Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Netardami nė žodžio, jie žiūrėjo į tą indą, įsitvėrusį Hardžio peties, vargiai gebantį grįžti prie džipo su visa padaryne: įrankiais, metaliniais bidonais, antklodėmis ir matavimo prietaisais, vis dar veikiančiais, vis dar klausiai tiriančiais nebūtį duobės dugne.

— Nebepaeinu.

— Tik iki džipo. Vos keli žingsniai, pone leitenante. Paskui aš viską atnešiu.

Jiedu vėžlino tolydžio sustodami pailsėti. Jiems reikėjo praeiti pro žioplius, kurie apstulbę spoksojo į gležną rudaodį vyrą, basą, šlapia uniforma, ištįsusiu veidu, neveizdžiomis akimis. Tylėdami atsitraukė duodami kelią abiems vyrams. Prie džipo jį ėmė krėsti šaltis. Skaudžiai žilpino akis priekinio stiklo atšvaitai. Hardis gavo jam padėti pamažu užsiropšti ant šoninės sėdynės.

Hardžiui nuėjus, Kipas iš lėto pasitempė nusmukusias šlapias kelnes ir susisupo į antklodes. Liko besėdįs nejudėdamas. Buvo sužvarbęs, pervargęs, nebeturėjo jėgų net atsukti termoso su karšta arbata, gulinčio šalia pat ant sėdynės. Kalbėjo sau vienas: „Tenai man net baisu nebuvo. Nebent pykau ant savęs dėl žioplumo ir baiminausi galimos bombos klastos. Gyvuliškas savisaugos instinktas, ir tiek“.

O dabar, tarė sau, tik Hardis padeda man atvirsti žmogumi.

Karštomis dienomis San Džirolamo viloje visi trinkdavosi galvas: iš pradžių žibalu, kad neapeitų utelėmis, paskui vandeniu. Aukštielninkas, pasišiaušęs, užsimerkęs, kad ne taip pliekstų saulė, Kipas staiga pasijusdavo beginklis. Jam būdavo truputį nesmagu gulėti ta bejėgiška poza, jis atrodydavo sau panašus veikiau į mitologinį kūną negu gyvą būtybę ar žmogų. Hana atsisėsdavo šalia jau išdžiūvusiais kaštoniniais plaukais. Tokiomis akimirkomis jis pasakodavo apie savo tėvus ir kalėjime sėdintį brolį.

Jis atsisėsdavo ir, galvos krestelėjimu nusvėręs plaukus priekin, sausai juos išsitrindavo rankšluosčiu. Ji įsivaizduoja visą Aziją, stebėdama to vyriškio judesius. Jos vangumą, romią civilizaciją. Jis pasakoja apie šventus karžygius, ir ji tariasi, kad jis — vienas jų, rūstus ir aiškiaregis, tik tomis retomis saulėkaitos valandėlėmis nusišalinantis nuo Dievo, toks savas, kai vėl paguldo galvą ant stalo, kad saulė išdžiovintų plaukus, it grūdai paskleistus plačioje šiaudinėje kraitėje. Vienaip ar kitaip, jis buvo azijietis, paskutiniaisiais karo metais susiradęs tėvus anglus ir kaip klusnus sūnus ištikimai laikęsis jų gyvenimo taisyklių.

— O, anot mano brolio, aš kvailas, kad pasitikiu anglais. — Jis atsigręžė į ją saulėtomis akimis. — Kada nors, sako jis, man atsiversiančios akys. Azija tebesanti pavergtas žemynas, ir jis negalįs atsistebėti matydamas, jog mes stačia galva puolame į anglų karus. „Kada nors tau atsivers akys“, — nesiliauja kartojęs man brolis.

Pionierius kalba stipriai užsimerkęs, šaipydamasis iš metaforos — Aš jam atsakau, jog Japonija — dalis Azijos, tačiau sikhai žiauriai nukentėjo nuo japonų Malajuose. Bet brolis neklauso ir sako, jog anglai karia sikhus, kovojančius dėl nepriklausomybės.

Ji nusisuka susinėrusi rankas ant krūtinės. Amžina nesantaika pasaulyje. Amžina nesantaika. Eina į prieblandą, dienos aky tvyrančią viloje, ir atsisėda prie anglo.

Vakare, kai ji paleidžia jam plaukus, jis dar labiau atrodo priklausąs kitam žvaigždynui. Tūkstančio pusiaujų rankos globia priegalvį, vilnydamos spraudžiasi tarp jų, kai jiedu guli apsikabinę, skverbiasi į miego šuorus. Ji laiko apsikabinusi indų dievybę, laiko grūdus, kaspinus. Jai palinkus prie jo, viskas skleidžiasi. Ji apsivynioja jo plaukus aplink riešą. Jam krustelėjus, ji žiūri plačiai atmerktomis akimis, norėdama pamatyti elektros kibirkštis žiburiuojant jo plaukuose, palapinės tamsoje.

Vaikščiodamas jis visad jaučiasi susijęs su aplinkiniu pasauliu, eina pasieniais, palei aukščiausių terasų tvoras. Žvalgo paribius. Žiūrėdamas į Haną, mato dalį įdubusio skruosto kraštovaizdžio fone. Lygiai taip stebi čivylio skrydžio trajektoriją Žemės paviršiaus atžvilgiu. Jis žygiavo per Italiją kreipdamas akis į viską, išskyrus tai, kas laikina ir žmogiška.

Vienintelis dalykas, kuriuo jis niekad nesidomi, tai jis pats. Jo šešėlis saulėlydžio valandą, jo ranka, siekianti kėdės atkaltės, jo atspindys lange, kitų požiūris į jį. Karo metai jį išmokė, jog kliautis galima tik savimi.

Jis leidžia ištisas valandas su anglu, kuris primena jam Anglijoje matytą pušį nesveika šaka, svyrančią nuo metų naštos ir paremtą kito medžio kukiu. Ji stūksojo nelyginant sargybinis lordo Safolko sode ant skardžio, iš aukšto žvelgdama į Bristolio kanalą papėdėje. Jam atrodė, jog, nepaisant luošumo, medžio vidinė esybė yra nepaprasto taurumo, apdovanota atmintimi, savo spinduliavimu užgožiančia ligą.

Jis niekad nežiūri į veidrodžius. Vyniojasi ant galvos tiurbaną sode, stebeilydamas į apkerpėjusius medžių liemenis. Tačiau pastebi, jog Hana žirklėmis apsikarpiusi plaukus. Pažįsta jos alsavimą, kai veidu priglunda prie jos kūno, prie raktikaulio, ten, kur kaulas stačiai šviečiasi pro odą. Bet jeigu ji paklaustų, kokios spalvos jos akys, jis nesugebėtų atsakyti, nors ją ir dievina. Ji tuo neabejoja. Jis prapliuptų juoktis, imtų spėlioti, bet jeigu ji, juodaakė, pasakytų jam užsimerkusi, kad jos akys žalios, jis patikėtų. Jis įdėmiai žiūri tau į akis, bet nepastebi spalvos, — lygiai taip maistas, atsidūręs burnoje ar skrandyje, jam esti stačiai tyrė, neturinti nei skonio, nei savito pavadinimo.

Kam nors kalbant, jis mato lūpas, o ne akis ar jų spalvą, kuri, jo manymu, keičiasi nelygu apšvietimas ar paros metas. Lūpos išduoda nepasitikėjimą savimi, savikliovą, kitus būdo bruožus. Jo įsitikinimu, lūpos — sudėtingiausia veido dalis. Jis niekad nebūna tikras tuo, ką sako akys. Bet užtat sugeba įžiūrėti, kaip lūpos kietai susičiaupia, sugriežtėja ar, priešingai, reikalauja švelnumo. Dažnai, sprendžiant ką nors iš akių, galima susidaryti klaidingą įspūdį, tarkim, akį kliudžius saulės spinduliui.

Jis sieja draugėn viską, lyg kiekvienas dalykas būtų dalis tolydžio kintančios dermės. Jis mato Haną įvairiu laiku, įvairiose vietose, ir nuo to priklauso jos balso tonas, būdas ir netgi grožis, — lygiai taip nuo jūros visagalybės priklauso bangų liūliuojamos ir nešamos gelbėjimo valties likimas.

Jie įprato keltis auštant ir vakarieniauti gęstant paskutiniams saulės spinduliams. Vėlų vakarą tik viena žvakė spingsėdavo tamsoje, ligonio anglo galvūgalyje, arba puspilnė žibalinė lempa, jei tądien Karavadžui pasisekdavo apsirūpinti. Tačiau koridoriai ir kiti kambariai būdavo tamsūs, nelyginant palaidotas miestas. Ilgainiui jie išmoko vaikščioti tamsoje, atkišę rankas, pirštų galais liesdami sienas.

„Nebėr šviesos. Nebėr spalvų..“ — tyliai niūniuodavo Hana. Reikėjo atsisakyti Kipo nutrūktgalviško įpročio viena ranka laikantis turėklo šuoliais lėkti laiptais. Ji vaizduodavosi, kaip vieną gražią dieną jos kojos sumirga ore ir kerta į pilvą Karavadžui, kopiančiam laiptais aukštyn.

Prieš valandą ji užpūtė žvakę anglo kambaryje. Netverdama nuo karščio, nusiavė teniso batelius, atsisagstė ant krūtinės chalatą, rankoves pasiraitojo aukščiau alkūnių. Kaip gera būti netvarkingai!

Apatiniame vilos priestato aukšte, atstu nuo virtuvės, bibliotekos ir apleistos koplyčios, buvo oranžerija stiklinėmis sienomis. Keturios stiklinės sienos, stiklinės durys, o viduje — dengtas šulinys ir lentynos, nustatytos mirusiais augalais, kitados tikriausiai žydėjusiais šildomoje patalpoje. Ta oranžerija vis labiau primindavo jai herbariumą, atskleistą knygą, pridėtą sudžiūvusių augalų, vietą, kur įdomu žvilgtelėti einant pro šalį, bet nevalia žengti vidun.