Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Ji kalbėjo ramiai, nesijaudindama. Iš pažiūros atrodė, kad jis nesiklauso atidžiai. Buvo lyg nuklydęs mintimis kitur. Lygiai toks susimąstęs kaip Djukas Elingtonas, grodamas „Vienatvę“.

Ji nutilo.

Jis pasiekė seklų šulinį, vadinamą Ain Dua. Nusirengė, pamerkė drabužius į šulinį, paskui visa galva ir liesu kūnu pasinėrė į žydrą vandenį. Po keturių naktų žygio gėlė kojas. Padžiovė drabužius ant uolų, ėmė ropštis aukščiau ir galiausiai nuogas įėjo į tamsią grotą. Apačioje plytėjo dykuma, 1942-aisiais virtusi bekraščiu mūšio lauku.

Aplink pamatė pažįstamus piešinius, kuriuos buvo atradęs prieš kelerius metus. Žirafos. Galvijai. Žmogus iškeltomis rankomis ir plunksnomis apkaišyta galva. Kelios figūros plaukikų poza. Bermano teisybė: senovėje čia būta ežero. Jis žengė toliau į Plaukikų grotos vėsą, ten, kur buvo ją palikęs. Ji vis dar buvo ten. Nušliaužusi į kertę, susivyniojusi į parašiuto audeklą. Jis buvo pažadėjęs sugrįžti.

Jam būtų buvę kur kas maloniau mirti grotoje, šalia jos, vidury uoloje suakmenėjusių plaukikų. Bermanas jam buvo pasakojęs, jog Azijos soduose žiūrėdamas į uolas įsivaizduoji vandenį, o stebėdamas ramų tvenkinio paviršių, tariesi, jog jis uolos kietumo. Bet ji buvo moteris, užaugusi soduose, drėgmėje, tarp tokių žodžių kaip pavėsinė ir ežys. Dykumos meilė jai buvo laikinas dalykas. Tik jį mylėdama ilgainiui ji pamėgo dykumos atšiaurumą, nes troško suvokti, kodėl jam patinka gyventi toje dykynėje. Jai visad būdavo daug smagiau lyjant gamtoje, garų pilnoje pirtyje, mieguistoje drėgmėje, kaip tą lietingą naktį Kaire, kai ji, išlipusi pro jo langą, persivilko šlapiais drabužiais, kad į ją įsigertų drėgmė. Lygiai kaip mėgo giminės tradicijas ir gero elgesio taisykles, ir senus eilėraščius, kuriuos buvo atmintinai išmokusi. Jai būtų buvę šiurpu mirti nežinioje. Ji laikėsi veik apčiuopiamos tradicijos, siejančios ją su protėviais, o tuo tarpu jis buvo išdildęs į savo pradžią vedančius takus. Jis negalėjo atsistebėti, kad jinai jį pamilo nepaisydama jo kilmę gaubiančios nežinios.

Ji gulėjo aukštielninka, tokia poza, kokia viduramžiais buvo įprasta ant kapo guldyti mirusiojo skulptūrą.

Aš priėjau nuogas, kaip būčiau priėjęs mūsų kambaryje, Kairo pietiniame pakraštyje, norėjau ją nurengti, vis dar jos geidžiau.

Kuo buvo smerktinas mano elgesys? Argi mes neatleidžiame visko mylimam žmogui? Atleidžiame savimeilę, geismą, klastą. Kol patys esame dėl to kalti. Galima mylėtis su moterim sulaužyta ranka arba su karščiuojančia moterimi. Kartą ji čiulpė kraują man iš sužeistos rankos, lygiai kaip aš ragavau ir nurijau jos mėnesinių kraujo. Esama tam tikrų europinių žodžių, kurių neįmanoma tiksliai išversti į kitą kalbą. Felhomaly. Kapų prieblanda. Kai turima galvoje mirusiųjų ir gyvųjų artumas.

Paėmiau ją ant rankų, norėdamas išplėšti iš miego. Jos drabužiai — voratinklis. Aš viską sujaukiau.

Išnešiau ją saulėn. Apsirengiau. Drabužiai išdžiūvo ant įkaitusių akmenų, net braškėjo.

Susinėriau rankas, kad ji galėtų sėdėti ant mano delnų kaip kėdėje ir pailsėti. Kai tik priėjau smėlynus, persimečiau ją per petį. Jaučiau, kokia ji lengvutė. Buvau įpratęs nešioti ją ant rankų, ji sukdavosi aplink mane kambaryje nelyginant žmogaus pavidalo ventiliatorius — išskėstomis rankomis, jūros žvaigždės pirštais.

Mes patraukėme šiaurės rytų lomos link, ten, kur buvo palaidotas lėktuvas. Žemėlapio man nereikėjo. Turėjau baką benzino, kurį nešiausi nuo tos vietos, kur susprogo sunkvežimis. Prieš trejus metus, neturėdami benzino, nieko negalėjome padaryti.

— Kas atsitiko prieš trejus metus?

— Ji buvo sužeista. 1939-aisiais. Jos vyras užsimušė nukritęs su lėktuvu. Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, bet savižudybė ar veikiau apgalvota žmogžudystė, nes jos vyras norėjo, kad žūtume visi trys. Tuomet mudu dar nebuvome meilužiai. Man rodos, jis buvo nugirdęs kokių gandų apie mudviejų santykius.

— Ar ji buvo taip sunkiai sužeista, kad negalėjot jos pasiimti?

— Taip. Turėjau eiti vienas ieškoti pagalbos, tik šitaip galėjau ją išgelbėti.

Po visų tų išsiskyrimo ir pykčio mėnesių jie radosi vieni du grotoje ir vėl prašneko kaip meilužiai, nuritę šalin uolą, kuria buvo atsitvėrę vienas nuo kito laikydamiesi visuomenės sąlyginumų, nors abu jais netikėjo.

Botanikos sode, apimta įtūžio ir ryžto, ji trenkė galvą į aptvaro stulpą. Pernelyg išdidi, kad būtų tik meilužė. Ir dar slapta. Jos pasaulyje nesą ir nebūsią slaptaviečių. Jis atsigręžė iškėlęs pirštą: Aš tavęs dar nesiilgiu.

Greit pasiilgsi.

Išsiskyrimo mėnesiais jis pasidarė pagiežingas ir nepriklausomas. Vengdavo jos kaip įmanydamas. Pamatęs ją, negalėdavo tverti jos ramumo. Skambindavo į jos namus, kalbėdavo telefonu su vyru, girdėdavo ją juokiantis kambaryje. Ji turėjo savito žavesio, kuriuo visus pakerėdavo, ir tuo jam visad patikdavo. Jis pradėjo niekuo nebetikėti.

Ėmė įtarti, kad ji įsitaisė kitą meilužį. Kiekvienas jos mostas atrodydavo jam kaip slaptas ženklas kitiems, pažadas. Kartą viešbučio hole pastebėjęs, kaip ji įsikibo Raundelui į atlapus ir, šaipydamasi iš jo, ėmė tampyti, tam kažką veblenant, jis dvi paras sekė vargšą funkcionierių, norėdamas sužinoti, ar niekas daugiau jųdviejų nesieja. Jis nebetikėjo jos nuoširdumu, kai ji maloniai kreipdavosi į jį. Ji buvo arba su juo, arba prieš jį. Ji buvo prieš jį. Jis nepakęsdavo net jos drovių šypsnių. Jeigu ji siūlydavo jam ko nors išgerti, jis net neprisiliesdavo prie puodelio. Jei per vakarienę ji rodydavo jam vazą su šviežiai pamerkta Nilo lelija, jis nusisukdavo. Reikia jam tų sušiktų gėlių... Ji turėjo subūrusi artimų draugų būrelį, kur nebuvo vietos vyrui ir jam. Pas vyrą nebegrįžtama. Bent tiek išmanė jis apie meilę ir žmogaus prigimtį.

Jis pirkosi rudo rūkomojo popieriaus, klijavo į tam tikras Herodoto „Istorijų“ vietas, kur kalbama apie jam visai neįdomius karus. Surašė visus jam sakytus priekaištus. Suklijavo juos į knygą, sau prisiskirdamas stebėtojo, klausytojo, „jo“ vaidmenį.

Prieš pat karą jis paskutinįsyk nuvyko į Džilf Kebirą evakuoti bazės. Jos vyras turėjo nuskristi jo pargabenti. Vyras, kurį jiedu abu mylėjo, iki pamilo vienas kitą.

Numatytą dieną Kliftonas nuskrido į Uveinatą jo parvežti, taip žemai prakaukdamas virš vienišos oazės, jog apačioje visi akacijų krūmynai liko be lapų. Lėktuvas įlėkė į lomas ir tarpukalnes, o tuo tarpu jis stovėjo kalvos viršūnėje mosuodamas melsvo dervuoto brezento skiaute. Paskui smigo jo pusėn ir sudužo per pusšimtį žingsnių. Virš šasi vinguriuodami pakilo melsvi dūmai. Lėktuvas neužsidegė.

Vyras išprotėjo. Nužudė visus. Nusižudė pats, nužudė žmoną, o sykiu ir jį, nes nebebuvo kaip išsigauti iš dykumos.

Beje, ji nežuvo. Jis ištraukė jos kūną iš sudužusio lėktuvo gniaužtų, iš jos vyro gniaužtų.

Kaip tu galėjai manęs neapkęsti? kuždėjo ji Plaukikų grotoje, nepaisydama skausmo. Per riešą lūžusi ranka. Suknežinti šonkauliai. Buvai man žiaurus. Todėl mano vyrui ir kilo įtarimas. Ligi šiol negaliu pakęsti to, jog dingsti dykumoje arba baruose.

Tu pametei mane Gropio parke.

Nes nebenorėjai manęs kaip, beje, ir viso kito.

Nes sakei, jog tavo vyras kraustosi iš proto. Ir iš tikrųjų jis išprotėjo.

Ne taip jau seniai. Tiesą pasakius, aš išprotėjau pirma, nes tu užmušei visa, kas buvo manyje. Pabučiuok mane, būk geras. Liaukis teisinęsis. Pabučiuok ir vadink mane vardu.