Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Vakarėlis siūbavo iki išnaktų, įprastiems ištvermingiausiems mėgaujantis linksmomis šnekomis ir laisvai besiliejančiu alkoholiu. Netrukus po pirmos valandos nakties atsiprašiau ir nuėjau miegoti. Nakvojau senajame savo kambaryje. Jis atrodė kur kas mažesnis nei įsivaizduodavau vaikystėje. Mama primygtinai reikalavo, kad miegamieji atrodytų beveik taip pat, kaip buvo mums visiems gyvenant namie, o tai buvo keista. Mano mintys nuklydo prie vilčių, kurias turėjau būdama maža mergaitė, augdama. Pasidarė nepatogu vėl pasijutus vaiku — ką vaikas žino apie gyvenimą? Nutraukiau tokias mintis. Man gerai sekasi negalvoti apie dalykus, kurių nenoriu prisiminti. Šviesesnės mintys padėjo užmigti. Turėjau tik neišsiduodama ištverti pusryčius su tėvais, paskui galėsiu pabėgti atgal į namus, pas vaikus — ir į fantastišką gyvenimą bandant įveikti krizę.

21. Draugės, paskalos ir kaltė

Per aštuonis darbo mėnesius tiesą pasakiau dviem žmonėms — dviem žmonėms, kuriems patikėčiau savo gyvybę. Viena jų — Megsė, artimiausia draugė mieste, kuriame dabar gyvenu, kita — Liza, sena mokyklos laikų draugė, pažįstama jau trisdešimt metų. Joms pasakiau, nes visiškai jomis pasitikiu.

Esu palaiminta turėdama daug gerų draugų, bet kitiems apie darbą nepasakočiau. Jie nesuprastų, be to, ir neturi žinoti. Tačiau yra problema — draugų ir šeimos akivaizdoje esu beviltiškai drovi, gyvenu siaube, kad kažkaip prasitarsiu, dėl ko jie susimąstys, kaip įgijau visas tas seksualines žinias. Privalau būti itin budri, o su draugais tai itin sunku. Turiu prikąsti liežuvį, stabtelėti, perfrazuoti pastabas ir gerai pagalvoti prieš atsakydama net į patį nekalčiausią klausimą.

Vienas būdų, kaip tvarkausi su dvigubo gyvenimo problema — išėjusi su draugija, alkoholį geriu labai mažais kiekiais. Gyvenu bijodama, kad vieną vakarą per daug išgersiu ir kam nors — draugui arba nepažįstamajam — išplepėsiu tamsiausią savo paslaptį. Kai žmogus turi didelę paslaptį, nuolat egzistuoja spaudimas nusimesti naštą — man taip pat. Negaliu sau leisti įkaušti ir pradėti manyti, kad visi supras ir užjaus. Kartais jaučiuosi kaip Betmenas — pasislėpusi už socialinio vaidmens, privalanti jį išlaikyti ne tik dabar, bet ir likusį gyvenimą. Mano paslaptis būtų vienodai gniuždanti, jei išaiškėtų po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų, ypač mano šeimai ir vaikams. Tikiuosi, kad bėgant laikui taps lengviau, bet kol kas yra priešingai. Kuo daugiau patirties įgyju, kuo daugiau žinių gaunu, kuo daugiau istorijų išgirstu, tuo daugiau turiu laikyti paslaptyje ir tuo sunkiau tampa neleisti kaukei nuslysti. Kelis kartus išsidaviau paminėjusi kažką, kas nutiko su klientu, bet, laimei, greitai tai pridengiau. Nemanau, kad kas nors pastebėjo. Tikiu, kad draugai neįsivaizduoja manęs kaip palydovės, o mano pasakojimus ir žinias priskiria skaitomoms knygoms.

Vasario pabaigoje-kovo pradžioje, kai dirbau tik kelias savaites, susitikau su keliomis merginomis iš ankstesnės darbovietės papietauti. Tai puiki gauja, visada nusiteikusi pasijuokti. Pradėjome kalbėti apie tos savaitės visuomenės paskalas žiniasklaidoje ir kuris futbolininkas dabar buvo sugautas „žaidžiantis nuošalėje“. Viena merginų pasakė, kad tas vyras „tikras seksulis, užšokčiau ant jo akimirksniu“. Visos gerai pasijuokėme iš šio ir kitų aplinkui skambančių komentarų. Buvau išgėrusi kelias taures džino, kuris mane atpalaidavo. Kita mergina pasakė, kad nesibarškintų su minėtuoju futbolininku net už pinigus, jai daug labiau patinka Deividas Bekhamas. Išpyškinau, kad jeigu jai mokėtų pinigus, ji barškintųsi su bet kuriuo, laiku atėjusiu į susitikimą. Vos tik ištariau tuos žodžius, suvokiau, ką pasakiusi, bet merginos pamanė, jog juokauju, ir toliau kikeno. Jei tai būtų grupelė prostitučių, jos pokštą būtų supratusios tiksliai, bet tai buvo mano draugužės. Labai kvailai pasielgiau.

Dar keli tokie komentarai ir netrukus kas nors susivoktų. Padėjau gėrimą ir įsipyliau vandens. Tuomet nusprendžiau, kad atsipalaiduoti su merginomis ar kitais žmonėmis pernelyg rizikinga. Nuo to karto, išskyrus atsitiktinę taurę vyno, gėrimai su merginomis tapo praeities dalyku.

Tad kodėl, turint tai omenyje, pavojinga paslaptimi pasidalijau su dviem žmonėmis? Na, matyt, turėjau kam nors pasipasakoti ir nors nebuvau 100 procentų tikra dėl reakcijos, norėjau tikėti taip gerai pažįstanti savo drauges, kad numatyčiau jų pakantumo lygį. Pirmąkart garsiai tai pasakiau savo vietinei draugei. Buvo praėjusios dvi dienos po pirmojo kliento, ir mudvi vaikštinėjome mieste. Ji — toji draugė, su kuria vos prieš kelias savaites juokiausi iš pačios minties pardavinėti savo kūną.

— Ei, turiu tau kai ką pasakyti, — ištariau nuteikdama, kad tai labai rimta.

— Gerai, klok, — atsakė ji.

Iš jos tono supratau, kad ji pasiruošusi išgirsti bet ką. Pradėjau įspėjimu ir jei ji jaustųsi nejaukiai, būtų pasakiusi ką nors panašaus į: „Jei pastatysi mane į nepatogią padėtį, nenoriu žinoti.“

Pradėjau nedrąsiai:

— Prašau, liepk man nutilti, jei pasirodys per daug.

— Supratau, — pasakė ji. — Klausau ausis ištempusi.

Iš pradžių priminiau, kaip mudvi juokėmės virtuvėje, kad taip reikia pinigų, jog imtume pardavinėti savo kūnus.

— Tau išėjus susimąsčiau, kad tai galbūt nėra labai prasta mintis. Daug ką išsiaiškinau, viską darau kuo saugiau ir iš esmės galiausiai susitikau su keliais klientais.

— Negaliu patikėti! — ištarė ji.

Man palengvėjo, kad jos balse nepasigirdo pasibjaurėjimo gaidelių. Pamaniau, kad jos pačios ir savo labui jai nebūtina žinoti siaubingų smulkmenų, todėl nupasakojau bendrais bruožais.

Buvau tikra galinti pasitikėti, kad ji pernelyg nenustebs — jos gyvenimas buvo įvairus ir įdomus, pati labai plačių pažiūrų. Dabar ji laimingai ištekėjusi ir ištikima savo labai katalikiškam vyrui, tačiau niekada manęs nesmerkė, o jos požiūris — „Darai tai, ką privalai daryti.“ Pasirodo, pasakyti jai buvo gera mintis daugiau nei vienu atžvilgiu, nes ji ne tik mane palaikė, bet ir davė protingų patarimų dėl saugumo, pavyzdžiui, kad visada turėčiau kontaktinį kliento numerį ir būtinai pati nuspręsčiau, su kuo susitikti. Apie šį darbą ji nieko neišmano, taigi patarimus dalijo remdamasi sveiku protu. Megsė taip pat pabrėžė, kad tikriausiai prasta mintis dėti į banko sąskaitą didesnes sumas grynųjų, nes apie jas galėjo sužinoti buvęs vyras ir imti klausinėti mudviem dar nespėjus išsiskirti. Ji — patikimas žmogus, mėgaujuosi jos draugija, net jei kalbame apie liūdnus dalykus. Megsei galiu sakyti bet ką. Jos gyvenimas labai skiriasi nuo manojo, bet mus, sakyčiau, sieja sugebėjimas greitai atgauti jėgas, ryžtas, tai, kad nepakenčiame nesąmonių ir nebijome vadinti daiktų tikraisiais vardais. Praeityje draugė ištvėrė labai sunkius laikus tiek emocine, tiek finansine prasme, ji gyvas įkūnijimas seno posakio „Kas tavęs nenužudo, tas sustiprina.“ Laikau ją labai stipriu žmogumi, kuris kliūtis regi kaip iššūkius ir, užuot bijojęs, visada ieško, kaip jas įveikti. Man pasisekė, kad turiu tokią draugę — ji viena iš nedaugelio žmonių mano gyvenime, su kuriais galiu būti atvira.

— Ką manai? — paklausiau. — Ar aš proto netekau?

Apibūdinau jai, kaip atrodo mano darbinis gyvenimas.

— Eina šikt, — pasakė ji, ir mudvi tęsėme pasivaikščiojimą.

Antroji draugė, kuriai papasakojau apie savo verslų užsiėmimą, taip pat stipri asmenybė, ieškanti sprendimų gyvenimo problemoms. Liza buvo suplanavusi vieną vakarą mane aplankyti ir pasišnekėti. Gyvename toli viena nuo kitos, todėl susitikimus tenka planuoti iš anksto. Būtent tą vakarą sutarėme įlįsti į patogias treningines kelnes, užsisakyti maisto į namus ir papasakoti viena kitai, kas įvyko nuo paskutinio susitikimo. Įsitaisėme senam geram pašnekesiui ir, be abejo, iškilo pinigų ir paskolų tema.