Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jis buvo taip arti prisiglaudęs prie bombos, jog beregint pajuto keičiantis temperatūrą. Jei būtų buvęs atvirame lauke, būtų galėjęs pasišalinti ir po dešimties minučių grįžti. Dabar jis turėjo laukti prie bombos. Lyg dvi įtartinos būtybės aptvare. Kartą, kai kapitonas Karlailis dirbo duobėje su skystu deguonimi, staiga kilo gaisras. Vyrai skubiai jį ištraukė, bet jis jau buvo be sąmonės.

Kur jis buvo? Lison Grove? Senojo Kento gatvėje?

Kipas sudrėkino vatos gniužulėlį drumzliname vandenyje ir prispaudė jį prie metalinio paviršiaus per trisdešimt centimetrų nuo sprogdiklio. Vata atšoko, vadinasi, reikėjo laukti dar. Kai vata liks prilipusi, tai reikš, jog zona aplink sprogdiklį įšalusi ir jis gali dirbti toliau. Jis kliūstelėjo dar truputį skysto deguonies į taurę.

Ledo kepurė dabar buvo daugmaž trisdešimties centimetrų skersmens. Dar kelios minutės. Jis žvilgtelėjo į straipsnelį, kažkieno prilipintą prie bombos. Šįryt, gavę jį drauge su aplinkraščiu, siunčiamu visoms minuotojų dalims, jie skaitė jį kvatodami.

Kada sprogimas leistinas, vadovaujantis blaiviu protu?

Tarkime, jog žmogaus gyvybė paženklinta raide X, rizika — raide Y, o numatomi sprogimo nuostoliai — raide V, tuomet logiškai galima dalyti išvadą, jog jeigu Vyra mažesnė už X ir Y sandaugą, bombą geriau susprogdinti, bet jeigu V ir Y sandauga didesnė už X, būtina stengtis išvengti sprogimo vietoje.

Kas surašė tas nesąmones?

Jau daugiau nei valandą jis buvo duobėje su bomba. Vis dar pylė skysto deguonies. Dešinėje, sulig petimi, kabojo žarna, kuria buvo pučiamas grynas oras, kad nuo deguonies pertekliaus jam neimtų svaigti galva. (Jis buvo matęs pagiriojančius kareivius deguonimi gydantis skaudamą galvą.) Dar sykį pabandė prilipinti vatos gumulėlį, ir šįsyk tas iškart prišalo. Jis turėjo dar dvidešimt minučių laiko. Po to pradės šilti bomboje įmontuotas akumuliatorius. Dabar sprogdiklis buvo įšaldytas, jis galėjo pradėti darbą.

Paglostė delnais bombos paviršių tikrindamas, ar nėra kur įskilęs metalas. Dėl dalies, strygsančios žemėje, nebuvo ko jaudintis, bet, deguoniui įsismelkus iki sprogalo, galėjo plykstelėti liepsna. Tokią klaidą padarė kapitonas Karlailis. Dydis X didesnis už dydį Y. Esant įskilimams, naudojamas skystas azotas.

— Tai toninė bomba, pone leitenante, „Essau“, — virš dumblo duobės pasigirdo Hardžio balsas.

— Paženklinta skaičiumi 50, apskritime B. Tikriausiai du sprogdikliai. Bet, mano galva, antrasis, ko gero, neužtaisytas. Kaip jūs manot?

Jiedu jau buvo detaliai viską aptarę, bet norėjo dar sykį pasitikrinti ir įsiminti.

— O dabar prisijunkit mano mikrofoną ir pasitraukit.

— Klausau, pone leitenante.

Kipas nusišypsojo. Jis buvo ne anglas ir dešimčia metų jaunesnis už Hardį, bet tasai jautėsi saugus tik karinės drausmės kiaute. Kareiviai paprastai sudvejodavo kreipdamiesi į jį žodžiais „pone leitenante“, bet Hardis džiaugsmingai išrėkdavo juos tvirtu ir griausmingu balsu.

Jis ėmė mikliai išsukinėti sprogdiklį, akumuliatorius buvo nebegyvas.

— Girdit mane? Švilptelėkit... Puiku, girdžiu. Paskutinįsyk užpilsiu deguonies. Tegu paputoja pusę minutės. Paskui pradėsim iš naujo. Dar sykį atšaldysim. Puiku, tuoj išimsiu tą velnią... Puiku, velnio nebėr.

Hardis klausėsi, viską užsirašinėjo tam atvejui, jeigu nutiktų kas nors negera. Nuo menkiausios kibirkštėlės Kipas atsidurtų liepsnose. Be to, bomboje galėjo slypėti kokia klasta. Kitas pionierius galėtų pasirinkti vieną iš dviejų variantų.

— Imu veržliaraktį.

Išsitraukė veržliaraktį iš marškinių kišenės. Buvo šaltas, ir Kipas patrynė jį delnais, kad apšiltų. Pradėjo atsukinėti žiedinę veržlę. Ta sukosi lengvai, ir Kipas pranešė tai Hardžiui.

Sargyba keičias Bekingemo rūmuos, — švilpaudamas dainelę, Kipas nuėmė veržlę ir tarpiklį ir numetė juos į vandenį. Pajuto, kaip jie pamažu ritasi prie jo kojų. Dar keturios minutės, ir viskas bus baigta.

Alisa teka už sargybos vado. Alisa sako: „Tarnaut kariuomenėj sunku“.

Dabar Kipas dainavo iš visos gerklės, kad sušiltų, — krūtinę stačiai gėlė nuo šalčio. Jis stengėsi atsilošti, atsitraukti nuo įšaldyto metalo. Tolydžio kėlė rankas prie sprando, vos šildomo saulės, paskui trynėsi jas valydamasis purvą, tepalą ir ledą. Buvo keblu žnyplėmis pasiekti sprogdiklio galvutę. Staiga jį apėmė siaubas: galvutė nulūžo ir atšoko.

— Negerai, Hardi. Sprogdiklio galvutė nulūžo. Atsiliepkit, girdit? Pats sprogdiklis įstrigo, negaliu jo pasiekt. Nėr už ko nutvert.

— O kaip ledas? — paklausė Hardis, per kelias sekundes pribėgęs prie duobės krašto.

— Laikysis kokias šešias minutes.

— Išlipkit, ir mes ją susprogdinsim.

— Ne, duokit man dar deguonies.

Jis iškėlė dešinę ranką ir delne pajuto šaltą kaip ledas metalinę dėžutę.

— Užpilsiu to šlamšto ant sprogdiklio viršaus, ten, kur nulūžo galvutė, o tada imsiu kalti metalą. Kalsiu, kol galų gale ką nors užgriebsiu. O dabar pasitraukit. Kalbėsiu su jumis per mikrofoną.

Jis vos tvardėsi pykdamas, jog taip atsitiko. „Šlamštas“, kaip jis vadino skystą deguonį, varvėjo ant drabužių, šnypštė tykšdamas į vandenį. Jis palaukė, kol užsitrauks šerkšnas, ir ėmė kalti metalą kaltu. Matydamas, jog nieko neišeina, nuplėšė skiautę nuo marškinių, įgrūdo tarp kalto ir metalo ir, apsiginklavęs mediniu kūjeliu, įniko įnirtingai tvatinti kaltą, net metalo atšaižos lakstė į šalis. Vienintelė apsauga nuo kibirkšties buvo marškiniai. Visa bėda, kad stingo pirštai. Jie nebesilankstė, buvo negyvi kaip akumuliatorius. Jis kalė metalą aplink atšokusią galvutę. Gremžė lizdo šonus tikėdamasis, jog anestezuota bomba nereaguos į tą operaciją. Kirsdamas tiesiai galėtų kliudyti kapsulę ir sukelti sprogimą.

Prabėgo dar penkios minutės. Hardis nė nemanė trauktis nuo duobės krašto, priešingai — garsiai skaičiavo, kiek laiko apytikriai dar turi laikytis apšalas. Iš tiesų nė vienas to tikrai nežinojo. Nulūžus sprogdiklio galvutei, jie ėmė šaldyti kitą vietą, tačiau nors vanduo ir atrodė ledinis, vis dėlto buvo šiltesnis už metalą.

Tuomet jis kažką pastebėjo. Nebedrįso kaltu gremžti metalo. It sidabrinis ūselis virpėjo grandinės kontaktas. Kad galėtų jį pasiekti!.. Ėmė trintis rankas norėdamas susišildyti.

Giliai atsikvėpė, kelias sekundes pastovėjo nejudėdamas, paskui smailiomis žnyplėmis pergnybo kontaktą ir vėl atsikvėpė. Atėmė žadą, kai, atitraukiant ranką nuo kontakto, ją nutvilkė šerkšnas. Bomba buvo nebegyva.

— Sprogdiklis išvestas iš rikiuotės. Sprogalas nebepavojingas. Nusipelniau bučinio.

Hardis jau suko keltuvą, ir Kipas bandė įsitverti lyno, bet vargiai įstengė: rankos buvo apdegusios ir sustirusios, raumenys sustingę. Girdėdamas girgždant skrysčius, jis tik dar tvirčiau įsikibo į diržus, kuriais vis dar buvo susiveržęs. Pajuto, jog rudos kojos ištrūksta iš dumblo varžtų, sakytum iš pelkės traukiamas apgedęs lavonas. Štai kojos jau išnyra iš vandens. Pagaliau jis išlindo iš duobės į saulės šviesą, iš pradžių galva, paskui visas liemuo.

Jis kabojo pamažu sukdamasis galais sudurtų karčių kūgyje, kurio viršuje buvo parišti skrysčiai. Hardis apkabino jį drauge atpalaiduodamas diržus. Staiga Kipas pamatė didelį būrį žioplių, susigrūdusių daugmaž per dvidešimt metrų nuo duobės — labai arti, pernelyg arti nuo pavojingos vietos. Sprogus bombai, visi jie būtų žuvę. Aišku, Hardis negalėjo būti tenai, negalėjo liepti jiems pasitraukti toliau.