, kur Nilas įteka į atvirą Aleksandrijos delną Afrikos pakraštyje.

Įamžinti visų genčių vardai, visi tie tikėjimo klajokliai, maldininkai, traukę per dykumos monotoniją ir regėję šviesą, tikėjimą ir spalvą. Lygiai taip akmuo ar skardinė, ar kaulas esti garbinami ir įsiamžina maldos dėka. Dabar ji įžengia į to krašto didybę ir tampa jos dalimi. Mirdami mes nešamės drauge mylimųjų ir genčių lobius, tai, ko esame ragavę, žmones, kurių gelmę buvome išmatavę pasinerdami į juos kaip į išminties upes, esybes, į kurias buvome įsigavę nelyginant į medį, baimę, kurioje slėpėmės susigūžę nelyginant grotoje. Tikiuosi, jog, man mirus, visa tai bus paženklinta mano kūne. Aš tikiu ta kartografija — ta, kuri tiria prigimties ir gamtos paliktus pėdsakus, o ne ta, kuri perša mums įamžinti žemėlapyje savo vardus, kaip garbės lentose ant pastatų sienų įrašomi turtuolių vardai. Mes esame visuotinė istorija, visuotinė knyga. Mes niekam nepriklausome ir nepripažįstame monogamijos nei skonio, nei patirties požiūriu. Nieko daugiau netroškau gyvenime, tik vaikščioti žeme, nepažymėta žemėlapyje.

Nunešiau Keteriną Klifton į dykumą, ten, kur atskleista mėnesienos visuotinė knyga. Į šaltinių čiurlenimą. Į vėjų rūmus.

Almasio galva pakrypsta kairėn. Neveizdžios akys nemato nieko. Nebent Karavadžo kelius.

— Gal norit morfijaus?

— Ne.

— Gal jums ko atnešt?

— Nieko.

X Rugpjūtis

Karavadžas tamsoje nulipo laiptais ir įėjo į virtuvę. Ant stalo kūpsojo krūvelė salierų, keletas ropių dar žemėtomis šaknimis. Šviesa sklido tik iš Hanos neseniai pakurto židinio. Nusisukusi ji neišgirdo jo žingsnių kambaryje. Pagyvenęs viloje, Karavadžas atsipalaidavo, nebebuvo įsitempęs kaip anksčiau, atrodė stambesnis, laisvesnių judesių. Tik vaikščiojo lygiai taip tyliai, apimtas švelnaus mieguisto vangumo.

Jis patraukė kėdę, kad ji atsigręžtų, susivoktų, jog jis virtuvėje.

— Sveikas, Deividai.

Jis kilstelėjo ranką. Per ilgai buvo gyvenęs dykumoje.

— Kaip jis jaučiasi?

— Miega. Nuvargo tiek kalbėjęs.

— Ar jis iš tikrųjų tas žmogus, kaip tu manei?

— Jis šaunus vyras. Duokim jam ramybę.

— Ir aš taip maniau. Mudu su Kipu esame įsitikinę, kad jis anglas. Kipo nuomone, geriausi žmonės — ekscentrikai, jis buvo dirbęs su tokiu.

— Mano galva, veikiau Kipas yra ekscentrikas. Beje, kur jis?

— Kažką slapčia daro terasoje, neleidžia man nė prisiartinti. Kažką ruošia mano gimtadieniui.

Hana, tupėjusi prie ugnies, pasikėlė šluostydamasi pirštus į kitos rankos žastą.

— Tavo gimtadienio proga papasakosiu nedidelę istoriją, — tarė jis.

Ji dirstelėjo į Karavadžą.

— Tik ne apie Patriką, gerai?

— Truputį apie Patriką, bet daugiau apie tave.

— Aš vis dar negaliu klausytis tokių istorijų, Deividai.

— Visi tėvai miršta. O mes nenustojam jų mylėt, tik kiekvienas savaip. Negali amžinai nešiot jo širdy.

— Palauk, kol nustos veikti morfijus, o tada kalbėk.

Apkabino jį priėjusi ir, pasistiebusi ant pirštų galų, pabučiavo jam į žandą. Jis suspaudė ją savo gniaužtuose, seniai neskustu smakru it smėliu brūžindamas jai veidą. Jai patiko, jog dabar jis toks: kitados buvo labai smulkmeniškas. Tavo sklastymas kaip Jango gatvė vidurnaktį, sakydavo Patrikas. Kitados jis buvo jai dievukas. Dabar, pastambėjęs iš veido ir liemens, pražilęs daugiau panėšėjo į žmogų.