Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jų kūnai prisitrėškė vienas prie kito, aptekę kvapais ar prakaitu, karštligiškai geisdami liežuviu ar dantimis prasiskverbti pro tą plonytę plėvelę, pasiekti viduje spurdančią esybę, išplėšti ją meilės įkarštyje ir paimti bet kokia kaina.

Nebebuvo nei talko ant jos rankos, nei rožių vandens ant šlaunies.

Klysti, jei manai, kad esi ikonoklastas. Tu tik perdedi iš vienos vietos į kitą ar pakeiti tai, ko negali turėti. Jeigu tau kas nepasiseka, ieškai paguodos kitur. Niekas negali tavęs pakeisti. Kiek moterų esi turėjęs? Aš tave mečiau, nes žinojau, kad niekad nesugebėsiu priversti tavęs pasikeisti. Kaip dabar matau tave kambaryje: tai sėdi nejudėdamas, tai nesakai nė žodžio, atskleisti bent dalelytę savo vidinio „aš“ tau atrodo didžiausia išdavystė.

Plaukikų grotoje mudu kalbėjomės. Buvome tik per du laipsnius nuo Kufros platumos, kur būtume buvę saugūs.

Jis nutyla ir ištiesia ranką. Karavadžas deda morfijaus tabletę į juodą delną, ir ši dingsta tamsioje vyriškio burnoje.

Skubėdamas Kufros oazės link, perėjau išdžiūvusį ežerą. Buvau pasiėmęs tik drabužių, kad galėčiau gintis nuo dienos karščio ir nakties vėsos, Herodotą palikau grotoje su ja. Po trejų metų, 1942-aisiais, ėjau su ja prie palaidoto lėktuvo, nešinas jos kūnu nelyginant riterio šarvais.

Dykumoje priemonės gyvybei palaikyti slypi po žeme: trogloditų urvai, palaidotame šulinyje snaudžiantis vanduo, ginklai, lėktuvas. Dvidešimt penki laipsniai rytų ilgumos ir dvidešimt trys laipsniai šiaurės platumos. Prisikasiau iki įdervuoto brezento, ir pamažu pasirodė senas Medokso lėktuvas. Buvo naktis, šalta, bet mane mušė prakaitas. Nešinas žibaliniu žibintu, priėjau ir atsisėdau šalia jos palinkusios galvos šešėlio. Du įsimylėjėliai, dykuma. Švietė žvaigždės ar mėnesiena, nebepamenu. Visur aplink buvo karas.

Lėktuvas išniro iš smėlio. Neturėjau ko valgyti, buvau išsekęs. Brezentas buvo toks sunkus, jog nepajėgiau nutraukti. Stačiai supjausčiau, ir tiek.

Numigęs porą valandų, rytą įkėliau ją į kabiną. Užvedžiau variklį, jis atgijo. Mes pajudėjome iš vietos ir palengva — pavėlavę kelerius metus — pakilome padangėn.

Balsas nutrūksta. Apdegęs vyriškis žiūri tolin sustingusiu žvilgsniu, kokiu žiūri morfijaus apsvaiginti žmonės.

Jis mato lėktuvą. Lėtas balsas iš paskutiniųjų neša jį viršum žemės, variklis springsta lyg dieglių varstomas, drobulė plaikstosi griaudžiančioje kabinoje, pilnoje siaubingo griausmo po tiek dienų bežadžio ėjimo. Jis nuleidžia akis ir mato sau ant kelių varvant tepalą. Nuo jos palaidinukės nukrinta šakelė. Akacijos šakelė, sakytum kaulas. Kokiame aukštyje jis skrenda virš žemės? Kokia dangaus gelmė virš galvos?

Šasi užkliudo palmės viršūnę, ir jis spirale kyla aukštyn. Tepalas plaukia sėdyne, ir jos kūnas slysta žemyn. Trumpas sujungimas, šauna elektros kibirkštis, užsidega šakelės ant jos kelių. Jis vėl sodina ją tiesiai gretimoje sėdynėje. Bando išmušti kabinos priekinį stiklą, bet tas nepasiduoda. Ima daužyti kumščiais, stiklas skyla, aplink įsišėlsta tepalo ir liepsnų sūkuriai. Kokia dangaus gelmė virš galvos? Ji susmunka. Akacijų šakelės, lapai, šakos, kurias ji laikė rankose, — viskas pabyra aplink. Dingsta vėjo verpetuose. Morfijaus kvapas ant liežuvio. Karavadžo atvaizdas jo vyzdžio juodoje bedugnėje. Jis kyla ir leidžiasi kaip kibiras šulinyje. Veidas paplūdęs krauju. Jis skrenda yrančiu lėktuvu, vėjo draskomas sparnų audeklas eina skutais. Kaip gendantis kūnas. Ar toli buvo palmė? Ar seniai ją kliudė? Jis bando pakelti tepalo apsemtas kojas, bet jos tokios sunkios. Nepajėgia jų pakelti. Jis suseno. Staiga. Nebeturi jėgų be jos gyventi. Jau nebegulės jos glėbyje, būdamas tikras, kad ji budės dieną ir naktį, kol jis miega. Jis nebeturi nė vieno artimo žmogaus. Jį išsekino ne dykuma, bet vienatvė. Nebėra Medokso. Moteris virto lapais ir šakelėmis, virš galvos it nasrai žioji stikle dangun išmušta skylė.

Lėktuvui smingant, jis įsliuogia į tepalu permirkusius parašiuto diržus, bando išlįsti pro išdaužtą langą, bet vėjas stumia jį vidun. Jis atsispiria, išsilaisvina kojas ir sklendžia lengvas, spindintis, pats nesuprasdamas, kodėl spindi, kol galiausiai susivokia esąs liepsnų apimtas.

Hana girdi balsus anglo ligonio kambaryje. Stovėdama koridoriuje, ji stengiasi suprasti, kas šnekama.

Kaip tu manai?

Nuostabu!

Dabar mano eilė.

O! Pasaka!

Vienas didžiausių išradimų.

Šaunus dalykas, vaikine.

Įėjusi ji mato Kipą ir anglą ligonį paeiliui vaišinantis kondensuotu pienu. Anglas čiulpia iš skardinės, paskui atitraukia ją nuo lūpų ir ryja tirštą skystį. Spinduliuojančiu veidu žiūri šypsodamas į Kipą, o tas atrodo sudirgęs ir nepatenkintas, kad neturi rankose skardinės. Pionierius pažvelgia į Haną, palinksta prie lovos, keliskart spragtelėja pirštais ir pagaliau įsimiklinęs atitraukia skardinę nuo tamsaus veido.

— Mudu su tuo vaikinu atskleidėme malonumą, kuris mums abiem patinka. Man jis primena keliones po Egiptą, jam — Indiją.

— Ar esat kada nors ragavę sumuštinių su kondensuotu pienu, — klausia pionierius.

Hana žiūri čia į vieną, čia į kitą.

Kipas spokso įsispitrinęs į skardinės vidų.

— Atnešiu dar vieną, — sako ir išeina iš kambario.

Hana žiūri į vyriškį lovoje.

— Mudu su Kipu esame tarptautiniai pavainikiai: gimę vienur, gyvename kitur. Ir visą gyvenimą stengiamės iš paskutiniųjų grįžti tėvynėn arba iš jos pabėgti. Nors Kipas dar nenori to pripažinti. Todėl mudu taip gerai sutariame.

Virtuvėje Kipas ima naują kondensuoto pieno skardinę ir praduria dvi skyles durtuvu, kurį, kaip pats galop suvokia, vis dažniau naudoja tam tikslui, ir tekinas leidžiasi laiptais aukštyn.

— Tikriausiai esi kur kitur užaugęs, — sako pionierius. — Anglai taip nečiulpia.

— Daug metų gyvenau dykumoje. Ten ir išmokau visko, ką dabar moku. Visa, kas svarbaus atsitiko mano gyvenime, atsitiko dykumoje.

Jis šypso Hanai.

— Maitinat mane morfijum. Maitinat kondensuotu pienu. Ko gero būsime išradę subalansuotą dietą! — sako jis ir kreipiasi į pionierių: — Ar seniai esi pionierius?

— Penkeri metai. Iš pradžių ir ilgiausiai Londone. Paskui Italijoje. Minuotojų daliniuose.

— Kas tave mokė?

— Toks anglas, kilęs iš Vulidžo. Visi laikė jį ekscentriku.

— Tokie būna geriausi mokytojai. Tikriausiai tai buvo lordas Safolkas. Ar pažinojai panelę Moden?

— Taip.

Jie nė neketina įtraukti Hanos į pokalbį. Bet ji nori sužinoti šį tą daugiau apie mokytoją, išgirsti, kaip pionierius sugeba jį nupiešti.

— Kaip jis atrodė, Kipai?

— Darė mokslinius tyrimus. Vadovavo eksperimentiniam padaliniui. Panelė Moden, jo sekretorė, ir ponas Fredas Hartsas, jo vairuotojas, nesitraukdavo nuo jo nė per žingsnį. Panelė Moden užrašinėdavo jo pastabas, kai jis diktuodavo dirbdamas prie minos, o ponas Hartsas paduodavo įrankius. Tai buvo nepaprastas žmogus. Juos vadindavo Šventąja Trejybe. Visi trys žuvo 1941-aisiais Erite, sprogus bombai.

Ji žiūri į pionierių, kuris stovi atsikolęs į sieną, parietęs vieną koją ir padu įsirėmęs į nutapytą krūmą. Nė žymės liūdesio, jokio slėpiningumo. Hanos glėbyje ne vienas vyras nutraukė gyvybės giją. Angiaryje, kilnodama dar gyvus sužeistuosius, pastebėjo, kad jų kūnai knibžda kirmėlių. Ortonoje ji laikydavo cigaretę, rankų netekusiam vaikinui įkištą į burną. Niekas jos neatbaidė. Ji vykdė savo pareigas, slapčia stengdamasi ugdyti savo vidinį „aš“. Labai daug medicinos seserų, vilkinčių geltonomis ir purpurinėmis uniformomis kaulinėmis sagomis, virto emociškai pakrikusiomis karo tarnaitėmis.