Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Stojo tyla, paskui ji šiek tiek suminkštėjo.

— Manau, galėčiau tai padaryti, tu teisi, tuomet visiems patiks, — ji pamažu atsileido, beveik girdėjau, kaip jos protas keičiasi ir pyktį užgožia vakarėlio planai. — Tiesą sakant, tai labai gera mintis, mieloji. Žinai, ką? Iškart to imsiuosi.

Kaip palengvėjo! Ji kalbėjo optimistiškai ir supratau, kad ginčas baigėsi, o mudvi vėl draugės. Santykiai bus geri iki kito kvailo kivirčo, taip jau yra. Trumpai šnektelėjome apie mane, paskui atsisveikinome, nes jai reikėjo paskambinti maitinimo įstaigai, kad išsiaiškintų, kada jie bus laisvi.

Mane erzina, kad mums susiginčijus visada pasiduodu aš. Žinau, kartais būnu labai užsispyrusi, bet ar neturėtume mes pamainomis tiesti alyvmedžio šakelės? Kita vertus, ji puiki močiutė, vis dar sunkiai dirba tėvo įmonėje, o mums augant buvo atsidavusi ir mylinti mama. Bėda ta, kad ji, atrodo, nesupranta, jog mes nebe vaikai. Su manimi vis dar kalbasi taip, tarsi būčiau vaikas, ir nesugeba nė vienos atžalų laikyti suaugusiais. Augindama vaikus pati stengiuosi kai ką atkartoti iš vaikystės, pavyzdžiui, reikalauju gerų manierų ir sveikos pagarbos viršesniems. Tačiau tikiuosi, kad kitko neperimsiu — nenoriu nė pagalvoti, kad atėjus metui negalėsiu su savo vaikais elgtis kaip su suaugusiais.

Jau ėjau nuo telefono į virtuvę, kai jis vėl suskambo. Pakėliau ragelį. Skambino mama.

— Kad jau apie tai prakalbome, pastarosiomis dienomis niekada man neskambini, telefone nuolat įsijungia balso paštas, aš nė nenutuokiu, kas vyksta tavo gyvenime.

Tai buvo tiesa. Anksčiau kalbėdavomės beveik kasdien, bet pastaruoju metu vengiau jos skambučių. Dienos metu taip dažnai važiuodavau į susitikimus, kad išvydusi jos vardą spustelėdavau klavišą „Tyliai“. Taip buvo lengviau, nei stengtis paaiškinti, kur važiuoju ir ką darau — daug pasiteisinimų neprigalvosi. Vis norėdavau jai atskambinti, bet dienos kažkaip praskriedavo ir pamiršdavau.

— Tu teisi, mama, — nuolaidžiai pasakiau. — Pastaruoju metu buvo neįmanoma manęs pagauti. Tiesiog esu labai užsiėmusi su vaikais, o šitos užsitęsusios skyrybos varo iš proto. Matyt, tiesiog neturėjau nuotaikos plepėti.

— Na, tau būtų geriau daugiau kalbėti — negerai viską laikyti savyje.

— Gerai, mama, pasistengsiu, — mintyse pasižadėjau ateityje atskambinti jai ir kasdien rašyti žinutes. Nenorėjau, kad ji imtų įtarinėti, kaip leidžiu laiką, ar uždavinėtų keblius klausimus.

Po dviejų savaičių nuvežiau vaikus jų tėvui, paskui nuvažiavau aštuoniasdešimt mylių iki tėvų miesto ir vaikystės namų. Turėjau likti nakvoti — taip prašė mama, — bet nenorėjau to daryti neturėdama vaikų, kurie maloniai prablaškytų. Tiesą sakant, bijojau viso renginio. Jau žinojau, kas nutiks. Mano brolių, seserų ir tėvų rate krizės nebuvo — buvo nemandagu net minėti žodį iš K raidės. Rodos, jų tai nė kiek nepaveikė, jie ir toliau važinėjo naujų SUV klasės modelių automobiliais, plepėjo apie būsimas atostogas užsienyje ir rengėsi brangiausių miesto butikų drabužiais. Nenutuokiau, kaip jiems tai pavyko, bet spėjau, kad jie gyveno skolon, norėdami išlaikyti gyvenimo būdą, prie kurio anksčiau priprato. Turėsiu klausytis brolių, seserų ir giminaičių pasakojimų apie tai, kaip nuostabiai klojasi mano pusbroliams Singapūre, Niujorke, Londone, kaip pasisekė jų vyriausiajam, kad jie trijų akrų sklype pastatė 4000 kvadratinių pėdų namą prieš pat palaimingą nėštumą. Klausysiuosi šypsodama, linkčiosiu ir sakysiu: „Dieve, pačiu laiku — būtų taip sunku laukiantis statyti svajonių namą.“ O tuo metu galvosiu: „Po galais, kam reikia 4000 kvadratinių pėdų?“ Tačiau toks jau jų gyvenimas. Matote, jie iš senos pinigingos šeimos, visai nepanašūs į drąsius prasisiekėlius, kurie pakilimo metu viską turėjo, o per krizę neteko.

Išklausiusi savigyriško sąmonės srauto, turėsiu stoti akistaton su blogiausia dalimi. „Na, ar vis dar dirbi ten ir ten?“ Iš manęs pasipils melai, nes pernelyg gėdijuosi prisipažinti oficialiai esanti bedarbė, vilkinti skolintus drabužius, kad mano buvusysis nemoka alimentų, o automobilį tuoj atims. Negalėsiu pasakyti gyvenanti visiškai kitame pasaulyje nei patogus mažas burbulas, kuriame jie visi egzistavo, tačiau tuo pačiu jausiuosi visiška apgavikė, nes juoksiuosi ir apsimetinėsiu, kad gyvenimas geras, kai iš tiesų jis visiška sumauta nesąmonė. Taip pat negalėsiu numalšinti skausmo alkoholiu — pernelyg bijosiu, kad jis atriš man liežuvį ir, kaip sakoma, pasipils in vino veritas 2 .

Viskas tą naktį vyko būtent taip — išskyrus vieną netikėtą dalyką. Iš kaimyniškumo tėvai pasikvietė kelis naujus „atvykėlius“. Mama pristatė mane keliems sakydama: „O čia mano duktė, ji dirba...“ — ir pasakė paskutinio mano darbdavio pavadinimą, taip parodydama nepritarimą dabartiniam bedarbės statusui. Teisingai nujaučiau, kad keliu jiems gėdą — jie net nepasakė, jog esu išsiskyrusi. Tėvo draugas, manydamas, jog gali pažinoti šeimą, pasiteiravo: „O už ko tu ištekėjai?“

Tėvas įsikišo man nespėjus atsakyti:

— Ak, ji įsikūrusi kitoje šalies dalyje su trimis mielais vaikais.

Draugas pažvelgė į tėvą, paskui į mane ir, pajutęs, kad jam nederėjo klausti, atsiprašė sakydamas einąs įsipilti dar. Jaučiau, kaip kaista skruostai, ir nusliūkinau į vonią viršuje atsikvėpti.

Kai grįždama leidausi laiptais, sutikau vieną atvykėlių, kuriam prieš tai mama mane pristatė. Buvome laiptų aikštelėje tarp pirmo ir antro aukšto miegamųjų, pakankamai erdvioje vietoje, kuri rodėsi priimtina pašnekesiui. Atvykėlis man nusišypsojo ir suokalbiškai tarė:

— Kažin, ar tavo tėvukai būtų mane pakvietę, jei būtų žinoję mano šeiminę padėtį? — Nesupratau, apie ką jis kalba. — Nugirdau tavo tėtį, kai tas vyras paklausė, už ko ištekėjai. Sakyčiau, norėjai, kad žemė prasivertų ir tave prarytų, — jis nusijuokė.

Jo pastaba užklupo mane nepasiruošusią ir visai nesužavėjo. Šyptelėjau jam ir toliau leidausi laiptais.

— Ak, labai atsiprašau, — visai kitu tonu skubiai ištarė jis. — Tuo neturėjau omenyje nieko asmeniško. Esu išsiskyręs ir pastebėjau, kad šiose vietose tam vis dar nepritariama. Pačiam teko išgirsti keistų pastabų.

Supratau, kad savo žodžiais jis nenorėjo įskaudinti. Jei nebūčiau įžeista tėvo nejautrumo, tikriausiai būčiau nusijuokusi. Todėl šiek tiek praskaidrėjau ir paklausiau, ar jis nežinojo, į kokią senamadišką vietovę atsikraustė. Trumpai šnektelėjome. Martinas buvo įpusėjęs penktąją dešimtį, buhalteris, turįs du suaugusius vaikus. Jis pamažu pratinosi prie vietovės, bet jį stebino, kokios senamadiškos naujųjų kaimynų pažiūros. Martinas nusprendė apie save nieko neatskleisti, nes pastebėjo įtarius žvilgsnius, kai pasakydavo kam nors persikraustęs iš Miesto ir gyvenąs vienas. Tą „žvilgsnį“ jis apibūdino kaip svarstymą, ar jis buvęs kalinys, ar pedofilas: koks žmogus, perkopęs keturiasdešimt, gali gyventi vienas?

Tuo metu balsai apačioje pritilo. Pamanėme, kad kažkas sako kalbą, todėl patraukėme žemyn prisijungti prie kitų. Pirmąjį mano įspūdį pakeitė kur kas palankesnis — jis pasirodė esąs gana malonus žmogus, išskyrus žilus plaukus. Ar yra dar labiau sendinantis dalykas? Mano mama dėkojo visiems už apsilankymą ir pranešė, kad netrukus bus patiekti desertai. Vakarienė buvo gardi, o aš privalgiau tikrai per daug. Kol svečiai kimšo desertus, aš, norėdama pakeisti vietą, prisijungiau prie rūkančiųjų lauke. Parūkyti išėjo Atvykėlis, o kiti grįžo vidun. Mums likus dviese, jis paprašė mano numerio, paklausė, ar norėčiau kada nors išeiti išgerti. Nemaniau, kad jis mano skonio, bet velniai nematė. Juk susitiktume tik išgerti.