Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Buvau besakąs, jog ta jūsų kelionė per dykumą, kai vedėt Eplerį apeidamas sąjungininkų dalinius... buvo tikras žygdarbis. Nuo Džalo oazės iki Kairo. Tik jūs vienas galėjot Rommelio žmogų nuvest į Kairą su „Rebekos“ egzemliorium.

— Kaip visa tai sužinojote?

— Turiu galvoje, kad jie ne šiaip, netyčia sučiupo Eplerį Kaire. Jie žinojo viską apie jūsų kelionę. Jau seniai turėjom vokiečių šifro raktą, bet nenorėjom išsiduot, kad Rommelis neatskleistų mūsų šaltinių. Taigi mums reikėjo palaukt, kol pasieksit Kairą, ir tik tada čiupt Eplerį.

Mes stebėjom judu visą kelią. Nuo vieno dykumos krašto iki kito. O kadangi žvalgyba žinojo jūsų pavardę ir praeitį, juo labiau jumis domėjosi. Norėjo nutvert ir jus. Ir nudėt... Jei manim netikit, pasakysiu, jog išvykot iš Džalo ir visa kelionė truko dvidešimt parų. Ėjot palaidotų šulinių keliu. Prie Uveinato negalėjot prisiartint, nes ten knibždėte knibždėjo sąjungininkų dalinių, ir jūs išsilenkėt Abu Balaso. Epleriui kartais užeidavo drugio priepuoliai, jūs turėjot slaugyt jį, prižiūrėt, nors, kaip sakot, nelabai jį mėgot...

Lėktuvai, kaip sakoma, „pametė“ jus, bet iš tikrųjų mes labai įdėmiai sekėm jūsų pėdomis. Ne jūs buvot šnipai, bet mes. Žvalgyba buvo įsitikinusi, kad jūs nužudėt Džefrį Kliftoną dėl jo žmonos. 1939-aisiais jie surado jo kapą, bet žmona buvo dingusi be pėdsakų. Jūs pasidarėt priešas ne tada, kai perėjot pas vokiečius, bet tą dieną, kai prasidėjot su Keterina Klifton.

— Aišku.

— 1942-aisiais, jums išvykus iš Kairo, pametėm jūsų pėdsakus. Jie turėjo sučiupt jus dykumoj ir nudėt. Bet pametė jūsų pėdsakus. Po dviejų dienų kelionės. Matyt, buvot kaip nesavas, nustojot blaivo proto, kitaip būtume jus susekę. Buvom užminavę paslėptą džipą. Vėliau radom jį susprogusį, bet jūsų nebuvo nė ženklo. Dingot. Leidotės į savo garsiąją kelionę. Ne Kairan. Į tą, kur netekot proto.

— Kaire irgi mane sekėte?

— Ne, aš skaičiau raportus. Važiavau Italijon, ir jie tikėjosi, kad jūs ko gero tenai.

— Šičia.

— Taip.

Šviesos rombas pamažėle perslinko ant sienos, palikdamas Karavadžą šešėlyje. Jo plaukai vėl patamsėjo. Jis palinko priekin, petim įsiremdamas į pavėsinę.

— Manau, tai nesvarbu, — sumurmėjo Almasis.

— Gal norit morfijaus?

— Ne. Aš bandau viską susieti. Visad laikiausi nuošaly. Sunku patikėti, jog man buvo skiriama tiek dėmesio.

— Jūs bendravot su žmogum, susijusiu su žvalgyba. Ten buvo žmonių, asmeniškai jus pažinojusių.

— Tikriausiai Benoldas.

— Taip.

— Visų anglų anglas.

Karavadžas patylėjo.

— Noriu paklaust vieno dalyko.

— Žinau.

— Kas nutiko Keterinai Klifton? Kas nutiko prieš pat karą, kad jūs visi vėl sugrįžote į Džilf Kebirą? Medoksui išvykus Anglijon.

— Aš turėjau paskutinįsyk keliauti į Džilf Kebirą supakuoti likusį turtą Uveinato stovykloje. Grįžti ten nebeketinome. Maniau, jog tarp mūsų nieko jau nebebus. Beveik metai, kai nebuvau su ja susitikęs kaip meilužis. Kažkur tykojo karas, tarytum ranka, lendanti pro palėpės langą. Ir ji, ir aš buvome atsitvėrę vienas nuo kito ankstesnių įpročių sienomis ir palaikėme pažiūrėti nekaltus santykius. Jau kuris laikas. Matydavomės labai retai.

1939-ųjų vasarą turėjau su Gofu vykti į Džilf Kebirą likviduoti pagrindinę stovyklą, o Gofas — visą padarynę parvežti sunkvežimiu. Kliftonas turėjo atskristi manęs pasiimti. Paskui mums priklausė išsiskirstyti, sutraukyti tarp mūsų susidariusį trikampį.

Išgirdau gausmą ir pamačiau lėktuvą jau ropšdamasis į plokščiakalnio uolas. Kliftonas visada atvykdavo laiku.

Nedidelis krovininis lėktuvas tupia savotiškai — pradeda leistis nuo pat horizonto linijos. Palenkia sparnus dykumos šviesos link, gausmas nuščiūva, ir lėktuvas sklendžia prie žemės. Aš niekad gerai nesupratau, kaip skraido lėktuvai. Pamatęs atskrendant juos dykumoje tiesiai į mane, persigandęs išbėgdavau iš palapinės. Jie palenkia sparnus šviesos link ir neria į tylą.

„Drugys“ artėjo skutamuoju skridimu virš plokščiakalnio. Aš mosavau melsvo brezento skiaute. Kliftonas staigiai smigo žemyn ir taip žemai prakaukė virš mano galvos, jog nuo akacijų krūmų nubyrėjo lapai. Lėktuvas pakrypo kairėn, apsuko ratą ir, vėl mane pastebėjęs, nusitaikė tiesiai į mane. Už pusšimčio metrų staigiai smigo žemėn ir sudužo. Aš puoliau bėgti jo link.

Maniau, kad jis vienas. Jis turėjo skristi vienas. Bet, pribėgęs jo ištraukti, šalia pamačiau ją. Jis buvo nebegyvas. Įsmeigusi akis į tolį, ji bandė judinti kojas. Pro langelį pribiręs smėlis siekė jai kelius. Iš pažiūros neatrodė sužeista. Sėdėjo priekin atkišusi kairę ranką, lyg norėdama sušvelninti kritimo smūgį. Ištraukiau ją iš lėktuvo, Kliftono pakrikštyto Rupertu, ir nunešiau grotų link. Į Plaukikų grotą, kur išpaišytos sienos. Žemėlapyje dvidešimt trys laipsniai trisdešimt minučių platumos, dvidešimt penki laipsniai penkiolika minučių ilgumos. Tą patį vakarą palaidojau Kliftoną.

Buvau jiems prakeikimas? Jai? Medoksui? Karo išniekintai dykumai, bombarduojamai taip, lyg tai būtų tik smėlio krūva? Barbarai prieš barbarus. Abi armijos ritosi per dykumą, nė nenumanydamos, kas tai yra. Libijos dykumos. Pašalinkite politiką, ir tai bus patys gražiausi žodžiai, kokius esu kada nors girdėjęs. Libija. Erotiškas žodis, versmė. Li... bi... Medoksas sakė, jog tai esąs vienas rečiausių žodžių, kuriuos tariant išsiriečiąs liežuvis. Prisimenate Didonę Libijos dykumoje? Žmogus bus kaip upė tyruose ...

Netikiu, jog tai buvo prakeiktas kraštas nei jog buvau įviliotas į velnio žabangas. Kiekviena vietovė, kiekvienas žmogus man buvo dovana. Pirmykščių piešinių atradimas Plaukikų grotoje. Priedainių dainavimas su Medoksu ekspedicijoje. Keterinos pasirodymas tarp mūsų dykumoje. Ta akimirka, kai raudona cementine asla žengiau prie jos ir suklupau it mažas vaikas veidu įsikniaubdamas į skreitą. Mane gydžiusi ginklų medžiotojų gentis. Netgi mūsų ketvertas, Hana, jūs ir pionierius.

Viskas, ką mylėjau ir branginau, buvo iš manęs atimta.

Nesitraukiau nuo jos. Pastebėjau, kad jai sulaužyti trys šonkauliai. Vis laukiau, kada sumirksės jos akys, krustelės sulaužytas riešas, prabils bežadė burna.

— Už ką tu manęs neapkentei? — sukuždėjo ji. — Užmušei beveik viską, kas buvo manyje gyva.

Keterina... Tu ne...

Stipriai apkabink mane. Liaukis teisinęsis. Tu niekad nepasikeisi.

Jos žvilgsnis buvo nejudrus. Negalėjau pabėgti nuo tų įdėmių akių. Būsiu paskutinis atvaizdas jų vyzdžiuose. Grotos šakalas, kuris saugos ją ir gins, ir niekad jos neapvils.

Daugmaž šimtas dievybių siejama su gyvuliais, pasakoju jai. Vienos jų vaizduojamos kaip šakalai: Anubis, Duamutefas, Vepvavetas. Tai būtybės, lydinčios jus į anapilį, kaip mano šmėkla lydėdavo tave daugel metų prieš mudviem susitinkant. Į visas tas iškilmes Londone ir Oksforde. Nenuleisdavau nuo tavęs akių. Sėdėdavau prieš tave, kai ruošdavai namų darbus su storu pieštuku rankoje. Buvau ten, kai Oksfordo bibliotekoje antrą valandą nakties susipažinai su Džefriu Kliftonu. Grindys buvo nuklotos paltais, ir tu stovėjai basa vidury salės it gervė dairydamasi kelio. Jis žiūri į tave, bet aš irgi žiūriu, nors tu manęs nepastebi, net nenumanai, jog esu čia. Esi tokio amžiaus, kai merginos pastebi tik dailius vyrus. Tau dar nerūpi tie, kurie neatitinka tavo grožio idealo. Oksforde merginoms neįprasta vaikščioti lydimoms šakalo. Aš esu iš tų, kurie pasninkauja, kol pamato tai, ko geidžia. Siena už tavęs nustatyta knygomis. Kaire ranka žaidi perlų vėriniu, kabančiu ant tavo kaklo. Basos kojos ieško kelio. Tu kažko dairaisi. Tuomet buvai dailiai įmitusi, bet tokio grožio, kuris dera prie universiteto gyvenimo.