Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

— Dieve, kaip netekusi darbo susitvarkai su pinigais? — paklausė ji.

— Na, — pasakiau ilgam nutildama, — naudojuosi įgimtu turtu, — pažvelgiau į ją, kad pamatyčiau, ar ji suprato; Liza atrodė sutrikusi. — Aš pardavinėju save, — išpyškinau.

— O, Viešpatie, tu rimtai? — paklausė ji, o jos veidas bylojo, kad ji žino, jog kalbu rimtai. Ji neapstulbo, bet prireikė laiko, kol suvokė, kaip man pavyksta susitarti dėl darbo ir kaip per kelias minutes nuo pažinties pereinu prie barškinimosi. Pasakyti Lizai, kaip ir Megsei, buvo gera mintis, nes ji pasiūlė savo palaikymą ir pagalbą. Ji turi fantastiškai verslią galvą ir davė puikių patarimų dėl mano verslo plano. Jos dėka suvokiau, kaip svarbu nustatyti darbui tinkamą laikotarpį, kad nedreifuočiau neapibrėžtą laiką dirbdama prostitute. Nešališkas žmogus labai padėjo pažvelgti į viską iš šalies. Ji nesmerkė manęs dėl tokių sprendimų — sakė besižavinti manimi kaip „stiprybės bokštu“ dėl to, kad į pirmą vietą iškėliau svarbiausias gyvenimo sritis. Kai pasipasakojau Lizai, ji pasakė, kad esu įkvepianti. Netikiu, kad ji gyrė būtent mano pasirinkimą, bet suprato jį ir žavėjosi mano atkaklumu ir sugebėjimu greitai atsigauti.

Liza sutiko tapti mano „verslo mentore“, peržiūrėti verslo planą ir patarti, kaip pasiekti galutinius tikslus. Vienas būtinų tikslų, kuriuos nustatėme: apgalvoti atsarginį planą, kaip uždirbti pinigų ir apmokėti sąskaitas. Turėjau pagalvoti, kur gyvenime norėčiau būti, tuomet atbuline eiga susidėlioti tai pasiekti padėsiančius žingsnius. Žinau, kad ateitis mano rankose, ir kaip asmuo, instinktyviai galvojantis ne taip, kaip visi, tikiu, kad įmanoma viskas ir bet kas. Turint atsarginį planą, iš gyvenimo dingsta nesaugumas. Pripažinkime, neketinu tapti madam ir valdyti masažo salonų tinklo arba pardavinėti seksą sulaukusi penkiasdešimties ir absurdiškai susiraukšlėjusi. Sukūriau atsarginį planą: kur noriu būti po metų, po penkerių, ką daryčiau nepasiekusi pirminių tikslų. Atsirado didesnė tikimybė juos pasiekti, nes skyriau laiko apie juos pagalvoti ir užsirašyti. Užklupus sunkiems laikams, palengvėja žinant, kad neįgyvendinusi tikslų turiu alternatyvą, kurios galiu siekti.

Trumpalaikiai tikslai, kuriuos nustačiau, — sumokėti labiausiai spaudžiančias komunalines sąskaitas, toliau gauti pinigų ir pradėti šiek tiek atidėti į šalį. Vidutinis tikslas buvo sukaupti šiek tiek santaupų — už jas galėsiu vėl mokytis koledže arba pasirinkti kitą profesiją. Ilgalaikis planas — išlaikyti stogą virš galvos, užauginti vaikus, kol jie taps nepriklausomi, ir gauti darbą, apie kurį galėčiau išdidžiai ir atvirai kalbėti. Kiekvienam tikslui taip pat turėjau atsarginį planą: pavyzdžiui, už komunalines paslaugas kas savaitę norėjau mokėti penkiasdešimt eurų, bet jei tai neįmanoma, mokėsiu bent dalį, kad skola neaugtų. Taip pat turėjau dar vieną atsarginį planą — jei mane kada nors išaiškintų, nedidelės santaupos padėtų nedelsiant išvykti su vaikais iš Airijos. Nenorėjau, kad tektų tai daryti, bet prireikus turėsiu lėšų.

Tiek Megsė, tiek Liza yra stiprios ir išmintingos, pačios daug patyrė, neskuba smerkti ar kritikuoti kitų ir pažįsta tikrąją mane. Bendrauti su jomis paprasta, kalbantis apie gyvenimą nereikia apgalvoti kiekvieno žodžio. Kai pasakoju apie susitikimą su klientu, joms sakau, kad „buvau darbe“, kaip kalbėdama apie įprastą darbą. Įdomu tai, kad nė viena niekada nesiteiravo konkrečių smulkmenų apie seksą ar klientus. Mes suaugusios, žinome, kas yra seksas, smulkmenos nebūtinos, nebent istorija labai įdomi ar juokinga. Jos dažnai pasiteirauja: „Kaip darbas, ar viskas gerai?“, visai taip, kaip klausdavo, kai dirbau ankstesnėse darbovietėse. Man pasisekė, kad turiu tokias drauges, tikiuosi, kad jos apie mane gali pasakyti tą patį.

Šios draugės viena kitos nepažįsta. Mano draugų ratas labai įvairus, nes turėjau įvairios darbo patirties. Net nežinau, ar jos sutartų. Turiu kelias geras drauges, kurios niekada nėra susitikusios. Kai kurios moterys turi glaudų būrį draugių, kartu lankiusių mokyklą, koledžą arba dirbusių, bet aš turiu po vieną gerą draugę iš kiekvienos gyvenimo atkarpos. Labai vertinu artimas savo drauges. Dvi ištikimos draugės, kurioms pasipasakojau, niekada nepaskleis apie mane paskalų. Tačiau puikiai žinau, kad mažame miestelyje paskalos, gandai ir intrigos klestėte klesti. Labai stengiausi nepatraukti dėmesio ir stengiausi niekam neužkliūti. Savo mieste retai kur išeidavau — ne tik bijojau susidurti su klientu, bet ir būčiau rizikavusi prasitarti. Blogiausia vieta ylai iš maišo išlįsti — mano durų slenkstis, todėl geriausia to vengti. Mano kaimynė labai įsitraukusi į vietos bendruomenės veiklą ir komitetus. Ji yra tikras paskalų maišas. Anksčiau prisibijodavau jos apsilankymų ir tuščių šnekų, bet dabar ji tapo svarbiu šaltiniu informacijos, kas mieste kalbama apie mane. Jei sklistų gandai apie mano darbą, ji pirmoji juos išgirstų. Pasirūpinau, kad gana dažnai susėstume prie arbatos tam, kad išgirsčiau, kas vyksta, ir nusiraminčiau, jog niekas neįspėjo mano paslapties.

Vieną dieną užsukusi ji be kvapo išrėžė, kad vietinėje aludėje tapau paskalų objektu. Mano širdis sustojo, bet išlaikiau ramų veidą. Ji tęsė sakydama, kad kai kurie žmonės šnibždėjosi, esą buvusysis man daug moka, nes atrodau „sugebanti išlaikyti aukštą pragyvenimo lygį“. Širdies plakimas pamažu pasidarė normalus. Tokių spėlionėmis pagrįstų gandų nekenčiau, bet jie man nepakenks. Dabar jau buvau tikra, kad, išgirdusi ką nors apie mano darbą, ji su džiaugsmu iškart man praneštų. Kaimynė, pati to nežinodama, tapo dar vienu apsauginio tinklo elementu.

Vienintelis kitas būdas kam nors suuosti, ką darau, — jei vienas klientų išplepėtų. Labai abejojau tokia galimybe. Mano klientų atrankos kriterijai tokią riziką sumažino: rinkausi įsipareigojusius vidurinės klasės vyrus, kurie tam išaiškėjus turėtų ką prarasti. Kartais vis dėlto nerimauju, kad ateityje vienas klientų gali išsiskirti — tuomet nebūtų priežasties saugoti mano paslaptį, bet visuomenės nuomonė apie vyrus, mokančius už seksą, tokia prasta, kad nė vienas nenorėtų būti su tuo siejamas. Todėl kol kas jaučiuosi apsisaugojusi nuo paskalų.

Lieka kaltė. Iš tiesų tai nėra problema, nes neturiu jaustis kalta dėl to, kad vaikams esu gera mama. Vyrai galbūt turi priežastį jausti kaltę, bet tai jų reikalas, neketinu į tai veltis. Vis dėlto mano krūtinėje ne akmuo, prisipažinsiu, kad sunkiausios akimirkos būna lankantis namie, kai pamatau šeimos nuotraukas su besišypsančiomis žmonomis. Su tuo tvarkausi nesigilindama į informaciją. Šeimos nuotraukos, besimėtantys laiškai su žmonos vardu ir kliento pavarde man yra papildoma našta, pastebėjusi ką nors tokio iš karto nusuku akis. Išsiugdžiau sugebėjimą filtruoti nereikalingą informaciją ir ištrinti ją iš atminties. Nenorėčiau atpažinti moters iš nuotraukos apsipirkinėdama arba prie mokyklos vartų. Žinau, kad jausčiausi kalta — tiksliau, manau, kad taip būtų. Nuo klientų kaltės apsisaugojau atsiribodama nuo asmeninių jų gyvenimų. Man tai įprastas darbas, kuriame yra aš profesionalė ir aš savaitgaliais. Jei būčiau bet kuri kita atsakinga ir įsipareigojusi profesionalė, dirbanti nuo pirmadienio iki penktadienio, ar tikėtumėtės, kad jausčiau kaltę, jei šeštadienį apsivilkčiau mini suknelę, išgerčiau dešimt kokteilių ir permiegočiau su nepažįstamuoju?

22. Pornografijos žvaigždės ir stovėjimas ant galvos

Buvo giedra rugsėjo pabaigos diena, popietę turėjau susitikimą. Tą rytą paskambino Noelis, sprendžiant iš balso, jaunas, galbūt vos perkopęs trisdešimt. Jo nepažinojau, jis tiesiog lankėsi netoliese su draugais. Tinkamo kliento kriterijų jis atitiko, nes buvo vedęs, mandagiai bendravo telefonu. Kai paklausiau, ko tikisi iš mūsų susitikimo, jis atsakė: tiesiog padoriai pasibarškinti. Šaunu. Buvau tikra, kad tiek sugebėsiu. Užsisakiau porąkart jau naudotą trumpalaikei nuomai skirtą butą prie pelningai veikiančio miesto viešbučio. Man jis labai tiko: buvo aptarnaujamas viešbučio ir pasižymėjo buto patogumu. Be to, jis buvo jaukus ir privatus, turėjo didelę, saugią stovėjimo aikštelę, o tai visada privalumas.