Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Ar aš geidžiau jos jaunatvės, jos liauno patyrusios paauglės kūno? Jos sodai buvo tie patys sodai, kuriuos minėjau pasakodamas jums apie sodus.

Jos kakle buvo duobutė, kurią vadinome Bosforu. Nuo jos peties smigdavau į Bosforą. Ten ilsindavau akis. Atsiklaupdavau, o ji klausiamai žvelgdavo apačion, lyg būčiau buvęs ateivis iš kitos planetos. Moteris klausiamu žvilgsniu. Jos vėsi ranka, netikėtai atsidūrusi man ant sprando, autobusu riedant į Kairą. Staigus meilės protrūkis tarp Khedive Ismailo tilto ir Tiperario klubo, važiuojant aklinu taksi. Arba saulės kiaurai peršviečiami jos nagai, kai muziejaus trečiojo aukšto koridoriuje ji ranka uždengia man veidą.

Na, o mums labiausiai rūpėjo nepakliūti į akis vienam žmogui. Tačiau Džefris Kliftonas buvo anglų sistemos belaisvis. Jo giminės šaknys siekė Kanuto Didžiojo laikus. Sistema, savaime suprantama, negalėjo atskleisti Kliftonui, vedusiam vos prieš vienuolika mėnesių, žmonos neištikimybės, bet pradėjo fiksuoti prasižengimą, sistemos kliautį. Sistemai buvo žinomas kiekvienas mudviejų žingsnis nuo pat pirmos nevykusios mūsų sueities Semiramidės viešbučio tarpuvartėje.

Aš neėmiau galvon jos komentarų apie vyro gimines. Na, o Džefris Kliftonas, lygiai kaip mudu, menkai išmanė apie milžinišką anglų voratinklį, pakibusį virš mūsų galvos. Tačiau asmens sargybinių klubas sekė ir saugojo jos vyrą. Tik Medoksas, aristokratas, priklausęs įvairioms karinėms draugijoms ir klubams, žinojo apie tuos neregimus raizgus. Jis labai taktiškai perspėjo mane, kad saugočiausi to pasaulio.

Aš nešiojausi Herodotą, o Medoksas, šventasis vedybiniame gyvenime, nešiojosi „Aną Kareniną“, vis iš naujo skaitydamas tą meilės ir apgaulės romaną. Kartą — per vėlai, kad galėtume sustabdyti mūsų pačių įjungtą mechanizmą, — jis bandė Anos Kareninos brolio žodžiais nusakyti man Kliftono pasaulį. Duokit man knygą. Klausykit.

Pusė Maskvos ir Peterburgo buvo Oblonskio draugai arba giminės.

Jis gimė tarp tų, kurie buvo ar vėliau pasidarė šios žemės viešpačiai. Trečdalis valstybės vyrų, vyresnės kartos žmonių, buvo jo tėvo draugai ir pažinojo jį nuo lopšio... Žodžiu, visi žemės gėrybių skirstytojai buvo jo tėvo draugai ir negalėjo palikti saviškio nelaimėje... Reikėjo tik neprieštarauti, nepavydėti, nesiginčyti, neįsižeisti, o tai buvo priešinga jo įgimtam gerumui.

Man patinka, kaip jūs nykščiu spragtelėjate per švirkštą, Karavadžai. Pirmąsyk, kai Hana suleido man morfijų jums esant, stovėjote prie lango ir, vos išgirdę silpną jos nago kaukštelėjimą į stiklą, staigiai atsigręžėte. Pažįstu draugus. Kaip meilužis pažįsta kitus meilužius, nors ir kaip jie dangstytųsi.

Moterys iš meilužio nori visko. Ir man pernelyg dažnai norėdavosi prasmegti kiaurai žemes. Kaip armijos pradingsta smėlynuose. Be to, buvo dar jos baimė vyro, jos tikėjimas savo geru vardu, mano negęstantis troškimas nepriklausomybės, mano pradingimai, jos įtarinėjimai, mano netikėjimas jos meile. Slaptos meilės paranoja ir klaustrofobija.

— Man regis, tu jau nebeturi nieko žmogiška, — sakydavo ji man.

— Ne aš vienas išdavikas.

— Man regis, tau nusispjaut į tai, kas mudu sieja. Tu praleki pro šalį, bijodamas ir neapkęsdamas nuosavybės, priklausomybės, viešumo. Tariesi, jog tai dorybė. Bet man tai atrodo nežmogiška. Jei tave pamesiu, ko ieškosi? Ar susirasi kitą meilužę?

Niekojai neatsakydavau.

— Sakyk, jog tai netiesa, velniai rautų!

Ji amžinai norėdavo žodžių, gerte juos gerdavo. Tarpo tarp jų. Žodžiai atverdavo jai akis, suteikdavo viskam prasmę ir formą. O aš maniau, jog žodžiai iškreipia jausmus kaip vandens atspindžiai lazdą.

Ji grįžo pas vyrą.

Dabar, nuo šios gyvenimo akimirkos, sukuždėjo ji, mudu arba amžinai pražudysime savo sielas, arba išganysime.

Jūra nuslūgsta, kodėl negali nuslūgti meilė? Išnyko Efeso uostai, Heraklito upės, vietoj jų radosi dumblu užslinkusios žiotys. Kandaulo žmona tapo Gygo žmona. Bibliotekos sudegė.

Kaip pavadinti mudviejų ryšį? Tai artimųjų išdavystė ar kitokio gyvenimo geismas?

Ji parbėgo namo pas vyrą, o aš susiradau prieglobstį baruose.

Žiūrėsiu į mėnulį,

bet matysiu tave.

Tas senis Herodotas! Be perstojo niūniuodamas arba dainuodamas tą dainelę, kaip karštą geležį kaldamas eiles, atitinkančias gyvenimą. Žmogus išsilaižo vienaip ar kitaip, slapčia ko nors netekęs. Vienas jos pažįstamas pastebėjo mane sėdint pas prieskonių pirklį. Kartą ji gavusi iš jo alavinį antpirštį šafrano. Maža ką gauni.

Ir jei Benoldas, matęs mane sėdint drauge su prieskonių pirkliu, paminėjo tai per pietus, prie stalo, kur sėdėjo jinai, kaip būčiau turėjęs jaustis aš? Būčiau turėjęs džiaugtis sužinojęs, kad ji vis dar prisimena žmogų, padovanojusį jai kuklų daiktelį, alavinį antpirštį, kurį ji nešiojo tamsia grandinėle pasikabinusi ant kaklo dvi dienas, kol buvo išvykęs vyras? Šafranas vis dar buvo antpirštyje: tai liudijo aukso spalvos dėmė ant krūtinės.

Kaip ji išklausė tą naujieną apie mane, ilgainiui prisišaukusį nelaimę ant savo galvos ir virtusį pariju? Benoldas kvatojo, jos vyras, tikras šaunuolis, susirūpino manimi, o Medoksas atsistojo ir, priėjęs prie lango, įsistebeilijo į miesto pietinius kvartalus. Pokalbis, aišku, pakrypo kita linkme. Šiaip ar taip, jie buvo kartografai. Tačiau ar ji nusileido į šulinį, mudviejų abiejų kastą, kad susitvardytų? Ar lygiai taip ir aš nejaučiau, kaip savaime jos link tiesiasi mano ranka?

Mudu abu dabar turėjome kiekvienas savo gyvenimą, apsiginklavę pačia slapčiausia tarpusavio sutartimi.

„Ką tu darai? — paklausė ji, kaktomuša susidūrusi su manim gatvėje. — Argi nematai, kad visus mus varai iš proto?“

Medoksui pasakiau, jog sukuos prie vienos našlės. Bet ji dar nebuvo našlė. Medoksui grįžus iš Anglijos, mudu nebebuvome meilužiai. „Geriausi linkėjimai Kairo našlelei, — sumurmėjo Medoksas. — Norėčiau su ja susipažinti“. Gal jis žinojo? Visad jausdavausi truputį jam nusižengęs, tam bičiuliui, su kuriuo petys petin dirbau dešimt metų, kurį mylėjau kaip nieką kitą. Buvo 1939-ieji, ir visi mes rengėmės vykti iš to krašto į karą.

Medoksas grįžo atgal į Marston Magną, gimtąjį Somerseto miestelį. Po mėnesio, bažnyčioje klausydamasis pamokslo, šaukiančio į karą, išsitraukė dykumoje nešiotą revolverį ir nusišovė.

Aš, Herodotas Halikarnasietis, pateikiu šičia savo istorijas, idant laikas neišdildytų Žmogaus darbą ir idant liktų atmintyje tiek graikų, tiek barbarų didūs veikalai... taip pat ir paskatos, pastūmėjusios tas tautas į kovą vieną prieš kitą...

Žmonės visada šlovindavo dykumos poeziją. Geografų draugijoje Medoksas nuostabiai apsakydavo mūsų žygius ir keliones. Bermanas pelenais paversdavo teoriją. O aš? Buvau specialistas. Amatininkas. Kiti rašydavo skatinami vienatvės meilės, apmąstydavo tai, ką surasdavo. Jie niekada nebūdavo tikri tuo, ką apie visa tai manau aš. „Ar tau patinka šiąnakt mėnulis?“ — paklausė kartą Medoksas, nors pažinojo mane jau dešimt metų. Paklausė neryžtingai, lyg braudamasis į labai intymią sferą. Jų nuomone, buvau truputį per gudrus, kad galėčiau pamilti dykumą. Daugmaž kaip Odisėjas. Ir vis dėlto aš mylėjau dykumą. Parodykit man dykumą, kaip kitam rodytumėte upę, o dar kitam — jo vaikystės miestą.

Kai mudu išsiskyrėme paskutinį kartą, Medoksas atsisveikino senovėje įprastais žodžiais: „Tesaugo tave Dievas“. O aš nuėjau atsakęs: „Dievo nėra“. Mudu buvome be galo skirtingi.