Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Medoksas sakė, jog Odisėjas niekada nėra parašęs nė žodžio, neturėjęs dienoraščio. Gal jautėsi nepritampąs prie netikros meno rapsodijos. O mano monografija, turiu pasakyti, buvo nepaprasto konkretumo. Bijodamas netyčia nuklysti į jos aprašymą, prisiverčiau paleisti pelenais visus jausmus, visą meilės iškalbą. Aprašiau dykumą lygiai taip sąžiningai, kaip būčiau pasakojęs apie ją. Apie mėnulį Medoksas mane paklausė paskutinėmis dienomis, prieš pat karą. Mudu išsiskyrėme. Jis išvyko Anglijon, karo grėsmė nutraukė visą mūsų darbą, sustabdė lėtą dykumos istorijos ekshumaciją. Viso labo, Odisėjau, pasakė jis man plačiai šypsodamas, žinodamas, jog niekada itin nesižavėjau Odisėju ir juo labiau Enėju, bet buvome sutarę, jog Benoldas — tai Enėjas. Toli gražu nesižavėjau Odisėju. Viso labo, atsakiau.

Lyg dabar matau, kaip jis atsisuka juokdamasis. Storu pirštu duria sau Adomo obuolio pusėn ir sako: „Skydinė kremzlė“. Taip mokslo kalba vadinama jos kaklo duobutė. Jis grįžo pas žmoną į Marston Magnos miestelį, išsivežė mėgstamąjį Tolstojaus kūrinį, man palikdamas kompasus ir žemėlapius. Apie mudviejų abipusį jausmą nebuvo pasakyta nė žodžio.

O Marston Magnoje, kurią šimtus kartų minėjo kalbėdamasis su manimi, žali laukai virto aerodromu. Lėktuvai degino benziną virš karaliaus Artūro pilių. Nežinau, kas jį paskatino žengti tą žingsnį. Gal nesiliaujantis lėktuvų gausmas, toks griausmingas po mielo „Drugio“ dūzgimo, kuris pabrėždavo Libijos ir Egipto dykumose mus lydėjusią tylą. Karas sudraskė gležną draugystės ryšių žiedą. Aš buvau Odisėjas, suvokiau laikinus karo draudimus ir pasikeitimus. Tačiau jis buvo iš tų žmonių, kuriems nelengva susidraugauti. Iš tų žmonių, kurie gyvenime pažinojo tik vieną kitą, ir štai dabar visi jo pažįstami atsidūrė priešo stovykloje.

Jis buvo Somersete, vienui vienas su žmona, niekad mūsų nemačiusia. Jam pakako smulkmenų. Kulka padarė galą karui.

Buvo 1939-ųjų liepa. Iš miestelio į Jovilą jie važiavo autobusu. Kelionė užtruko ilgokai, ir jie pavėlavo į pamaldas. Bažnyčia buvo pilnutėlė, ir jie atsisėdo skyrium. Pamokslas prasidėjo pusvalandžiu vėliau, šovinistinis pamokslas, atvirai šaukiantis į karą. Pastorius pakiliai liaupsino mūšius, laimindamas vyriausybę ir karan einančius vyrus. Medoksas klausėsi, kaip pastorius vis labiau įsiaistrina. Staiga išsitraukė pistoletą, lydėjusį jį visur dykumoje, susilenkė ir paleido kulką į širdį. Mirė vietoje. Stojo didi tyla. Dykumos tyla. Lėktuvų nedrumsčiama tyla. Visi girdėjo, kaip jo kūnas susmunka klaupte. Niekas nė nekrustelėjo. Pastorius sustingo. Buvo tokia tyla, kokia stoja skilus žvakės stiklui ir visiems atsisukus ton pusėn. Jo žmona išėjo į pagrindinį taką, sustojo priešais jo klauptą, kažką suvebleno, ir žmonės davėjai kelią prie vyro. Ji atsiklaupė ir stipriai jį apkabino.

Kaip mirė Odisėjas? Nusižudė, ar ne? Man regis, prisiminiau. Dabar. Gal Medoksą sugadino dykuma. Tie laikai, kai neturėjome jokio ryšio su pasauliu. Negaliu pamiršti rusiškos knygos, su kuria jis niekad nesiskirdavo. Rusija visad buvo arčiau mano krašto negu jo. Taip, dėl Medokso mirties kaltos valstybės.

Man patiko jo absoliuti ramybė. Aš dažnai užsiplieksdavau ginčydamasis dėl kokios vietos nustatymo žemėlapyje, o jis savo ataskaitose aprašydavo mūsų „aptarimus“ nuosaikiais žodžiais. Ramiai ir net džiugiai piešdavo mūsų keliones, jei būdavo ką nors džiugaus pasakyti, lyg būtume Ana ir Vronskis pokylyje. Tačiau jis buvo iš tų, kurie Kaire niekad neidavo su manim į šokius. O aš esu žmogus, kuris įsimyli šokdamas.

Jis niekur neskubėdavo. Niekad nesu jo matęs šokant. Buvo tai žmogus, kuris rašo, aiškina pasaulio sandarą. Jo išminčiai sužadinti pakakdavo menkutės dalelės jausmo. Mirktelėjimas galėdavo įkvėpti keletą skyrių traktato. Nesiliaudavo žavėtis keletą savaičių, kokioje dykumos gentyje pastebėjęs neregėtą mazgą arba aptikęs retą palmę. Kai keliaudami užeidavome kokį užrašą — šiuolaikine ar senovės kalba, pakraigliotą arabiškai plūktinio molio sienoje arba angliškai kreida ant džipo sparno, — jis perskaitydavo, paskui uždengdavo delnu, lyg trokšdamas suvokti gilesnę prasmę, kūnu sugerti žodžius.

Jis atkiša ranką subadytomis venomis į viršų, laukdamas morfijaus. Tam tvinstant kūnu, jis girdi, kaip Karavadžas numeta adatą į pupos formos emaliuotą indą. Mato, kaip žilsvas jo pavidalas nusisuka ir pasirodo vėl — artimas, taip pat pakliuvęs morfijaus nelaisvėn.

Būna dienų, kai pareinu namo po bevaisio rašymo, ir tada mano vienintelis išganymas — Honeysuckle Rose , atliekama Django Reinhardto ir Staphane Grappelly, pritariant Prancūzijos Hot Club. 1935, 1936, 1937-ieji. Didieji džiazo metai. Metai, kai džiazas išsiveržė iš Klaridžo viešbučio, užtvindė Eliziejaus Laukus, Londono barus, Prancūzijos pietus, Maroką ir pagaliau įsismelkė Egiptan, kur tų ritmų garsus slapčia paskleidė vienas bevardis Kairo šokių orkestras. Dykumon grįždavau ausyse aidint septyniasdešimt aštuonių apsisukimų Souvenirs , kurie skambėdavo per šokių vakarus baruose, moterims stypčiojant it skalikėms, glaudžiantis prie tavęs, kai tu, klausydamasis My Sweet , kažką joms kuždėdavai į petį. Prancūzų garso įrašų firmai Ultraphone maloningai leidžiant. 1938,1939-ieji. Meilės kuždesiai kabinoje. O už kampo tykojo karas.

Tais paskutiniais vakarais Kaire, keliems mėnesiams praslinkus po mūsų išsiskyrimo, mums pagaliau pavyko priprašyti Medoksą viename bare surengti savo atsisveikinimo vakarą. Ji ir jos vyras irgi atėjo. Paskutinis vakaras. Paskutinis šokis. Almasis, girtas girtutėlis, bandė šokti savo išgalvotą senovinį šokį „Bosforo glėbyje“, tvirtomis rankomis iškėlė Keteriną Klifton ir, pernešęs per šokių aikštelę, drauge su ja virto į Nilo aspidistras.

Kuo jis dabar save laiko? galvoja Karavadžas.

Almasis buvo girtas ir, kitų akimis, ne šoko, o veikiau konvulsyviai tampėsi. Tomis dienomis buvo justi, kad jis nelabai sutaria su Keterina. Jis siūbavo ją į šalis lyg kokią lėlę ir, sielvartaudamas, kad išvyksta Medoksas, skandino liūdesį vyne. Prie stalo kalbėjo su mumis garsiai, beveik rėkė. Paprastai, kai jis imdavo taip elgtis, išsiskirstydavome, bet tąkart pasilikome, nes tai buvo paskutinis Medokso vakaras Kaire. Prastas smuikininkas egiptietis mėgdžiojo Staphane Grappelly, o Almasis atrodė kaip planeta, išėjusi iš orbitos. „Į mūsų sveikatą, ateiviai iš kitų planetų!“ Jis pakėlė stiklinę. Suplojo rankomis ir paskelbė: „O dabar“ Bosforo glėbyje“. Tu, Bernhardai? Hetertonai?“ Diduma atšlijo. Jis atsigręžė į Kliftono jauną žmoną, žiūrinčią į jį su tramdomu pykčiu. Jam pamojus, ji žengė priekin. Jis užgriuvo ją visu svoriu, uždėjo smakrą jai ant kairio peties, ant tos nuogos plynės virš tviskančių blizgučių. Pradėjo pašėlusį tango, kuris vienam jųdviejų turėjo liūdnai baigtis. Ji atsisakė iškelti baltą vėliavą, leisti jam laimėti grįždama prie stalo. Kai jis atsilošė, ji tik kiaurai pervėrė jį žvilgsniu, ne tiek griežtu, kiek karingu. Kai jis vėl nuleido galvą, jo lūpos krutėjo: tikriausiai vebleno Honeysuckle Rase žodžius.

Kaire, tarp ekspedicijų, Almasį retai matydavai. Tarytum šalindavosi visų, atrodydavo nervingas. Kiaurą dieną dirbdavo muziejuje, o vakare lindėdavo Pietų Kairo turgaus baruose. Nerdavo į kitokį Egiptą. Visi atėjo tik pagerbdami Medoksą. Ir štai Almasis įsileido šokti su Keterina Klifton. Pakraščiais išrikiuoti augalai brūkščiojo per jos liekną liemenį. Jis iškėlė ją, apsisuko vietoje ir virto žemėn. Kliftonas sėdėjo kėdėje, stebėdamas juodu akies krašteliu. Kitame baro gale, visu ilgiu užgriuvęs Keteriną, Almasis bandė iš lėto stotis, atsiklaupęs braukėsi uždrikusius šviesius plaukus. Vienu tarpu jis buvo labai taktiškas žmogus.