Artimiausia lordo Safolko draugė tame krašte buvo tokia lakūnė, kuri nekentė visuomenės ir vyrų, bet dievino lordą. Jiedu eidavo drauge mokytis šaudyti. Gyveno ji nedidelėje sodyboje Kauntisberyje, ant kalvos, prie Bristolio kanalo. Lordas Safolkas vaizdingai pasakojo apie kiekvieną kaimą, pro kurį jie važiuodavo džipu. „Čia galima nusipirkti geriausią slyvmedžio lazdą“. Lyg Singhas būtų ketinęs su uniforma ir tiurbanu ant galvos užeiti į Tiudoro stiliaus krautuvėlę gatvės kampe paplepėti su šeimininkais apie lazdas. Lordas Safolkas buvęs maloniausias visų anglų, kiek jam tekę jų pažinti, vėliau sakėsi jis Hanai. Jei nebūtų prasidėjęs karas, niekad jis nebūtų kėlęs kojos iš Kauntisberio nei iš savo sodybos, vadinamos Home Farm , kur rymodavo, musių apspeistas, prie vyno taurės senoje skalbykloje. Penkiasdešimties metų, vedęs, bet širdyje amžinas viengungis, kas dieną traukdavo pėsčias per kalvas pas savo draugę lakūnę. Jam patikdavo ką nors tvarkyti, mokėdavo sutaisyti viską — nuo senų skalbimo geldų iki generatorių ir hidraulinio variklio sukamų virtuvės iešmų. Vienu tarpu net padėjo panelei Svift, lakūnei, rinkti duomenis apie opšrus.
Tad kelionė džipu iki Vestberio kreidos arklio būdavo paįvairinama gausybe įdomybių ir pravarčių pastebėjimų. Net karo metais jis žinojo, kur galima išgerti geros arbatos. Kartą, raiščiu pasirišęs ranką, sužeistą per pratybas su dūminiu paraku, įžygiavo į Pamelos arbatinę, lydimas viso tunto: sekretoriaus, vairuotojo, pionieriaus, lyg jie būtų buvę jo vaikai. Niekas nežinojo, kaip lordui Safolkui pavyko įtikinti civilinės gynybos komitetą leisti jam sukomplektuoti minuotojų būrį, bet, turint galvoje jo išradimus, veikiausiai būta reta tokių patyrusių žmonių. Savamokslis, jis buvo įsitikinęs, jog sugeba įspėti kiekvieną išradimą jam įkvėpusias mintis ir paskatas. Jis kaipmat prasimanė palaidinę su daugybe kišenių, kad minuotojas turėtų po ranka detonatorius ir visus reikiamus įrankius.
Belaukdami sklindžių, jie gurkšnojo arbatą ir šnekėjosi apie nesprogusių bombų nukenksminimą „įvykio vietoje“.
— Aš jumis pasitikiu, pone Singhai. Ar jūs tai žinot?
— Taip, pone.
Singhas jį dievino. Anot jo, lordas Safolkas buvęs pirmas tikras džentelmenas, su kuriuo jis susitikęs Anglijoje.
— Žinot, esu įsitikinęs, jog viską padarysite ne ką blogiau negu aš. Panelė Moden bus su jumis ir viską užsirašinės. Ponas Hatsas atsiliks ir laikysis atokiau. Prireikus pagalbos ar kokių įrankių, sušvilpkite policininko švilpuku, ir viskas bus padaryta. Ponas Hatsas jums neduos patarimų, bet jis puikiai viską išmano. Ir jeigu jis atsisako ką nors daryti, — vadinasi, jis nesutinka su jumis, ir, jumis dėtas, aš atsiklausčiau jo nuomonės. Tačiau vietoje sprendžiate jūs vienas. Štai mano revolveris. Detonatoriai dabar, suprantama, sudėtingesni, bet ką gali žinoti, kartais pasiseka.
Lordas Safolkas turėjo galvoje vieną atsitikimą, kurio dėka buvo plačiai pagarsėjęs. Buvo išradęs būdą sustabdyti lėto veikimo bombos mechanizmą: išsitraukia revolverį ir paleidžia kulką detonatorius galvutėn, šitaip išvesdamas iš rikiuotės laikrodinį mechanizmą. To metodo buvo atsisakyta, kai vokiečiai pakeitė detonatorius, vietoj laikrodinio mechanizmo įtaisydami kapsulę.
Priimtas kaip draugas, Kirpalas Singhas niekada to nepamiršo. Pusę karinės tarnybos jis praleido nė per žingsnį nesilikdamas nuo to lordo, kuris niekad nebuvo išvykęs iš Anglijos ir buvo pasiryžęs, karui pasibaigus, niekada kojos nekelti iš Kauntisberio. Pirmąsyk palikęs tėvų namus Pendžabe ir atsidūręs Anglijoje, Singhas neturėjo ten nė vieno pažįstamo. Jam buvo dvidešimt vieneri. Nieko kito nematė, tik kareivius. Tad, perskaitęs skelbimą, jog bandomajam minuotojų būriui reikalingi savanoriai, Singhas, nepaisydamas pionierių kalbų, kad lordas Safolkas esąs pamišėlis, tarė sau: kare privalu apsispręsti pačiam, o šalia tokio žmogaus esanti didžiausia tikimybė išsaugoti gyvybę.
Iš visų kandidatų jis buvo vienintelis indas. Lordas Safolkas vėlavo. Penkiolika jų sekretorė nuvedė į biblioteką ir paprašė palaukti. Ji atsisėdo prie stalo ir, kareiviams laidant juokus apie būsimą susitikimą bei egzaminą, ėmė surašinėti vardus.
Jis nepažinojo nė vieno. Nuėjo prie sienos ir įsistebeilijo į barometrą. Buvo benorįs jį paliesti, bet atitraukė ranką, tik prisikišo arčiau akis įsmeigęs į skalę. Sausa — Giedra — Apsiniaukę. Pusbalsiu kartojo dar ne visai įprastus angliškus žodžius: „Apsiniaukę. Apsiniaukę“. Atsigręžė į kitus, žvilgsniu permetė kambarį, pastebėjo, kad sekretorė, vidutinio amžiaus moteris, nenuleidžia nuo jo akių. Jos žvilgsnis buvo griežtas. Jaunas indas. Jis nusišypsojo ir žengė prie knygų lentynų. Ten irgi nieko nelietė. Tik kyštelėjo nosį prie sero Oliverio Hodžsono veikalo Gyvenimas ir Mirtis. Pamatė dar vieną knygą daugmaž panašia antrašte: Pjeras , arba Dviprasmybė. Atsisuko ir vėl pagavo į save įsmeigtas moters akis. Susigėdo, lyg būtų kišenėn įsikišęs kokią knygą. Tikriausiai kaip gyva nemačiusi tiurbano. Ak tie anglai! Nori, kad kariautum jų pusėje, bet niekada žodžio jums netars. Singhas. Ir dviprasmybė.
Per pietus jie susipažino su nuoširdžiu ir draugišku lordu Safolku, kuris dosniai pilstė visiems vyno ir griausmingai kvatojo, naujokams paleidus menkiausią juokelį. Popiet visi laikė keistą egzaminą: reikėjo sunarstyti kažkokį nežinia kam naudojamą mechanizmą. Užduotį reikėjo atlikti per dvi valandas, bet, radęs sprendimą, galėjai išeiti ir anksčiau. Singhas baigė labai greitai, o visą likusį laiką žiūrėjo, kokį dar mechanizmą galima sunarstyti iš tų dalių. Jei būtų kitos spalvos, kalbėjo sau, būtų kaip kažin ką priimtas. Jis atvyko iš krašto, kur visi gimsta mechanikais ir matematikais. Seni automobiliai ten nenaikinami. Detalės kaime keliauja iš vieno galo į kitą ir panaudojamos siuvamajai mašinai ar vandens siurbliui. Fordo galinė sėdynė pakliūva meistrui į rankas ir virsta sofa. Diduma jo kaimo žmonių nešiojasi ne pieštuką, o veikiau veržlėraktį ar atsuktuvą. Atliekamos automobilio dalys pritaikomos taisant senelio sieninį laikrodį, drėkinimo įrenginio skrysčius ar sukamojo krėslo mechanizmą. Be niekur nieko sugalvojama, kaip gelbėtis iš bėdos. Perkaista nevėsinamas automobilio variklis? Kai nėra atsarginių guminių žarnų, kondensatorius apdedamas karvės mėšlu. Anglijoje Singhas matė tiek atsarginių dalių, kad visam Indijos žemynui jų pakaktų mažiausiai porai šimtų metų.
Singhas buvo vienas trijų lordo Safolko atsirinktų savanorių. Tas žmogus, kuris nebuvo su juo nė žodžiu persitaręs (ir juokęsis iš jo sąmojų tik todėl, jog tas nebuvo juokavęs), perėjo per kambarį ir uždėjo ranką jam ant peties. Griežtoji sekretorė, kuri pasirodė besanti panelė Moden, atskubėjo su dviem stiklinėmis ispaniško baltojo ant padėklo, padavė vieną lordui Safolkui ir, tarusi: „Žinau, kad jūs negeriate“, paėmė kitą ir pasiūlė tostą jaunojo indo garbei.
— Sveikinu! Šauniai išlaikėt egzaminą. Beje, iš anksto buvau tikra, kad pakliūsit tarp išrinktųjų.
— Panelė Moden kaip niekas kitas perpranta žmogų. Iš karto permano ir protą, ir būdą.
— Būdą, pone?
— Taip. Kas be ko, tai nebūtina, bet, šiaip ar taip, juk mums teks drauge dirbti. Dabar mes — viena didelė šeima. Panelė Moden jau prieš pietus jus atsirinko.
— Vos susivaldžiau jums nepamerkusi, pone Singhai.
Lordas Safolkas vėl apkabino Singhą per pečius ir nusivedė prie lango.
Читать дальше